Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Hamburgo lietuvių jaunimas meilės tėvynei mokosi iš pokario išeivių

Hamburgo lietuviai
Hamburgo lietuviai
Šaltinis: Specialiai 15min.lt iš Hamburgo
0
Skaitysiu vėliau
A A

Antro pagal dydį Vokietijos miesto Hamburgo lietuvių bendruomenė gausiausiai susiburia per Vasario 16-osios minėjimą. Ši tradicija gyvuoja jau kone penkis dešimtmečius. Pradėjo ją pokario išeiviai, o tęsia – jaunimas. Daugelyje pasaulio šalių skirtingų kartų išeiviai gyvena atskirus gyvenimus, o Vokietijoje – palaiko vienas kitą ir švenčia kartu.

Vienas bilietas traukiniams, metro ir laivams

Kelionė į Hamburgą turėjo ne vieną tikslą: pamatyti, kaip šiame mieste gyvena lietuviai ir pagroti armonika vakaronėje Vasario  16-osios proga.

Lėktuvas nusileido Bremene – už 130 kilometrų nuo Hamburgo – tačiau pasitikti svečių nėra būtina. Daug paprasčiau nusipirkti regioninį bilietą, kuris vienam kainuoja 22 eurus. Dviem – 26 eurus. Kuo daugiau keleivių važiuoja su vienu bilietu – tuo pigiau.

Lietuvišką kilmę išduoda veidai, o ne rankose nešama armonika.

Sėdi į tramvajų ir, grožėdamasis Bremeno senamiesčiu, nuriedi iki centrinės traukinių stoties. Lipi į greitąjį traukinį „Metronom“ ir per valandą atsiduri Hamburgo stotyje.

Štai čia ir pasitinka Hamburgo lietuvių bendruomenės narė Kristina Ūsaitė, kuri Vokietijoje dar tik pora metų. Ji jau neblogai kalba vokiškai. Lietuvoje įgijusi medicininį išsilavinimą. Hamburge moko jaunimą šokti tautinius šokius. Kristina svečius atpažįsta pirmoji. Sako, jog lietuviškumą išduoda veidai, o ne rankose nešama armonika.

Keletas žingsnių, ir mes  jau riedame metro į apsistojimo vietą. Savomis kojomis teko nueiti vos 300 metrų, o ant ratų – kone 200 kilometrų.

Dar šiek tiek patogumo keliaujantiems – minėtas bilietas tinka ne tik traukiniams ir metro visame Hamburgo ir Bremeno regione. Juo galima naudotis ir autobusuose bei maršrutiniuose laivuose. Pastarieji Elbės upe kursuoja kone kas 20 minučių.

Daugiaveidis Hamburgas

Kai plauki laivu, gali pamatyti Hamburgo du pagrindinius veidus. Viename Elbės krante – su stikliniais pastatais skoningai susimaišęs senamiestis. Per karą Hamburgo liko tik griūvėsiai, todėl naujoji architektūra senamiestyje neišvengiama. Kitame krante – didžiulė uosto pramonė.

Hamburgas ant Elbės kranto baigia pastatyti milžinišką stiklinę filharmoniją. Netoliese yra turistinis statinys, kuris reklamuoja būtent ją. Pro sienoje įstatytas kiaurymes galima pasiklausyti įvairios muzikos, o viduje, įkišus galvą į skylę lubose, atsidurti sumažintoje būsimoje filharmonijoje – visos tribūnos ir balkonai pilni mažyčių žmogelių, kuriems smalsuoliai jau tušinukais nupiešė ūsus.

Tarp benamių didelę dalį sudaro tiesiog anarchistai, o ne luošiai.

Pasivaikščioti po Hamburgą – verta ir teisinga.Tai ir savotiška Venecija. Teigiama, kad Hamburgo senamiestyje virš kanalų yra daugiau tiltų tiltelių, nei pačioje Venecijoje.

Hamburgas, kaip ir daugelis didžiųjų miestų, daugiatautis ir ivairiaspalvis. Šiuo metu jis tik truputį prislopęs – juk žiema, dažnai lyja.

Nesvarbu, koks metų laikas – visur pastebimas vokiškas tvarkingumas. Tiesa, pro traukinių langus galima pamatyti ir maištaujančio jaunimo ženklus – daugybę grafitų. Neregimoje miesto pusėje – marios nespėjančių su vartojimo tempu. Tarp benamių didelę dalį sudaro tiesiog anarchistai, o ne luošiai.

Nuo Bubių dvaro iki Hamburgo

Lietuvių bendruomenės patalpos. Aukštu žemiau – gausi ispanų bendruomenė. „Sveiki, girdėjau – jūs iš Šiaulių? Tai pro Bubius pas mus važiavote?“, – šypsodamasi kalbina ką tik iš Lietuvos atvykusį 15min.lt žurnalistą jau devintą dešimtį pradėjusi Hamburgo lietuvė Teresė Lipšienė.

Moteris prieškario metais gimė Bubių dvare. Tėvas buvo puikus ūkvedys – sugebėjo ne vieną nugyventą dvarą ant kojų pastatyti. Karas pakeitė gyvenimo būdą iš esmės. 1944-aisiais teko bėgti ir slėptis nuo Sibiro gulagų. Kurį laiką glaudėsi Lenkijoje.

Karas pakeitė gyvenimo būdą iš esmės. 1944-aisiais teko bėgti ir slėptis nuo tremties. Kurį laiką glaudėsi Lenkijoje.

Vokietijoje atsidūrė 1959-aisiais. Savo gimtinę vėl pamatė tik atkūrus nepriklausomybę.

„Kažkokia gyvenvietė dabar ten. Namų pristatyta, dvaro beveik nelikę. Nepažinau savo gimtųjų Bubių“, – pasakojo moteris prisiminimus apie gimtinės vaizdą, kurį pamatė apie 1991-uosius.

T.Lipšienė yra viena iš daugelio senosios kartos lietuvių, kurie pokario metais subūrė bendruomenę. Vėliau savo rankomis pasisiuvo tautinius rūbus: „Nebuvo jokios galimybės juos atsivežti iš Lietuvos. Vaikščiojom po audinių parduotuves ir rinkome medžiagas.“

Į visus bendruomenės renginius moteris ateina vilkėdama tautinį kostiumą. Daugybę kitų senųjų Lietuvos išeivių pasiūtų kostiumų „paveldėjo“ atsigaunantis Hamburgo tautinių šokių ansamblis. Jo vadovė Kristina patvirtino, kad šokėjai dalyvaus šių metų Pasaulio lietuvių dainų šventėje.

Hamburge daug tokių šviesuolių kaip T.Lipšienė. Vienas jų – šimtametis Petras Gražulis. Jis čia žinomas ir gerbiamas ne už tai, kad pavardė ir vardas sutampa su vieno Seimo nario vardu, o už tai, kad visada išliko tikru Lietuvos patriotu. Jis visada laukia svečių iš Lietuvos. Nesvarbu – giminė ar svetimas.

Šventė, kuri sujungė senelius ir vaikaičius

Vasario 16-osios minėjimas subūrė per 200 Hamburgo lietuvaičių. „Užkariavo“ kone visą mokyklą. Aktų salė tapo koncertų vieta ir bažnyčia. Priešsalyje visi valgė iš namų atsineštus ir pirktinius pyragus. Mokyklos virtuvėje moterys skuto bulves ir kepė bulvių plokštainį.

Viskas prasidėjo pamaldomis, kurias koncelebravo vietinis evangelikų kunigas ir atvykęs Punsko (Lenkija) vikaras Marius Talutis. Katalikų Hamburge – vos dešimt procentų, todėl kunigą kartais tenka kviestis ir iš gimtinės. „Jaučiuosi čia lyg misionierius“, – pokštavo vikaras.

Bažnyčia lietuvių bendruomenei suteikė patalpas, kuriose mažieji lietuvaičiai mokosi gimtosios kalbos kas antrą šeštadienį.

Bažnyčios ir bendruomenės simbiozė susiformavo istoriškai – nuo pirmųjų gyvavimo metų.

Būtent Bažnyčia lietuvių bendruomenei suteikė patalpas, kuriose mažieji lietuvaičiai mokosi gimtosios kalbos kas antrą šeštadienį. Čia repetuoja tautinių šokių ansamblis.

Buriasi taryba, kuri organizuoja Hamburgo lietuviams įvairius renginius. Šiuo metu bendruomenei vadovauja Viktorija Ibragimova. Kūdikio besilaukiančiai pirmininkei padeda Lina Jahn, Saulė Tjards, Kristina Ūsaitė, Akvilė Kalinaitė ir dar bent dešimt jaunų ir pačių aktyviausių bendruomenės narių.

Tautinių šokių ansamblis bei mažieji lietuvaičiai pašoko bendruomenei iškart po mišių ir oficialių kalbų. Linksmą pasirodymą tęsė Akvilės Kalinaitės ir Svetlanos Klimienės muzikinis bei vokalinis projektas, sukurtas specialiai Vasario 16-osios šventei.

Operos dainininkės balsą pademonstravo Hamburge studijuojanti talentinga solistė Indrė Pelakauskaitė. Jai fortepijonu akompanavo Emilija Rožukaitė. Vakarą užbaigė smagūs pavakariai prie plokštainio ir liaudiškų šokių vakaronė su armonikos garsais.

Lietuvių patriotiškumą visada palaiko ir jų antrosios pusės. Suvalkietė Rasa ir indas Sridharas augina dukrytę, kuri supranta keturias kalbas: lietuvių, anglų, vokiečių ir hindi.

Rasa atėjo į šventę susirišusi plaukus trispalve juostele, o Sridharas pasakojo, kad Lietuva jo širdžiai labai artimas kraštas: „Palyginti su Vokietija, Lietuvos žmonės spalvingai rengiasi. Tik tiek, kad žmonos gimtinėje dėl savo tamsaus gymio jaučiuosi lyg eksponatas, į kurį spoksoma.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min