Kambarinės Londone dienoraštis: ašaromis ir kūno mėlynėmis padabinta paskutinė diena (V)

Šiandien nubudau 4 valandą ryto. Visą kūną rakino skausmas – kojų raumenys trūkčiojo, padai vis dar degė, rankų pirštai virpėjo, nugarą tempė taip, kad buvo sunku apsiversti ant šono.

Supratusi, kad už poros valandų reikės keltis ir vėl žygiuoti į lažą viešbutyje, apsiašarojau. Nenorėjau matyti to didžiulio pastato, klausytis rusų kalba pliurpiančių prižiūrėtojų ir kolegių, užuosti aitraus chemikalų kvapo, kurį, įsigėrusį į plaukus, kasdien parsinešdavau namo.

Nusprendžiau, kad ši diena man bus paskutinė, nes, kad ir kaip bebūtų gaila, kūnas siunčia aiškius ženklus liautis. Kaip ir kiekvieną rytą, įžengusi pro darbuotojams skirtą įėjimą (nes, pasak šlapiai garbiniuotų baltų plaukų prižiūrėtojos lenkės – pagrindinis įėjimas – ne mūsų nosiai), išgirdau pirmąjį „priviet“.

Pasidarė nežmoniškai gaila moterų, neturinčių jokios kitos išeities ir, skirtingai nei aš, žinančių, kad niekur jos nepabėgs, vėl ir vėl barbens į duris, įtempinės lovos užtiesalus ir pils baliklį į kavos puodelius bei kišis į kišenes klientų paliktus obuolius.

Nors aiškiai pasakiau, kad rusiškai daug nesuprantu, niekas nekreipė į tai dėmesio ir daugumą nurodymų kasdien gaudavau būtent šia kalba, o norėdama su kuo nors pasikalbėti angliškai likdavau nesuprasta.

Nuoširdžiausia pagalba – iš kolegų

Nužvelgiau visas savo koleges ir vėl vos neapsiašarojau. Pasidarė nežmoniškai gaila moterų, neturinčių jokios kitos išeities ir, skirtingai nei aš, žinančių, kad niekur jos nepabėgs, vėl ir vėl barbens į duris, įtempinės lovos užtiesalus ir pils baliklį į kavos puodelius bei kišis į kišenes klientų paliktus obuolius.

Visą dieną, lyg robotukai, atlikinės vienodus judesius, o pietų pertraukėlės (jei tokią turės) metu kalbėsis apie tuos pačius apšnerkštus kambarius.

Paskutiniąją darbo dieną gėlė visą kūną ir norėjosi tik verkti pasislėpus kamputyje.

Senbuves kambarines atskirti nuo naujokių viešbutyje paprasta, pakanka nužvelgti jų kūną nuo galvos iki kojų. Naujokių veidai dar turi gyvam žmogui įprastą odos spalvą, kūnai – normalaus ar stambesnio sudėjimo, rankos neatrodo grubios ir šiurkščios.

Senbuvės – visiškai kitokios. Jos man priminė į juodas, lyg įkapės, uniformas įsisukusius vaiduoklius. Lieknos, lyg mėnesį iš lagerio į civilizaciją bėgusios moteriškės perbalusiais veidais, tuščiomis akimis su pilkais paakių maišeliais, suskilinėjusiais nagais ir pageltusiomis, mėlynių nusėtomis rankomis.

Senbuvės – visiškai kitokios. Jos man priminė į juodas, lyg įkapės, uniformas įsisukusius vaiduoklius.

Vienintelė mane mokiusi ukrainietė Olga atrodė išskirtinai. Nors jos rudos akys rytais būdavo paraudusios, veidą visada puošė šypsena, kruopščiai padarytas dailus makiažas nesusigadindavo net po ilgos ir prakaituotos darbo dienos, rausvai dažyti ilgi plaukai visada būdavo surišti į tvarkingą, nors kiek pašiurusią „arklio uodegą“, o ryškiai raudoni nagai blizgesiu traukė akį.

Prišokusi prie manęs Olga be ceremonijų pradėjo aiškinti, kad šiandien dirbsiu viena, todėl privalau daryti tą ir aną. „Sumita, eto triapka – pyl. Eto – plytki. Eto – stieklo. Nezabit. Iesli ti zabūdeš, mne – p**diec!“, – šypsodama ir vis dar neprisimindama mano vardo pasakojo moteris.

Norėdama kuo labiau man pagelbėti ukrainietė už mane į vežimaitį sudėjo visą patalynę, rankšluosčius, arbatas, tualetinį popierių ir kitus atributus. Aš, stebėdama jos bėgiojimą, jaučiausi kalta, kad nepasakiau, jog esu žurnalistė ir nesiruošiu čia daugiau dirbti.

Pamatęs, kad nemoku padoriai vairuoti didžiojo vežimaičio, „kambarinis“ Arturas, neištaręs nei žodžio man, išstūmė jį ir nugabeno prie pirmojo kambario mano sąraše. Pamačiusi, kaip man padeda kolegos, prižiūrėtoja atlaidžiai, lyg purviną vaiką išvydusi mama, šyptelėjo ir priėjusi prie manęs papurtė suspaudusi skruostą: „Na, kaip šiandien jautiesi? Vakar atrodei prastai, ar pavalgei, išsimiegojai?“.

Vos susivaldžiau netėškusi, kad nesu tokia kvaila, kaip jai atrodo, ir nereikia su manimi elgtis lyg būčiau silpniausias padaras planetoje. Tačiau dirbtinai šyptelėjau ir pradėjau tvarkytis.

Per keletą darbo viešbutyje dienų iki gyvuonies nusilupo visi rankų nagai, kartą pasipylus kraujui, juo ištepliojau patalynę, tad reikėjo lovą perrengti iš naujo.

Per keletą darbo viešbutyje dienų iki gyvuonies nusilupo visi rankų nagai, kartą pasipylus kraujui, juo ištepliojau patalynę, tad reikėjo lovą perrengti iš naujo. Skaudėjo mėlynėmis nusėtas kojas ir uodegikaulį, kuriuo išvaliusi vonios grindis dar vakar trenkiausi į klozetą. Taip, esu nerangi kambarinė ir, nėra ko slėpti, turbūt todėl iš darbo išeidavau susitrenkusi nors vieną kūno vietą, nusiplėšusi nagą ar iki kraujo įsibrėžusi uniformos neuždengtą ranką.

Mano nagai vos per porą darbo viešbutyje dienų lūžo iki gyvuonies, o pirštai tapo jautrūs ir raudoni.

Besikeičiantis personalas nieko nestebina

Iš viešbučiuose dirbančių ar dirbusių pažįstamų buvau prisiklausiusi, kad svečiai palieka arbatpinigių, kolegės tarpusavyje konkuruoja, o prižiūrėtojos didžiuojasi, kad sugebėjo pasiekti karjeros aukštumų ir nebe pačios plauna klozetus, o tikrina, ar šie gerai išplauti.

Mano darbo vietoje nieko panašaus nebuvo. Komanda buvo labai draugiška ir prireikus ištiesianti pagalbos ranką. Vienintelių rumunių niekas nemėgo, mat laikė jas vagilėmis ir bjauraus charakterio.

Prižiūrėtojos, nors kartkartėmis ir pažvelgdavo iš aukšto ar pabrėžtinai žeminančiai ištardavo kokią frazę, taip pat padėdavo valytojoms. Galbūt todėl, kad jos savo darbo vietos negalėdavo palikti tol, kol neišeidavo paskutinė valytoja?

Į mane dauguma tikrintojų žiūrėjo kiek pagarbiau vien todėl, kad puikiai kalbėjau ir supratau angliškai, kuo jos pačios pasigirti negalėjo. Dar pirmąją dieną visos sutiktos vadovės manęs paklausė, kokį velnią čia veikiu, jei tikrai galiu rasti kitą darbą.

Nuo nosies kaptelėjus prakaito lašeliui pakilau nuo grindų ir supratau, kad gana.

Nuo nosies kaptelėjus prakaito lašeliui pakilau nuo grindų ir supratau, kad gana. Susiradau koridoriuje prižiūrėtoją ir pasakiau, kad išeinu. Dabar.

Ši suraukė antakius, tačiau paplonintu balseliu pasiteiravo, kas ir ką man padarė, jog priėmiau tokį kvailą sprendimą.

Mano pasiteisinimas, jog negaliu ir nenoriu dirbti šitoje skylėje, moters, regis, visiškai nenustebino. „Ką man dabar daryti su tavo kambariais?“, – atsidususi paklausė retoriškai. „Atiduokite kokiai naujokei, kaip tądien man atidavėte į darbą neatėjusio Ibrahimo“, – įgėliau primindama, kaip man, dar visai nemokšai, sukrovė svetimą darbą.

Įsišventę viešbučio svečiai ne tik kažkodėl išsilankstė atsarginę lovą, bet ir nuvilko patalynę, o į kilimą primindė kramtomosios gumos bei priliejo likerio.

Nors keletą kartų atsiprašiau už sukeltus nepatogumus ir į mano mokymus investuotą laiką, prižiūrėtoja manęs nebesiklausė. „Palik uniformą biure ant kėdės ir pasirašyk, kada išėjai“, – burbtelėjo bei pridūrusi, kad man niekas nemokės už darbą, išdidžiai nužingsniavo koridoriumi.

Prašė sugrįžti, nes moku anglų kalbą

Eidama susitikau Olgą, kuri, jau, regis, buvo girdėjusi naujieną, tad nusekė man įkandin klausinėdama, kas per velniava man atsitiko. Rusų kalba tepasakiau „nemagu“ ir „niechačiū“, tačiau ukrainietei to užteko.

„Suprantu tave, mergyt, visi jau užp**o. Mane irgi. Aš nemėgti valyti. Mokėti keturias kalbas ir nė viena iš jų nebūti anglų. Tu mokėti kalba, rasti geras darbas. Džiaukis, kad pabėgti. Sėkmės!“, – bandė kalbėti angliškai, nusišiepė, stipriai apkabino ir pradingo už baltų rankšluosčių stirtos.

Pasidarė labai gaila palikti ją ten, bet niekuo negalėjau padėti. Išėjusi laukan pajutau didžiulį palengvėjimą, kad viskas baigta. Beprotiškai pikta, kad viešbutyje, kuriame vieno kambario nuoma parai kainuoja daugiau nei 300 svarų sterlingų (415.21 euro), lyg šiuolaikiniai vergai aria imigrantai ir krauna turtus kitai imigrantei, tik atvykusiai iš turtingesnės šalies.

Asmeninio archyvo nuotr./Viešbutis, kuriame dirbo kambarinė

Gauti kambarinės darbą viešbutyje gal ir nesunku, tačiau jau pirmas tris dienas reikalaujama sunkiai dirbti, nors už jas ir nemokama. Maistas, skiriamas darbuotojų pietums, iš tikrųjų tėra klientų pusryčių likučiai. Lyg senovėje patarnautojams per galines namo duris nusviestos išėdos pasisotinus turtingiesiems. Pagarbos šiame apgailėtiname darbe taip pat neįmanoma sulaukti, nors pareigos reikalauja begalinės fizinės ir dvasinės stiprybės.

Viešbutyje niekam neįdomi žmogaus tautybė, rasė, kalba, lytis, religija ar išvaizda. Viskas, ką reikia žinoti, telpa į ukrainietės man dar pirmąją dieną ištartą frazę: „Valyti gerai, valyti greitai“.

Grįžusiai namo paskambino blondinė prižiūrėtoja lenkė: „Kas tau nutiko, susirgai, gal pailsėjusi nori grįžti? Pirmomis dienomis visoms sunku, bet tu taip gerai tvarkei kambarius, visos labai džiaugėmės, kad dirbs bent viena angliškai kalbanti kambarinė“.

Kur gi netvarkysiu gerai, kai vietoje 20 minučių vienam kambariui skirdavau valandą, tačiau jei per dieną tektų sutvarkyti po 22 kambarius, manęs, turbūt, taip nebegirtų.

Turiu pripažinti, kad kambarinės darbas – tikras išsigelbėjimas imigrantams, ieškantiems geresnio gyvenimo Anglijoje bei privalantiems pamaitinti savo šeimas, tačiau neturintiems kvalifikacijos. Spjaunu per kairį petį ir viliuosi, kad niekada nebeteks grįžti į panašią darbo vietą.

Viešbutyje niekam neįdomi žmogaus tautybė, rasė, kalba, lytis, religija ar išvaizda. Viskas, ką reikia žinoti, telpa į ukrainietės man dar pirmąją dieną ištartą frazę: „Valyti gerai, valyti greitai“.