Vos pirmą dieną viešbutyje buvau išsiųsta stebėti, kaip dirba kita valytoja, o vėliau turėjau gauti visą kambarį, kurį sutvarkius paaiškėja, ar naujokas gauna teisę šveisti tualetus, ar ne. Užuot stebėjusi savo mokytoją, kaip išmanydama padėjau jai tvarkytis ir svarsčiau, kada atsiras proga nufotografuoti savo darbo vietą (kad galėčiau nuotraukomis iliustruoti šį dienoraštį), mat kiekvieną mano žingsnį stebėjo kolegė ir dažnai lyg iš niekur atsirandančios prižiūrėtojos.
Jaudinausi, kad pričiupta fotografuojant turėsiu pasiaiškinti, kodėl esu tokia kvaila, jog noriu turėti įrodymų apverktino darbo, kuriuo, regis, nesididžiavo nė viena mano kolegė. Padėdama ukrainietei Olgai valyti vonios kambarį sugebėjau netyčia įjungti dušą ir su visais drabužiais išsimaudžiau po ledine srove.
„Valyti gerai, valyti greitai!“
Nuo prakaito ir dušo šlapiais drabužiais ir kalta veido išraiška nupėdinau pas prižiūrėtojas, kurios, pasinaudodamos proga, suskubo iš manęs pasijuokti. Dėl to jų nekaltinu, nes atrodžiau lyg kūdroje išsiturškęs ančiukas. Manydamos, kad absoliučiai nesuprantu rusiškai, vadovės kreipėsi į Olgą: „Na, kaip tau ji, padaro ką nors apskritai?“. Ukrainietė, jau žinanti, kad aš truputį suprantu, žvilgsniu parodė man, kad neišsiduočiau.
Nuo prakaito ir dušo šlapiais drabužiais ir kalta veido išraiška nupėdinau pas prižiūrėtojas, kurios, pasinaudodamos proga, suskubo iš manęs pasijuokti.
Jai atsakius, kad aš – „visai nieko“, lenkė su ukrainietėmis prižiūrėtojomis tęsė kalbą.
„Duok jai vieną savo kambarį, pasižymėk laiką, tegu tvarko. Nesakyk, kad mes tikrinsim. Kai baigs, pranešk. Ji turi dvidešimt minučių“, – įsakmiu tonu nurodė lenkė ir brėždama per sieną ereliškais nagais išdidžiai išžygiavo, o paskui ją nusekė ukrainietės.
Vos joms išėjus, Olga atsisuko į mane ir ėmė berti tiek, kiek mokėjo angliškai: „Aš daryti du kambariai. Tu daryti vienas kambarys. Lenkija – tikrinti. Gauti darbas ar negauti. Aš tau padėti, tuoj atlėkti, bet niekam nesakyti. Valyti gerai. Valyti greitai. Ate!“. Ukrainietė mestelėjo man šluostes ir išskubėjo.
Nieko nelaukusi griebiau nurenginėti lovą, kai tuo tarpu lyg iš niekur išdygo viešbučio uniforma vilkintis berniokas. Nė žodžio netaręs vaikinas, kurį mačiau pirmą kartą, metėsi prie mano tvarkomos gigantiškos lovos ir sparčiai traukė pagalves iš užvalkalų. Sutrikau ir nesupratau, nei kas vyksta, nei ką man daryti, nei apskritai kas jis toks. Į mane, sustingusią lyg druskos stulpas, vaikinas mestelėjo užvalkalą ir tyliai tarstelėjo, kad eičiau tvarkyti vonios, lovą esą sutvarkys jis.
Nesakyk, kad mes tikrinsim. Kai baigs, pranešk. Ji turi dvidešimt minučių.
Staiga į kambarį įlėkė ir Olga. Atsisukusi į mane pasakė, kad lovą klojantis vaikinas – Arturas, o ji man tuoj atneš patalynę bei rankšluosčius.
Tuo tarpu aš verčiau pasiskubinčiau valyti ir nepamirščiau sudrėkinti šluosčių, kad atrodytų, jog kambarį valiau su jomis, o ne baltutėliais rankšluosčiais. Su pagalbininkais sutvarkėmė apartamentus itin greitai, tačiau, kad neatrodytų įtartina, dar luktelėjome ir tik tada pakvietėme prižiūrėtoją. Po pusvalandžio, pirštais pabraukiusi pačiose netikėčiausiose kambario vietose lenkė pareiškė, kad gavau darbą.
Moteriškė stebėjosi, kaip aš jau pirmąją dieną taip greitai ir taip gerai atlikau darbą. Tuo tarpu mano galvoje sukosi mintis, kad manydama, jog puikiai dirbu, prižiūrėtoja nedelsdama man sukraus visus tuos 22 kambarius. Mano du nematomi pagalbininkai, norėdami tik gero, užkėlė kartelę mano darbui. Juk likusi viena per 20 minučių aš niekaip visko neišblizginsiu.
Kambarinių kursai ant grindų
Po fizinio išbandymo sekė emocinis. Biure, tarp patalynės stirtų ant grindų (taip, ten nėra kėdžių), pasisodinusi mane ir kitą naujokę – rumunę, prižiūrėtoja lenkė dvi valandas vis pasikartodama dėstė idiotiškiausius ir asilui suprantamus dalykus. Tai ir buvo kursai, kodiniu pavadinimu „darbo pokalbis“.
Trylika kartų (skaičiavau) išgirdau, kaip elgtis gaisro atveju, kodėl reikia naudoti gumines pirštines, kodėl negalima vėluoti, kodėl kambarinėms prieš ateinant į darbą svarbu... išsimaudyti...
Lyg vaikų darželyje, lėtai ir keletą kartų pasitikslindama, ar supratome, vadovė pasakojo apie valymo skysčių spalvas, uniformos reikšmę ir kitus elementarius dalykus. Klausydama jos pasijutau laikoma visiška idiote, tačiau vėliau supratau, kad moteris greičiausiai įpratusi apmokyti angliškai nesuprantančius darbuotojus. Tad visai nenuostabu, kad ji daug kartų kartoja ir teiraujasi, ar buvo suprasta.
Į mane, sustingusią lyg druskos stulpas, vaikinas mestelėjo užvalkalą ir tyliai tarstelėjo, kad eičiau tvarkyti vonios, lovą, esą, sutvarkys jis.
Lyg cukruota vyšnia tortą kursus pabaigė mokomasis 12 minučių filmukas. Jame, skambant lyriškai migdančiai muzikai, buvo vaizduojama išsiviepusi, lyg su pakaba burnoje miegojusi, vyresnio amžiaus moteris, šveičianti tualetą, valanti dulkes ir klojanti lovas.
Moteriškė šypsojosi į kamerą, dirbo lėtai ir atidžiai, o pabaigoje jai į atlapą įsegė žvaigždę. Tikrų tikriausią žvaigždę. Netekusi amo stebeilijau į ekraną ir negalėjau patikėti šios patosiškos situacijos absurdiškumu. Tuo tarpu šalia manęs kojas po savimi pabrukusi nauja kambarinė rumunė beveik susigraudino. Matyt, mergina suvokė tą patį, ką ir aš, tačiau, regis, ji šį darbą rengiasi dirbti gerokai ilgiau nei aš.
Taisyklių nemoka net pačios prižiūrėtojos
Kadangi puikųjį darbą jau gavau, vadovės išdėstė rimtus dalykus. Pirmiausia man ir kitai naujokei buvo paaiškinta, kad dabar mūsų laukia trijų dienų mokymai, kuomet dirbsime kartu su kitomis valytojomis, tačiau už šias dienas atlyginimo negausime.
Tai man pasakė angliškai, o kitai naujokei – jos gimtąja kalba, nes ne tik angliškai, bet ir rusiškai ji nelabai gerai suprato. Supratau, kad norėdama gauti menką užmokestį, viešbutyje plušėti turėsiu ilgiau nei savaitę, bet nebuvau tikra, ar esu pasirengusi fiziškai tokiam darbui.
Paklausus, kiek ilgai reikės dirbti su savais drabužiais, lenkė kraipydama galvą atsakė, jog uniformas gausime po savaitės ar dar vėliau, mat jas reikia užsakyti. O kol kas teks tenkintis tuo, ką atsinešėme pačios.
Sistema paprasta – kokios spalvos etiketė ant buteliuko, į tokios spalvos indelį jį reikia pastatyti ir tokios pat spalvos skudurėlį naudoti. Nors niekas tų skudurėlių nenaudojo, privalėjo žinoti, kam kuris skirtas.Baksnodama pirštu į keturių spalvų dėžutę ant ratukų ir su rankena, kambarinių prižiūrėtoja aiškino, į kurią vietą reikia dėti kurią cheminę priemonę, mat sumaišius jas, gali kilti reakcija, išsiskirti nuodingos dujos ar, geriausiu atveju, bakterijos iš tualeto patekti ant kitų paviršių.
Išdėsčiusi visas smulkmenas, lenkė surengė egzaminą ir paprašė kitos kambarinių prižiūrėtojos į tuščią dėžutę sudėlioti purškalus bei miltelius. Ši, nors ką tik girdėjo ir savo akimis matė, ką reikia daryti, sudėliojo netinkamai.
„Tu pusę metų čia vadovauji kambarinėms ir nežinai, kaip turi atrodyti jų darbo priemonės?! Nuo rytojaus eini dirbti kartu su jomis, nes nesi tinkama savo pareigoms“, – regis, indei prižiūrėtojai riktelėjo lenkė, nepatenkinta pavartė akis ir netikėtai pažemino jos pareigas.
Žiovaudama iš nuobodulio pasiprašiau išleidžiama namo, nes vietoje keturių valandų, kursai truko visas penkias. „Kiek reikės, tiek ir būsi čia“, – burbtelėjo lenkė, tačiau leido man eiti, pasakiusi, kad vien mokėdama anglų kalba esu gudresnė nei daugelis jos dabartinių darbuotojų, tad su manimi gaišti laiko nėra prasmės.
Kokios aistros verda viešbučio užkulisiuose ir ką valgo kambarinės pietų – skaitykite rytoj.
