Kambarinės Londone dienoraštis: valytojos vargai lietuvius žeidžia asmeniškai

Skaitant komentarus po visais kambarinės dienoraščio įrašais susidarė įspūdis, kad tautiečiai vien kalbas apie sunkius darbus emigracijoje priima išskirtinai asmeniškai. Nors rašiau tik konkrečiai apie savo patirtį ir savijautą atsidūrus visiškai nepažįstamoje teritorijoje, daliai skaitytojų tai kažkodėl tapo tiesioginiu pasityčiojimu iš lietuvių.

Nežinau, kaip turi suktis ratukai galvoje, kad žmogus, pasakojantis apie savo vieno patirtį viename viešbutyje, taptų visos tautos engėju. „Kaip galima viešoje erdvėje taip niekinti dirbančius žmones? Sigutė nuvyko į JK, kad galėtų padrabstyti daugiau purvo ant emigrantų“, – tokie ir panašūs komentarai atima žadą. Nei aš niekinau dirbančius žmones, nei drabsčiausi purvais ant emigrantų, nei bent vienu žodžiu užsiminiau, kad kambarinės darbas – gėdingas.

Buvau išvadinta tingine, nes nesugebėjau pakelti nežmoniško krūvio ir dar drįsau skųstis.

Galbūt emigrantai taip dažnai jaučiasi pašiepiami, kad vos užsiminus apie tai, ką daliai iš tiesų teko patirti, gindami savo garbę puola lyg jauniklius ginanti tigrė? Paskutinį kartą sakau – nesiekiau apibendrinti visų išvykusių iš Lietuvos, nebandžiau pajuokti emigrantų ir kalbėjau tik apie save pačią.

Parašiusi apie skaudantį kūną ir mėlynes (kurios, nėra ko slėpti, atsirado dėl mano pačios nevikrumo), sulaukiau asmeninių įžeidinėjimų. Esą esu išlepinta turtingų tėvelių dukrelė, gyvenime nedirbusi jokio fizinio darbo. Trumpai tariant – tinginė. Nors, regis, gana aiškiai pasakojau, kad dirbdama nesimuliavau, klojau lovas ir šveičiau vonias, mistiniu būdu tai buvo konstatuota kaip tinginystės požymiai.

Kai viešbutį tikrina komisija, būtina nušluostyti visus įmanomus kambarių kampus.

Išeina taip, kad tinginiu vadinamas žmogus, kuris jaučia fizinį ir dvasinį skausmą po sunkios darbo dienos. Sveikinu, mielieji, ką tik iš esmės pakeitėte vieno lietuviško žodžio reikšmę. Galite pasižymėti tai savo darbo kalendoriuje (jei tokį turite) ir nuo šiol šią dieną švęsti kaip nedarbo.

Prie tinginystės dar pridėta lėtapėdė, mat kai kam atrodo, jog tinkamai sutvarkyti 20 viešbučio numerių per dieną – vieni niekai, o aš tiesiog lėtai sukuosi. Nuoširdžiai gaila, kad kai kurie lietuviai sugebėjo nusiristi tiek, jog išvalę dešimtis tualetų už minimalią algą sugeba tuo didžiuotis, o kvaila laiko mane.

Paskutinį kartą sakau – nesiekiau apibendrinti visų išvykusių iš Lietuvos, nebandžiau pajuokti emigrantų ir kalbėjau tik apie save pačią.

Dar labiau nustebino tvirtinę, kad tik dirbant sunkų fizinį darbą galima tapti tikru žmogumi. Kokioje planetoje gyvenant tikima, jog alinanti kasdienybė – žmogiškumo rodiklis?

„Sakote ,sunku ir nelengva dirbti 12–14 val., be abejonės, sunku, bet tai tave ir padaro žmogumi, tai ir sudėlioja tavo galvoje tikrąsias vertybes, suformuoja tavo požiūrį į darbą, į atsakomybę“, – porino vienas darbštuolis ir mano galvoje sukėlė klausimų virtinę.

Negi tautiečiai vis dar neišaugo sovietinių vystyklų ir tikrai tebetiki, kad kokybiškai gyventi galima tik alinant savo kūną ir protą? Sunku patikėti, kad pusę paros praleidus darbe dar įmanoma galvoti apie tikrąsias vertybes ar atsakomybę.

Liūdna, kad lietuviška savęs vertinimo sistema vis dar apsiriboja homo sovieticus nuostatomis. Ne, jei daugiau laiko skirsi darbui, o ne laikui sau, geresniu žmogumi netapsi. Užtat lengvai gali tapti panašiu į nusikalusį darbinį arklį, kurio net pats negerbi, ką jau kalbėti apie kitų pagarbą. O nuvarytus arklius nušauna.

Mano nagai vos per porą darbo viešbutyje dienų lūžo iki gyvuonies, o pirštai tapo jautrūs ir raudoni.

Pradėjusi rašyti apie savo kasdienybę su kambarinės uniforma nei iš tolo nesitikėjau, kad tiek daug skaitytojų bus patyrę tą patį. Negana to, mano atradimai apie paviršių valymą su klientų rankšluosčiais pasirodė besantys vieša paslaptis. Akivaizdu, kad lietuvaitės labai gerai žino, su kuo valgoma valytojos duona ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Nuoširdžiai gaila, kad kai kurie lietuviai sugebėjo nusiristi tiek, jog išvalę dešimtis tualetų už minimalią algą sugeba tuo didžiuotis, o kvaila laiko mane.

Po mano tekstais pasisakė moterys, tvarkiusios viešbučius Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Lietuvoje ir kitur. Nuostabu ir keista tai, jog nepriklausomai nuo šalies, mokamos algos ar viešbučio dydžio, kambarinės naudoja tuos pačius triukus. Pasižadėjau sau, kad nuo šiol keliaudama vežiosiuosi savo rankšluosčius.

Filosofinių klausimų sukėlė dar du tipai komentatorių. Tie, kurie nesuprato, kad atlieku eksperimentą ir esu ne kambarinė, o žurnalistė. Ir tie, kurie dėl protu nesuvokiamų priežasčių pažadėjo pranešti viešbučio administracijai apie mano dienoraštį.

Nežinau, kokį išsilavinimą turintys žmonės, perskaitę frazę „Norėdama atlikti eksperimentą įsidarbinau viešbutyje“, nesuvokia to, kas parašyta juodu ant balto. „Daryk išvadas, tobulėk, keisk darbą, keisk sistemą, bandyk lipti aukščiau, neleisk, kad ant tavęs liptų. Ir jei jautiesi tokia kūrybinga, gal eik dirbti į žurnalistikos sektorių. Fu“, – puikiausiai mano teiginį apibūdinantis pasisakymas. Jūs čia rimtai?

Sunkiausia užduotis įsidarbinus viešbutyje man buvo tinkamai pakloti didžiules lovas.

Sunku paaiškinti, kam vargšeliai varginasi ir bando pamokyti kitą, jei patys nesupranta esmės. Nesuvokia net pagrindinio dalyko, kuriuo paremtas tekstas. Kad nekiltų daugiau neaiškumų, pasikartosiu – esu žurnalistė, keletą dienų padirbėjusi kambarine viešbutyje ir aprašiusi savo patirtį. Tikiuosi, pastarąjį sakinį supratote teisingai ir komentarų langelyje neįrašysite kontroversiškos intelekto lygį atskleidžiančios frazės: „visiška nesąmonė, net neskaičiau“.

Didžiąją dalį komentarų po kambarinės Londone dienoraščio tekstais supratau ir jų motyvai buvo visiškai aiškūs. Tačiau ar galėtumėte kas nors atskleisti paslaptį lietuvių noro kreiptis į viešbučio, kuriame dirbau, administraciją?

„Iš nuotraukos aišku, kuris viešbutis. Nepatingėsiu parašyti vadovybei, pažiūrėsim, kaip 15min.lt susitvarkys su tokiu įdomesniu istorijos posūkiu“, – pareiškė vienas visažinis.

Koks tokio elgesio motyvas, ką bandoma pasiekti ir kas nutiko šio komentatoriaus gyvenime – retoriniai klausimai. Įsivaizduoju, kaip šio tipažo tautiečiai tikrina kiekvieną portaluose paskelbtą informaciją, karštligiškai grasina demaskuosiantys tai, ko demaskuoti neįmanoma ir tatai darydami jaučia orgazmą. Galbūt tai vienintelis būdas pajausti pasitenkinimą savimi ar bandymas demonstruoti menamą galią?

Aš dirbau viešbutyje ir man visai ne gėda pripažinti, kad palūžau neištvėrusi net savaitės. Jaučiuosi dėkinga mano eksperimentą supratusiems ir palaikiusiems komentatoriams.

Ne kartą gyvenime teko daug ir sunkiai dirbti, tačiau ši patirtis buvo viena iš nemaloniausių. Kategoriškiems ir liežuvį laidantiems visažiniams galiu tik pasiūlyti patiems atlikti tokį eksperimentą. Lyg jaučiai už minimumą ariantys imigrantai yra verti visapusiškos pagarbos, o kartu ir užuojautos.