Už speigračio, Suomijos Rovaniemio miestelyje, įsikūrusiuose Kalėdų Senelio namuose R.Budrytė taip ir neapsilankė. „Iš draugų suomių esu ne kartą girdėjusi, kad tai – netikras, tik dėl turistų sukurtas miestelis, nors, žinoma, labai įdomus vaikams“, – paaiškina.
Užtat kelerius metus ji su bičiulių kompanija vykdavo į Laplandijoje esantį Levį atostogauti – slidinėti, pasivažinėti sniego motociklais.
„Pirmaisiais metais galvojau: „Koks baltas sniegas, jis net kvepia, tačiau kaip žmonės gali čia gyventi?“ Negalėjau suvokti. Antrosios viešnagės metu mano požiūris sušvelnėjo: „Turbūt įmanoma.“ Trečiąkart jau pati sau svarsčiau: „Kodėl gi ne – norėčiau pabandyti!“ – šypsosi R.Budrytė.
Anuomet ji dirbo medicinos sesele Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. „Vieną dieną supratau, kad pacientams atlikdama procedūras nieko kito neveikiu, tik pasakoju apie Laplandiją“, – prisimena R.Budrytė.
Parduotuvės verslą pardavė
Gyventi ir dirbti į Švediją R.Budrytė išvyko prieš 13 metų. „Pernai Švedijoje susitvarkiau slaugytojos licenciją, bet, matyt, į specialybę negrįšiu“, – svarsto Rasa.
Trečiąkart jau pati sau svarsčiau: „Kodėl gi ne – norėčiau pabandyti!“
Prieš kelerius metus 150 gyventojų turinčiame Abisko mieste juodu su vyru valdė parduotuvę. Darbo būdavo daug, ypač prieššventiniu laikotarpiu, kai parduotuvės apyvarta šoktelėdavo į rekordines aukštumas.
„Paskutinį metų mėnesį norvegams neatskaito mokesčių, be to, jie dar gauna 13-tą atlyginimą. Mūsų miestukas yra prie šalių sienos, todėl norvegai užplūsdavo apsipirkti. Per Kalėdas ir Velykas driekdavosi klientų, laukiančių vežimėlių lauke, eilės“, – pasakoja R.Budrytė.
Tačiau prieš dvejus metus šeima šį verslą pardavė: „Reikėjo arba augti, arba atsisveikinti. Augimas reikštų investicijas: pinigų, laiko, energijos. Tai – vėl darbas be atostogų. Be to, sunku prisivilioti žmonių dirbti Švedijos šiaurėje. Tai turi būti specifiniai žmonės, norintys gyventi gamtoje, mėgstantys slidinėti, medžioti, žvejoti. Nes čia daugiau nėra ką veikti“, – kalbėjo R.Budrytė.
Turistų skaičius šoktelėjo
Rasa ir Klasas nusprendė kurti ką nors naujo: kad būtų ir uždarbio, ir daugiau laisvo laiko.
Pastatą, kuriame būdavo apgyvendinami parduotuvės darbuotojai, sutuoktiniai pavertė viešbučiu. Pernai jame svečių laukė 16 kambarių, šiemet jų skaičius išsipūtė iki 34. Ir potencialas plėstis dar neišnaudotas.
Turistų srautai Abiske pastaraisiais metais tolydžio auga. Rasos manymu, tam įtakos turėjo žurnaluose „National Geographic“ ir „Lonely planet“ publikuoti reportažai apie Šiaurės pašvaistę.
„Jaučiame pagyvėjimą: mūsų viešbučio plėtra susijusi su turistų dėmesiu“, – neslėpė R.Budrytė.
Ji rūpinasi svečių užsakymais ir rezervacijomis, o jos vyras – turiningu laisvalaikiu: organizuoja žygius sniego motociklais, banginių ar elnių stebėjimo turus, ekskursijas į ledo viešbutį.
„Žiemą turistai atvyksta stebėti Šiaurės pašvaistės, todėl siūlome jiems fotografijos turą. Kartu su profesionaliais fotografais svečiai vyksta fotografuoti įspūdingiausių kadrų. Tai – viena populiariausių pramogų“, – pasakoja Rasa.
Svečių namų pašonėje plyti 70 km ilgio Turnetresko ežeras: „Vandenį geriame tiesiai iš jo – labai skaidrus ir geras.“
Kai ežeras pasidengia ledu, jo dugnas atrodo tiesiog pasakiškai. Ant šio ežero Rasa ir Klasas yra pastatę griliaus namą, kur organizuojami „Aurora barbekiu”.
„Svečiai grožisi pašvaiste, kol jiems ruošiama elniena“, – kalbėjo R.Budrytė.
Įdomu visais metų laikais
Žiemą į Abiską dažniausiai užklysta turistai iš Kinijos ir Japonijos. „Vasario 8-ąją mes netgi švenčiame kinų Naujuosius metus, į dangų šauname fejerverkus“, – šypsosi Rasa.
Pavasarį miestelį okupuoja suomiai. „Jie labai mėgsta važinėtis sniego motociklais, o sniego pas juos tuo metu jau nėra. Be to, Suomijoje motociklais galima važinėti tik tam paruoštuose keliuose, o Švedijoje – visur, išskyrus nacionalinį parką. Pavasarį jau būna šilta, diena – ilga: radęs užuovėją gali išsirengti iki apatinių ir degintis. Būtina turėti saulės akinius ir kremą, nes saulė labai atsispindi nuo sniego ir galima greitai įdegti“, – pasakoja R.Budrytė.
Vasarą pro Abiską driekiasi vokiečių, motociklais burzgiančių į Norvegiją, kelias. Rasos ir Klaso viešbutyje jie apsistoja nakčiai ar kelioms, jei nori apsidairyti po apylinkes.
Rudenį į Abiską užplūsta fotografai mėgėjai iš viso pasaulio. „Kalnai, apaugę samanomis, tuomet nusidažo visokiausiomis spalvomis“, – sako Rasa.
Be to, šis metų laikas į Švedijos Laplandiją atvilioja medžiotojus: „Prasideda meškų, briedžių, paukščių medžioklė.“
Susidūrimas su briedžiu
Gyvos meškos Rasa dar nesutiko: „Bet esu mačiusi meškos pėdsakus ir labai šviežią š...“
Susidūrimų su elniais ar lapėmis R.Budrytė net neskaičiuoja, užtat briedžių privengia – jie gali ir įspirti.
„Kartą iš namų išėjau ausinuke klausydamasi muzikos. Pasilenkiau užsirišti bato, o pakėlusi galvą nosimi susidūriau su briedžiu. Prisimenu tai kaip geriausią nuotykį“, – pasakoja.
Žiemą temperatūra Abiske nukrinta ir iki 40 laipsnių šalčio. Tačiau toks šaltukas spaudžia vos dieną ar dvi. Sniego pripusto iki langų: „Sūnui tunelius kasiau, kad turėtų, kur žaisti. Pernai sniego buvo iki birželio vidurio.“
„Kalėdinis stalas“ – jau dabar
Švedams Kalėdos – viena svarbiausių metų švenčių. Turbūt nerastum lango, kuriame nešvytėtų žvaigždė ar nespingsėtų žvakės liepsnelė.
„Viskas žiba, tviska, o kur dar kalėdinės mugės!“ – džiaugiasi Rasa.
Žmonės, lankydamiesi kavinėse, jau dabar užsisako „kalėdinį stalą“ iš vietos produktų. Ant jo patiekiama įvairių rūšių silkės, rūkytos žuvies, žvėrienos patiekalų ir būtinai kiaulienos kumpis.
„Prie jo verdamas specialus padažiukas, valgomas į jį merkiant duoną“, – švediškomis tradicijomis dalijasi Rasa.
Artimųjų ilgesys
Kalėdų laukimas Švedijoje neįsivaizduojamas ne tik be advento kalendoriaus, kuriame vaikai randa skanėstų, bet ir be advento filmuko, kurį žiūri visa šeima.
Pasilenkiau užsirišti bato, o pakėlusi galvą nosimi susidūriau su briedžiu.
„Jis prasideda gruodžio 1 dieną ir baigiasi 24-ąją. Kasdien trunka po 15 minučių. Kasmet sukuriama kas nors naujo. Visi apie tą filmuką kalba, nes jis užkabina nuo pirmos serijos“, – pasakoja R.Budrytė.
Per Kalėdas švedai artimiesiems dovanoja ne po vieną ar dvi, o po 10 ar net 15 dovanų.
„Pirmais metais nuo tokios gausos pasimečiau ir verkiau. Man buvo šokas. Juk namuose keisdavomės smulkmenomis: rankdarbiais, kojinėmis, mandarinais. O čia – rimti dalykai, daiktai!“ – prisiminė Rasa.
Tik kas antrus metus Kalėdas ji sutinka Lietuvoje. Šiemet šventes švęs pas vyro mamą Stokholme.
„Kalėdų nuotaiką – eglę, žvakę – gali susikurti bet kur, todėl labiausiai per šventes pasiilgstu savo šeimos – mamos, tėčio. Laimė, yra telekomunikacijos, todėl internetu bendraujame kelis kartus per dieną“, – sako Rasa.
Paklausta, kur jos tikrieji namai, R.Budrytė susimąsto: „Žiemą – Abisko, Švedijoje. Vasarą – Norvegijoje, kur ant jūros kranto turime vasarnamį su pirtimi. Čia visada pilna svečių: giminaičių, pažįstamų, draugų. Ten mūsų rojus – akims ir sielai.“
