Pervežimo įmonę Jungtinėje Karalystėje pasirinkti galima pagal įvairiausius kriterijus. Vieni vežėjai gabena siuntas tik į tam tikrus miestus, kiti – pristato visoje Lietuvoje. Vieni daiktus atveža tik iki didmiesčių, kiti iki pat gavėjo durų. Vairuotojai pripažįsta, kad net ir labai atidžiai besirenkantis klientas gali suklysti ir papulti į sukčių pinkles.
Susirenka pinigus ir dingsta
„Aš esu registravęs įmonę, moku mokesčius, draudimą ir dirbu legaliai. Bet yra ir dirbančių neteisėtai. Pačiam žmogui sunku patikrinti – legalus vežėjas ar ne. Automobilis gali būti apklijuotas logotipais ir atrodyti teisėtai, tačiau neaišku, ar jis – registruotas. Vairuotojai išrašo ir čekius, bet tokių galima nusipirkti bet kuriame knygyne, tad čekio gavimas nieko nereiškia“, – kalbėjo savo pervežimo kompaniją įkūręs Donatas.
Jam antrino ir ketverius metus pervežėju dirbantis Henrikas, kurio manymu, dauguma tarptautinių reisų lietuvių įmonių – registruotos, tačiau esama ir tokių, kurie dirba nelegaliai bei nemoka jokių mokesčių. Tiesa, tokių pavyzdžių vyras įvardinti nenorėjo.
Automobilis gali būti apklijuotas logotipais ir atrodyti teisėtai, tačiau neaišku, ar jis – registruotas.
Nelegaliai dirbančių vairuotojų keleiviai bei siuntiniai, greičiausiai, neapdraudžiami, tad nelaimės atveju visą atsakomybę prisiimti tenka pačiam keleiviui ar siuntėjui. Tiesa, kaip teigė vienos iš įmonių operatorė Jurga, nors vairuotojai turi draudimo dokumentus ir gali patvirtinti, kad dirba legaliai, klientai to nereikalauja ir pasitiki žodiniu patvirtinimu: „Mūsų įmonė registruota, tačiau yra ir neregistruotų, kurie, greičiausiai, neturi draudimo. Žmonės gali paprašyti draudimo patvirtinimo, bet kol kas niekas to neprašė.“
Paklaustas, kokios yra draudimo sąlygos, vairuotojas Donatas neslėpė, kad kiekvienas su juo važiuojantis keleivis apdraustas po 11 tūkst. eurų. „Jeigu, neduok, Dieve, avarija, mirtis ar kažkas nutinka, draudimas apmoka laidojimą, pargabenimą bei kitas išlaidas, pagal sutartį“, – kalbėjo pašnekovas.
Nemažai patirties turintys pervežėjai emigrantams patarė būti itin budriems renkantis vairuotoją žiemos švenčių laikotarpiu bei vasarą. Tuo metu lyg grybai po lietaus ima dygti ne tik naujos, legalios įmonės, tačiau pasirodo ir pasipelnyti siekiančių apgavikų.
Henriko teigimu, pastaruoju metu padaugėjo įvairaus plauko pervežėjų: „Vis atsiranda naujų įmonių, bandančių užsiimti pervežimais. Dažniausiai tai būna iš darbo išėję vairuotojai, kurie galvoja, kad viskas lengva – nusiperki mikroautobusą ir važiuoji. Aišku, randasi ir vadinamųjų šventinių vežėjų, kurie reklamuojasi, kad pigiai veža, susirenka siuntas, pasiima pinigus ir dingsta.“
Klykiantys vaikai ir muitinėje suimti lietuviai
Visi pašnekovai lyg vienas tvirtino, kad pervežėjų darbas nėra lengvas. Tenka susidurti su neadekvačiais klientų skundais, atsakyti už į siuntinius pridėtus nelegalius daiktus ar atsidurti pavojingoje situacijoje dėl alkoholio padauginusių tautiečių. Nors dauguma keleivių visą parą per kelionę išlieka ramūs, daug miega ir nekelia problemų, esama ir rūpesčių keliančių ne tik vairuotojui, bet ir likimo draugams tame pačiame autobuse.
Būna, kad muitinės darbuotojai suima kokį ir pasilieka pas save pasakę, kad greitai nepaleis.
„Būna, žmogus pageria važiuodamas, o žinote, kai išgėręs... Pavyzdžiui, nori padėti vairuoti, lipa per sėdynes, veržiasi į priekį. Pasitaiko keleivių, kurie išlipa sustojimo metu ir kažkur išeina, o visi sėdi ir laukia, kol grįš. Būna, kad muitinės darbuotojai suima kokį ir pasilieka pas save pasakę, kad greitai nepaleis. Suimdami žmogų nesako, kodėl ir už ką, tik praneša, kad bus sulaikytas ir jo neverta laukti.
Žmonės prisigalvoja tokių dalykų, kad sunku suprasti, kaip gali šauti į galvą tokios mintys. Pavyzdžiui, būna sėdi ir visą kelionę kalbasi pats su savimi. Su kitais nebendrauja, pasakojasi pats sau istorijas. Mūsų vairuotojams nė karto nepasitaikė užpuolimų ar tikrai pavojingų situacijų dėl keleivių. Tiesa, teko girdėti tokių istorijų. Vieniems susimušę keleiviai išlaužė mikroautobuso duris“, – apie verslo užkulisius pasakojo operatorė Jurga.
Donatas taip pat neslėpė, kad didžiausias iššūkis jo darbe – keleivių elgesys. Vyro teigimu, kiekviena jo kelionė – skirtinga, o neretai jis net norėtų mesti savo verslą: „Tenka daug bendrauti su žmonėmis, o pasitaiko visokių. Važiuoja įvairaus amžiaus, net su naujagimiais. Jeigu žmogui reikia, tai ir keliauja, o mes ką, pakenčiam tuos verksmus ir viskas.
Būna problemų keliuose, sugenda automobilis, žmonės puola į akis, kad važiuoju su netinkamu automobiliu. Bet technika yra technika, kelyje visko pasitaiko. Kartais atrodo, spjautum į viską ir pradėtum dirbti kitam žmogui, ne sau. Būtų – sugriuvai kelyje, cigaretę užsidegei, kebabą įsikandai ir ramiai lauki.“
Prie „Megos“ atvažiavo pacanas su X5 bimbalu ir sako: „Agirdž, kur čia mana labdarike?“
Vairuotojas, nemokamai į Lietuvą vežantis labdarą yra nukentėjęs ir nuo siuntinius dedančių žmonių. Vyro teigimu, sykį kažkas į siuntinį įpakavo marihuanos. Kitą kartą, nuvežęs labdaros vaikų namams, aiškiai suprato, kad buvo apgautas: „Prie „Megos“ atvažiavo pacanas su X5 bimbalu ir sako: „Agirdž, kur čia mana labdarike?“. Tai ką tokiam sakyti?“.
Rūpinasi keleivių poreikiais ir saugumu
Paklausti, ar keleiviams nėra pigiau į Lietuvą skristi lėktuvu, negu naudotis jų paslaugomis, pervežėjai pasiūlė paskaičiuoti.
„Skristi lėktuvu ne liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesiais – pigiau, bet jei atvyksti pirmą kartą, turi porą lagaminų, tave paima iš namų ir nuveža į namus. Jei esi iš mažo miestelio, kelionės į ir iš oro uosto – kainuoja, dar bagažas. Viską sudėjus lėktuvu skristi yra brangiau, ypač piko metu“, – išlaidas vardino Henrikas.
Kelionė iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu trunka apie parą ar truputį daugiau, jei geros kelios sąlygos, nėra spūsčių ar nekyla problemų muitinėje. Emigrantai neretai skundžiasi, kad vairuotojai važiuoja nestodami, skuba bei neatsargiai vairuoja. Kartais visą kelią vairuoja tik vienas žmogus. Patys vairuotojai tokius kaltinimus neigia ir tikina kas keletą valandų pasikeičiantys tarpusavyje, mat visada vyksta dviese.
Henrikas tikino stojantis kas 2-3 valandas, dažniausiai ten, kur yra nemokami tualetai bei pigiai galima nusipirkti maisto. Donatas tvirtino, kad nustatyto laiko, kaip dažnai stoti, nėra, tad jis linkęs klausytis keleivių, tačiau vairuotojai turi vieną taisyklę: „Keleiviams norint į tualetą ar parūkyti, sustoju, nekankinu žmonių. Yra nustatyta tik viena taisyklė – su kitu vairuotoju keičiamės kas dvi valandas, nes juk žmones vežame, ne malkas“.
Yra nustatyta tik viena taisyklė – su kitu vairuotoju keičiamės kas dvi valandas, nes juk žmones vežame, ne malkas.
Paklaustų apie kelionių kainas pašnekovų nuomonės išsiskyrė. Henrikas su Donatu tikino nekeliantys kainų jau daugybę metų. Tuo tarpu, Jurga teigė, kad kelionės po truputį brangsta, ypač švenčių laikotarpiu, kai vežėjai sąmoningai padidina kainas, mat klientų netrūksta. Bėgant metams ar keičiantis valiutos kursui pervežimo paslaugų kainos taip pat truputį kinta, tačiau dėl didžiulės konkurencijos ne visi ryžtasi didinti kainą.
Operatorės teigimu, prieš šventes keleiviai skambina ir prašo atsisakyti vežti kitą žmogų ir į pilną autobusiuką priimti juos mainais už dvigubai didesnį užmokestį. Pasak Jurgos, kelionė, kainuojanti apie 100 eurų, prieš Kalėdas pabrangsta iki 150 eurų.
Lietuvių pervežėjų kompanijos Jungtinėje Karalystėje dažniausiai reklamuojasi skelbimų skiltyse bei socialiniuose tinkluose. Tiesa, kaip sako Donatas, geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Vyro teigimu, jo klientai dažniausiai rekomenduoja vairuotoją artimiesiems, tad daug investuoti į reklamą jam nereikia: „Manau, kad turiu gerą reputaciją, ji čia yra labai svarbi. Gerą vardą užsidirbti – sunku, o prarasti gali labai greitai“.
