Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Emigrantė Rasa Vareikienė apie Islandiją: viskas vėl brangsta, bet čia vis tiek gyveni be streso

Rasa Vareikienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Rasa Vareikienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Panevėžiečių Vareikių šeimą tolimoji Islandija paviliojo prieš šešerius metus. Iki ekonominės krizės buvusi viena turtingiausių šalių, anuomet sala išgyveno nuosmukį ir atsidūrė ant bankroto slenksčio. Tačiau net tada ten buvo geriau nei Lietuvoje.

Su atostogų į Lietuvą iš Islandijos grįžusiu būsimu vyru Rasa susipažino Panevėžyje. Tuo metu ji kaip tik ruošėsi studijuoti Lietuvos edukologijos universitete – buvo pasirinkusi muzikos mokytojos specialybę.

„Tačiau meilė greitai susuko galvas ir vienas be kito nebegalėjome“, – šypsosi R.Vareikienė. Žiemą mylimasis gyveno Lietuvoje, o vasarą į Islandiją jau skrido Rasa.

Atskridau, o kitą dieną jau teko išvežioti picas. Sako: čia tavo rakteliai, čia pica – važiuok.

„Iškart apėmė keistas jausmas. Ilgiau pasisvečiavus kokioje nors užsienio šalyje paprastai nejučia imi galvoti, kad jau laikas važiuoti namo. Islandijoje nutiko atvirkščiai, atrodė, kad būtent čia ir yra mano vieta, kad turiu būti šioje šalyje. Važiuojant iš oro uosto net kvapą gniaužė“, – prisimena R.Vareikienė.

Grįžo, bet vėl krovėsi lagaminus

Rasos mylimasis tuo metu dirbo vadybininku vienoje Reikjaviko picerijoje. Darbo jis parūpino ir Rasai.

„Atskridau, o kitą dieną jau teko išvežioti picas. Sako: čia tavo rakteliai, čia pica – važiuok. Būdavo, pasiimi žemėlapį, net neįsivaizduodamas, kur tuo metu esi, ir bandai pasiekti galutinį tikslą“, – šią patirtį Rasa prisimena kaip avantiūrą.

Vasara greitai prabėgo – įsimylėjėliai skirtis nebenorėjo. Todėl abu grįžo į Lietuvą – Rasai juk reikėjo tęsti mokslus.

Karolinos Pansevič nuotr./“Ačiū tau, Islandija” šventė
Karolinos Pansevič nuotr.

„Tačiau vyrui per pusmetį taip ir nepavyko rasti darbo, todėl nusprendžiau imti akademines atostogas – vėl krovėmės lagaminus į Islandiją“, – prisimena Rasa.

Į bendruomenę įsiliejo pamažu

Nuo to laiko jau praėjo šešeri metai. Vareikiai susilaukė sūnaus, kuriam dabar pusketvirtų.

Per pirmuosius gyvenimo emigracijoje metus 26-erių Rasa išmoko islandų kalbą, be to, neakivaizdiniu būdu tęsė pedagogines studijas Vilniuje.

Pradėjau ypač vertinti ir tautinį kostiumą. Norisi sušukti: „Vau, žiūrėkite, kaip aš atrodau!“ Toks pasididžiavimas.

Sutuoktinis grįžo į ankstesnes pareigas picerijoje, kurioje dirba iki šiol.

Rasa prisipažįsta iš pradžių vengdavusi lietuvių bendruomenės. Jauna šeima daugiausiai bičiuliavosi su Islandijoje gyvenančiais ispanais, portugalais, meksikiečiais.

Tačiau pamažu plėtėsi ir lietuvių draugų gretos. „Pirmiausia įsiliejau į lietuvių chorą „Gija“, su juo daug koncertuodavome. Po poros metų į vieną bendruomenės susitikimą atėjo lituanistinės mokyklėlės vadovė ir pasakė: „Norėčiau, kad prisijungtum prie mūsų kolektyvo.“ Aplinkybės susidėliojo labai palankiai, nes kaip tik tais metais ketinau į ją pradėti leisti sūnų. Pagalvojau, kam man jo laukti, jei galiu tuo metu vesti užsiėmimus kitiems vaikams“, – pasakoja Rasa.

Darželyje – vienintelis lietuvis

Galbūt atrodo netikėta, tačiau lietuviai Islandijoje yra viena didžiausių tautinių mažumų grupių. Bendruomenė aktyvi ir puoselėjanti lietuviškas tradicijas. Reikjavike įsikūrusią sekmadieninę lituanistinę mokyklą „Trys spalvos“ lanko net 46 vaikai nuo 2 iki 14 metų.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Rasa Vareikienė
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Rasa Vareikienė

„Šiemet šventėme mokyklėlės gyvavimo dešimtmetį, nors aš joje tik antri metai. Lietuvių kalbos vaikus mokome per žaidimus, dainas, šokį, lietuviškus ratelius“, – dėsto Rasa, dirbanti dar ir islandų darželyje. Jos sūnus jame – vienintelis lietuvis.

Per atstumą įvertini ir kalbą, ir tradicijas

„Pasiilgstu Lietuvos, – atsidūsta R.Vareikienė. – Visa vyro šeima gyvena Islandijoje, o maniškė – Lietuvoje.“

Tik gyvendama svetur Rasa įvertino lietuvių kalbos grožį: „Tiesiog supranti, kad reikia ją puoselėti, mokyti jos savo vaikus. Pradėjau ypač vertinti ir tautinį kostiumą. Esu kanklininkė, todėl dažnai jį vilkėdavau koncertų Lietuvoje metu ir raukydavau nosį – tai karšta, tai kanda. O dabar, kai tenka apsirengti tautinius drabužius, norisi sušukti: „Vau, žiūrėkite, kaip aš atrodau!“ Toks pasididžiavimas.“

Visi be išimties geria žuvų taukus – tai jiems šventas dalykas.

Lietuvių bendruomenė per Tautų šventę Islandijoje stengiasi kuo gražiau ir įvairiapusiškiau pristatyti gimtą kraštą. Dažniausiai – per lietuvių liaudies dainas, tradicinius papročius, šokį.

„Emigracijoje pradedi vertinti lietuvių tautosaką, istorinį paveldą. Šeimoje kalbame tik lietuviškai“, – pažymi Rasa.

Kainos kyla greičiau nei atlyginimai

Tai kur gi tikrieji Vareikių šeimos namai? „Nežinau“, – gūžteli pečiais ir prasitaria savo ateitį atiduodanti likimui.

Kita vertus, neslepia, kad vis dažniau pagalvoja apie nuosavą būstą Reikjavike. Dabar šeima gyvena nuomojamame keturių kambarių bute, už kurį kas mėnesį pakloja apie 3 tūkst. litų. Panašiai tiek reikėtų atseikėti paskolos įmokoms.   

123rf.com nuotr./Islandija
123rf.com nuotr./Islandija

„Nuoma labai brangi, todėl išeitų beveik tas pats“, – skaičiuoja moteris.

Vidutinė darbininko alga Islandijoje, pasak Rasos, svyruoja tarp 4–5 tūkst. litų. Kainos auga sparčiau nei atlyginimai, todėl pragyventi darosi sunkiau nei prieš šešerius metus.  

Trūkumus atperka gamta

Kerinčio grožio gamta – jai Islandijoje neįmanoma atsispirti. Nuo kalnų atsiveriančios panoramos Vareikiams kompensuoja drėgmę, kuri smelkiasi į sąnarius, vėsias vasaras, žvarbų vėją, saulės trūkumą.

Šalyje nėra nė vienų vaikų namų, nė vieno gatvėje palikto vaiko.

„Gal todėl islandai – viena depresiškiausių tautų“, – svarsto Rasa. Vaduodamiesi nuo slogučio jie kelis kartus per metus bėga į šiltus kraštus – Ispaniją, Turkiją, Portugaliją.

„Be to, visi be išimties geria žuvų taukus – tai jiems šventas dalykas“, – šypsosi R.Vareikienė.

Smagus gyvenimas be streso

Vos daugiau nei 300 tūkst. gyventojų turinti Islandija – tai skandinaviškos gerovės valstybė.

„Šalyje nėra nė vienų vaikų namų, nė vieno gatvėje palikto vaiko. Jei kas nors atsitinka tėvams, vaikais pasirūpina šeima ar giminaičiai. Tačiau vaiko teisių apsaugos sistema saloje nėra tokia griežta kaip, tarkime, Norvegijoje. Ten aš bijočiau važiuoti su vaiku. Islandijoje į viską žiūrima paprastai“, – apibendrina Rasa.

Wikimedia.org nuotr./Seljalandsfoss krioklys - vienas gražiausių visoje Islandijoje
Wikimedia.org nuotr./Seljalandsfoss krioklys - vienas gražiausių visoje Islandijoje.

Ji džiaugiasi, kad islandai propaguoja sveiką mitybą, didžiąją dalį laisvalaikio leidžia gamtoje, daug sportuoja, labai mėgsta dviračius ir bėgioti, plaukioti po atviru dangumi įrengtuose baseinuose ar maudytis karštosiose versmėse. Valgo daug žuvies ir daržovių. Rūšiuoja šiukšles.

„Čia labai pamėgome avieną, kuri visai kitokio skonio nei Lietuvoje. Labai mėgstu gaminti, todėl mūsų namuose visada pilna svečių. Mes čia tiesiog labai smagiai gyvename, be streso. Anksčiau aš visur bėgte – greitai, greitai, greitai – o dabar labiau atsipalaidavusi: pirma pagalvoji – po to darai“, – šypsosi R.Vareikienė. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min