Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Penkis vaikus auginanti bankininkė Jolita Lenkevičiūtė: kartais „važiuoja stogas“

lietuve
Lrt.lt nuotr. / Emigrantė Jolita
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prancūzijoje, Paryžiaus priemiestyje, gyvenančią lietuvę Jolitą Lenkevičiūtę-Daikmans būtų galima pavadinti tikra supermama – moteris su vyru ne tik augina penkis vaikus, bet ir siekia karjeros aukštumų. Jolita LRT Televizijos laidoje „Emigrantai“ pasakoja, kad į svečią šalį atkeliavo vedama meilės olandui, o tiek atžalų tarp jų sluoksnio žmonių – retas atvejis.

Pusvalandis kelio nuo Paryžiaus. Mažas, jaukus, kaip ir įprasta Prancūzijoje, labai tvarkingas Guvjė miestelis. Čia – vos kelios įstaigos, bet daugiausia nuosavais namais apstatytos gatvelės. Šiose vietose turėti namus svajoja ne vienas paryžietis, bet ne visiems tai įkandama. Guvjė jau daug metų renkasi pasiturintis, aukštas pareigas užimančių žmonių sluoksnis. Juk jau tas faktas, kad čia vilą turi ir vienas turtingiausių Prancūzijos žmonių – iš Irano kilęs multimilijonierius Agha Khanas – daug ką pasako.

Lietuvė J.Lenkevičiūtė-Daikmans su olandu vyru Martinu į Guvjė iš Paryžiaus persikėlė gyventi dėl saugios kaimynystės ir amžinos ramybės. „Taip nutarėm dėl vaikų“, – pravėrusi savo valdų duris aiškina penkių atžalų susilaukusi meilės emigrantė.

„Galiu patvirtinti: be galo sunku, kartais „stogas važiuoja“ – prisipažįsta lietuvė. – Tačiau esu labai užsiėmęs žmogus, todėl blogos mintys nelenda į galvą.“

Itin religinga Jolita tikisi, kad šis jos pasakojimas paskatins visas Lietuvos moteris gimdyti kuo daugiau vaikučių. Mūsų gimtinei to labai reikia, sako ji.

„Mano nėštumai nebuvo lengvi, ir visi, net ir gydytojai, stebisi, kiek turiu drąsos. Aš negalvoju apie nėštumo sėkmę ar komplikacijas, nes, kai pradedi galvoti, gali išvis nebesinorėti turėti ir to vieno vaikelio“, – sako pašnekovė.

lrt.lt nuotr./emigrante Jolita
lrt.lt nuotr./emigrante Jolita

Pateko į didžiausią Prancūzijos banką

Jolitos istorija unikali. Be to, kad namuose laksto toks būrys mažylių, ji spėja siekti ir karjeros. Ne bet kokios – moteris užima finansinių rinkų specialistės pareigas didžiausiame Prancūzijos „BNP Paribas“ banke. Papulti į Jolitos skyrių svajoja tūkstančiai bankininkų, tačiau vidutiniokams čia ne vieta. Valdžia atrenka tik pačios aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Štai, pavyzdžiui, lietuvės sąskaitoje net du bakalauro diplomai (vienas lietuviškas, kitas olandiškas) bei Prancūzijoje įgytas magistras.

„Aišku, nesu vadovė. Bet tie, kurie patenka į mūsų skyrių, neša didelę atsakomybę, turi turėti gerą reakciją ir viską daryti be klaidų“, – pažymi Jolita.

Prancūzijoje žinoma, kad papuolęs į šį banką, gali būti tikras dėl sočios senatvės – darbdaviai išeitinėms išmokoms pinigų negaili.

Prisimindama savo karjeros pradžią, Jolita pasakoja galvojusi negalėsianti čia įsitvirtinti. Ji juto didžiulę konkurenciją su vietiniais žmonėmis – svetimšalius, anot moters, Prancūzijoje priima sunkiausiai, net jeigu jie geresni už pačius prancūzus.

„Nors turi diplomą, bet, kaip ir Lietuvoje, reikalauja darbo patirties. Išsiunčiau labai daug CV, bet visi atsakymai buvo neigiami. Galvojau: čia yra momentas, kai dar ne vėlu grįžti į Lietuvą. Vyras buvo nieko prieš“, – darbo paieškas LRT Televizijos laidoje „Emigrantai“ prisimena moteris.

Miego – kelios valandos per parą

Vis dėlto scenarijus susiklostė kitaip – po ilgų vargų patekusi į visame pasaulyje žinomą banką ji jau 14 metų motinystę derina su darbu. Jolita sako negalinti parodyti, kad darbas rūpi mažiau – tai nepatiktų vadovams. Moteris prasitaria, kad kiekvieną dieną keliasi 7.15 val., o gulasi gerokai po vidurnakčio: „Naktis – mano išganymas, poilsis, ramybė ir meditacija.“


Išrinkti vardus buvo tikras galvos skausmas – aš esu lietuvė, tėvas – olandas. Tačiau jis man leido išsirinkti, kadangi atžalos nešios tėvo pavardę. Be to, čia vaikui vardą išrinkti reikia labai greitai – per tris dienas, – sako Jolita.

14-metė Ieva, 9-metis Mantas, 6-erių Paulytė, 4-erių Simonas ir vos trijų mėnesių pagrandukas Gabrielius – rodydama nuotraukas savo šeimą pristato 18 metų Prancūzijoje gyvenanti Jolita.

„Išrinkti vardus buvo tikras galvos skausmas – aš esu lietuvė, tėvas – olandas. Tačiau jis man leido išsirinkti, kadangi atžalos nešios tėvo pavardę. Be to, čia vaikui vardą išrinkti reikia labai greitai – per tris dienas“, – sako Jolita.

Surado auklę lietuvę

Dienos metas moteriai pats ramiausias, nes tik tuo metu visi vaikai būna mokyklose ir darželiuose. O štai vakare... Kartais ji net bijo pagalvoti, kas bus vakare.

„Žinokit, daug darbo su vaikais. Kai ėjau į darbą, reikėjo kažkieno pagalbos. Norėjome, kad vaikai namie kalbėtų lietuviškai, ir suradome nuostabų žmogų, su kuriuo labai susidraugavome“, – prisimena emigrantė.

Supermama – taip taikliai šią lietuvę vadina draugės. Nes čia, Prancūzijoje, neįprasta tiek laiko skirti vaikams. Dažniausiai su visais motiniškais rūpesčiais tvarkosi pasamdytos moterys – auklytės ir namų šeimininkės. Tačiau Jolita tikina, kad jai toks scenarijus netinka – auklę kviečia tik išskirtiniais atvejais, nes pati mėgsta skalbti ir virti košes.

„Kai visi sugula, aš pradedu tvarkyti reikalaus: sutvarkau virtuvę, atsakau į el. laiškus, pasirašau čekius, patikrinu vaikų kuprines, paruošiu sporto krepšius. Vaikai lanko daug būrelių, sportuoja. O savaitgalį su visa šeima žaidžiame regbį, tenisą, dalyvaujame skautų, lietuvių bendruomenės veiklose“, – pasakoja pašnekovė.

Apie namų šeimininkės darbą net negalvoja

Liepos mėnesį susilaukusi penktos atžalos, šiuo metu Jolita – jau įprasta tradicija tapusiose motinystės atostogose. Ji pasakoja, kad iš Lietuvoje likusių giminių dažnai sulaukia klausimo apie tai, kaip sugeba išlaikyti prestižinę darbo vietą. Emigrantė pripažįsta, kad net Prancūzijoje tokia situacija kelia nuostabą, o kartais net ir pavydą.

Ji neslepia – su nerimu laukia tos dienos, kada vėl teks važinėti į Paryžiuje esantį centrinį savo banko padalinį: „Jau ir su ketvirtu vaiku buvo sunku. Bet čia yra tokia sistema – trečiadieniai būdavo ne darbo dienos: vaikai neidavo į mokyklą, lankydavosi būreliuose, mamoms nereikėdavo į darbą.“

Save Lietuvos patriote vadinanti Jolita džiaugiasi, kad visi jau mokantys kalbėti jos vaikai supranta lietuviškai – vėliau galės pasirinkti, kurioje šalyje nori gyventi.

Jolita save vadina maksimaliste: visur ir visada nori siekti geriausio. Todėl moteris niekaip nesupranta kitų mamų, kurios pasiryžta mesti darbą ir gyventi vien tik iš valstybės mokamų pašalpų. Jos žodžiais, tokiu atveju šeimai reikėtų kaip reikiant susispausti.

Jolitos vyras Martinas, kaip ir ji, dirba finansų srityje – automobilių lizinge. Lietuvė neslepia – jų abiejų atlyginimai, lyginant su vidutine prancūziška alga, – solidūs. Bet, pašnekovės žodžiais, šios šalies valdžia nenori, kad žmonės jaustųsi pasiturintys, – yra nuolat spaudžiami.

Save Lietuvos patriote vadinanti Jolita džiaugiasi, kad visi jau mokantys kalbėti jos vaikai supranta lietuviškai – vėliau galės pasirinkti, kurioje šalyje nori gyventi.

„Aš jiems tik pasakėlę prieš miegą galėdavau paskaityti. Visa kita – auklytės Rūtos dėka: ji nekalbėjo prancūziškai, todėl visi vaikai bendravo lietuviškai, net ir 4-erių Simonas“, – aiškina moteris.

Į Lietuvą grįžta kiekvienais metais

Aktyvi Paryžiaus lietuvių bendruomenės narė kasmet keliauja aplankyti Vilniuje likusios šeimos, tačiau, ar kada nors grįš visam laikui, nežino.

„Visą laiką galvoju apie grįžimą į Lietuvą. Bet nemanau, kad gaučiau tokį pat atlyginimą ir galėčiau išlaikyti šeimą. Mano vyras vyresnis. Lietuvoje, kaip ir Prancūzijoje, po 45-erių darbą susirasti tampa sunkiau“, – nuomonę dėsto emigrantė.

Bet dėl vieno dalyko ši supermama jau yra užtikrinta – daugiau vaikų šeimoje neatsiras: „Viskas. Mes jau peržengėm Guvjė standartus.“

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min