– Esate amerikietis iš Nevados, iš Las Vegaso. Kas jus atvijo į Kauną?
– Man reikėjo pokyčių. Kad ir kur gyventum, tai tampa įprasta, net jei kitiems tai atrodo egzotiška ir įdomu. Kurį laiką teko gyventi Kalifornijoje (Holivude), vėliau grįžti į gimtąjį Las Vegasą, kur nebuvo nieko, kas mane ten laikytų.
Tiesą sakant, tuo metu aš turėjau priežastį, kodėl norėjau atvykti į Europą. Vokietijoje sutikau moterį, su kuria bendravome būdami skirtinguose žemynuose. Aš gavau darbą Vengrijoje, kuris man nepatiko. Gyvenvietė man buvo per maža. Tad palikau Vengriją ir persikėliau į Kauną, kurį aš myliu.
– Ir ką – Kaunas patiko labiau nei Vengrijos miestas, kuriame gyvenote?
– Mano pirmasis vizitas į Lietuvą įvyko netyčia. Magistrantūros studijų metu keliavau po Europą ir pakeliui į Helsinkį atsiradau Vilniuje. Man čia labai patiko, nors nieko apie Vilnių nežinojau. Tuo metu rašiau TV šou, kuris buvo filmuojamas Lietuvoje.
Keliaudamas iš Krokuvos, perskaičiau apie Lietuvą ir nusprendžiau, jog labai noriu pamatyti Užupį ir Trakus. Ir Franko Zappos biustą. Tai buvo svarbu.
Pirmąją dieną vaikštinėjau po Vilnių ir sutikau porą iš Suomijos, kurie tapo mano puikiais draugais ir į kurių vestuves vyksiu greičiau nei po dviejų savaičių.
Vilnius man pasirodė gražus miestas, ypač senamiestis ir upė. Užupyje sutikau daugybę gatvės menininkų, sukūrusių fantastišką meninę atmosferą. Man taip pat patiko tai, jog šalis, išgyvenusi ilgą okupaciją, yra tokia šviežia. Aplankiau Genocido aukų muziejų ir buvau sujaudintas, kai supratau, jog šis pastatas maždaug prieš 18 metų buvo naudojamas kaip KGB kalėjimas. Tai iš tiesų pakeitė mano požiūrį į pasaulį.
Aplankiau Genocido aukų muziejų ir buvau sujaudintas, kai supratau, jog šis pastatas maždaug prieš 18 metų buvo naudojamas kaip KGB kalėjimas. Tai iš tiesų pakeitė mano požiūrį į pasaulį.
– Ar Lietuva nėra per maža šalis gyventi ir išreikšti save, ypač amerikiečiui?
– Visiškai ne! Pasaulis dabar yra daug mažesnis, nei buvo kada nors praeityje. Taip, gyvenvietė Vengrijoje man buvo per maža, bet tai dėl to, jog ji neturėjo miestui būdingų dalykų. Kaune turiu kavinių, kino teatrų ir greitą internetą. Vienintelis dalykas, kurio man trūksta, tai knygynų, parduodančių knygas anglų kalba.
Kalbant apie saviraišką, aš tai taip pat laisvai darau. Aš rašau. Aš galiu rengtis, ką tik noriu. Mano plaukai buvo mėlynos, vėliau purpurinės spalvos, taip pat pasidariau naują tatuiruotę pas vietinį meistrą. Aš mačiau spektaklius vaikų teatre ir „Fluxus“ Ministerijoje“.
Vienintelis dalykas, kuris man trukdo, tai labai menkos lietuvių kalbos žinios. Galiu kalbėti tyliai, vaizdais arba angliškai, ką didžioji dalis jaunimo iki 25-erių metų supras, net jei ir pasikuklins atsakyti.
– Dauguma amerikiečių negalėtų parodyti Lietuvos pasaulio žemėlapyje. Ar buvote vienas iš jų, kol dar negyvenote čia?
– Žinoma! Aš nuolat painiodavau Baltijos šalis su Balkanais. Netgi tuo metu, kai rašiau TV šou „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“, nežinojau, kur yra Lietuva ir kas tai per šalis. Net atvykus į Lietuvą pirmą kartą aš buvau susidaręs klaidingą įspūdį, jog čia visi šneka rusiškai.
– Ar lengva amerikiečiui rasti bendrą kalbą su lietuviais?
– Neabejotinai. Visų kelionių (teko aplankyti apie 20 Europos šalių) metu supratau, jog išskyrus moteris, dirbančias traukinių stotyse, dauguma žmonių tau padės, jei parodysi bent menką pagarbą šalies kalbai. Jei sugebi pasakyti „ačiū“ ir nusišypsoti, bus daug paprasčiau. Be to, jauni žmonės šneka angliškai ir mėgsta šia kalba praktikuotis.
– Kaip apibūdintumėte lietuvius?
– Aukšti. Uždari. Vis dėlto, kai pažįsti juos artimiau, dauguma pasirodo esantys draugiški. Tačiau manau, jog tai priklauso ir nuo to, kaip elgiesi pats. Jei tu nenusišypsai, jie taip pat nenusišypsos tau. Taip pat manau, jog lietuviai bijo, jog tam, kad ko nors pasiektų, ši šalis yra per maža, tad tiki, jog jų galimybės yra kažkur kitur.
– Kas yra sunkiausia užsieniečiui?
– Kai nežinai visų socialinių subtilybių ir turi ribotą skaičių draugų. Žinoma, aš turiu draugų, bet ne tokių, kurie suprastų mano siunčiamas nuorodas į kultūrinius artefaktus, nes mus skiria skirtingos istorijos.
Bent jau Kaune man trūksta greito ir meksikietiško maisto. Ir dar pusryčių. Padaryčiau bet ką už „Taco Bell“ ir kelis gerus amerikietiškus blynus!
Dažnai nutinka taip, jog aš pajuokauju ir matau žmonių žvilgsnius, laukiančius mano paaiškinimo. Tačiau tuo metu, kai baigiu aiškinti, pokštas tampa nebejuokingas. Taip pat, bent jau Kaune, man trūksta greito ir meksikietiško maisto. Ir dar pusryčių. Padaryčiau bet ką už „Taco Bell“ ir kelis gerus amerikietiškus blynus!
– Jei jūsų koks nors draugas paklaustų, kokie yra geriausi Lietuvos bruožai, galintys paskatinti jį apsigyventi čia, ką atsakytumėte?
– Priklausytų nuo draugo. Vienišiems vyrams pasakyčiau, jog lietuvės yra vienos gražiausių moterų visame pasaulyje! Tikrai, tai graži šalis.
Nuolat kartoju, kad Lietuvoje kitoks dangus – ryškesnis ir tiesiog didesnis. Nuostabus dangus. Žaluma, istorija, Kuršių nerija – viskas Lietuvoje puiku. Taip pat Lietuvos geografinė padėtis yra puiki keliauti. Be to, jei vis dar uždirbi pinigų JAV, gyventi Lietuvoje nėra brangu.
– Kokie yra neįprasčiausi dalykai Kaune, su kuriais susidūrėte ir su kuriais negalite apsiprasti?
– Aptarnavimo lygis restoranuose. Nekenčiu, kai jaučiu, jog savo sėdėjimu kavinėje trukdau jos darbuotojams. Manau, jog Lietuvos verslo praktika yra kiek neįprasta ir vis dar vykdoma pagal tai, kas buvo daugiau nei prieš 20 metų.
– Ką pasakytų J.Greensponas lietuviams, svajojantiems apie svajonių šalį Ameriką?
– Siekite savo svajonių. Visada. Manau, jog Lietuva yra pasiruošusi kažkam dideliam,
nes niekas nieko nesitiki iš tokios mažos šalies. Esu įsitikinęs, jog lietuviai, atsižvelgę į tai, kas pasiteisino JAV, ir parodę šiek tiek pozityvumo, galėtų padaryti nepaprastų dalykų. Tad jei tiki, jog tavo galimybės yra Amerikoje, manau, turėtum vykti ten ir jas išmėginti.
– Jei turėtumėte galimybę, kokią Amerikos dalelę atsivežtumėte į Lietuvą?
– Jokios. Galbūt norėtųsi maisto, kurio čia nėra, ar didelių knygynų, tačiau Lietuva turi tiek daug puikių vietų ir atrakcijų, tai kodėl turėčiau vežtis kažką iš JAV. Nors atrakcionų parkas su tikrai gerais amerikietiškais kalneliais ir Lietuvoje būtų nuostabu.
– JAV istorikas Danielis J. Boorstinas sakė: „Kai aš gyvenau Anglijoje, supratau, jog kuo ilgiau gyvenu užsienyje, tuo labiau suprantu, koks vis dėlto amerikietis aš esu.“ Ar galėtumėte šią jo mintį pritaikyti savo gyvenimui?
– Manau, kad tai tinka kiekvienam žmogui. Kai esi toli nuo namų, gyveni apsuptas kitos kultūros, pagauni save įsikibusį į savąją tam, kad ji nepasimirštų ir nedingtų.
Pažiūrėkime į tokias vietas kaip Kinų kvartalas ar Mažoji Italija didžiuosiuose JAV miestuose. Žinoma, neišvengiamai lygini kultūras. Pastebiu, jog dažną sakinį čia, Lietuvoje, pradedu: „Amerikoje mes...“
Tai mano kultūriniai rėmai, tai, ką aš žinau. Gyvenant užsienyje tai ypač išryškėja. Kai manai, jog kažką supranti, padarai klaidą, kurios vietinis niekada nepadarytų, tada jauti savo kultūrą.
