Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Giedrius Savickas apie Rusijos agresiją: „Galvoju: kas bus, jei prasidės karas?“

Giedrius Savickas
Giedrius Savickas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aktoriai Severija Janušauskaitė, Giedrius Savickas ir Vidas Bareikis priklauso kartai, kuri gali kalbėti ir lyginti gyvenimą tada (okupacijos metais) ir dabar (Europos Sąjungoje). Taip pat šie talentingi žmonės Rusiją pažįsta ne iš nuogirdų ar knygų.

Aktorė Severija Janušauskaitė tik ką prestižiniame Rusijos kino festivalyje atsiėmė geriausios aktorės apdovanojimą (ji suvaidino pagrindinį vaidmenį Annos Melikiyan filme „Žvaigždė“). Šlovė Rusijoje ją aplankė tiesiogine ta žodžio prasme. Interviu su Severija skaitykite čia.

Po neaprėpiamą Rusijos kraštą daug keliavo ir Giedrius Savickas. Oskaro Koršunovo spektakliai „Dugne“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ nuolatos kviečiami į festivalius ne tik Maskvoje, Sankt Peterburge, bet ir šalies gilumoje.

– Ką tu galvoji apie įvykius Ukrainoje?

– Negalima galvoti, kad karo nebus. Daug kas sako: „Šiais laikais, kai žmonija yra tokia civilizuota ir tokia pažengusi, koks karas?“. Bet ir prieš Pirmą pasaulinį ir prieš Antrą pasaulinį karus garsūs mąstytojai rašė: „Na, jau šiais laikais... yra garlaivis, ir traukinys jau yra, pasaulis taip pažengė... karo negali būti“. Tačiau tie karai buvo ir bus, nes žmogus yra žmogus, tai vienintelė rūšis, kuri nori naikinti savo rūšies atstovus. Gal jaunoji karta nesupranta, bet mes juk dar prisimename, kas yra propaganda, kaip veikia tas melas, kaip juo yra naudojamasi.

Rusijos vadovas visus vadina fašistais, bet pats naudoja fašistinę logiką. Komunizme kūrėme ateitį. O fašizmas visada buvo „dabar“. „Visi yra šiukšlės, mes esame geri, todėl valytis reikia dabar“. Taip Rusija dabar sako: „mes geri, o visi kiti supuvę, pederastai, invalidai, išsigimėliai, reikia valytis“.

Rusija: mes geri, o visi kiti supuvę, pederastai, invalidai, išsigimėliai, reikia valytis.

Tas vyras su suknele irgi davė daug peno. Europos nusiritimas tapo akivaizdus. Rusai laimėjo Euroviziją, jiems tai buvo triumfas. Tik žinote, man dainuojantis vyras su suknele yra geriau, nei tas nuolatos girtas keikūnas, kuris muša savo žmoną ir vaikus.

Visiems aš sakau tą patį: jei norite grįžti į tarybinius laikus, paskaitykite R. Granauską. Viską prisiminsite ir tikrai sugrįžti ten nenorėsite. Ten tiek daug skausmo buvo: juk grūdo į gyvulinius vagonus, vežė į mirtį, žudė kitaip. Mes prisimename žydų genocidą, bet lygiai taip pat buvo kovojama su komunizmo idėjos priešininkais. Tai šiandien mums atrodo tolima praeitis, tačiau nereikia užsimiršti, juk istorija kartojasi.

– O tu manai, kad šiandien mums reikia rinktis tarp vyro, kuris keikiasi ir muša savo žmoną, ir tarp to, kuris dainuoja su suknele?

– Turėti kursą yra labai svarbu. Aš pradėjau buriuoti, tad dabar labai gerai suprantu, kad neužtenka tik nusistatyti kursą, juk vėjas gali netikėtai pasikeisti ir svarbu staiga sureaguoti. Jūroje vėją reikia jausti ausies galiukais, taip pat ir gyvenime norint plaukti į tikslą reikia nuolatos reguliuoti vairą, kelti bures...

Rinktis ir priimti sprendimus reikia visada. Ir karo grėsmės pamiršti negalima.

Aš tikrai galvoju apie tai, o kas bus jei prasidės karas. Juk reikės rinktis. Bėgti arba ginkluotis. Ar aš paliksiu savo seną motiną, kuri, žinoma, sakys: „Važiuok, vaikeli, važiuok“. Bet jei ateis rusas su buože ir muš mano mamą? Tokia situacija yra arti ir apie tai reikia galvoti. Ir dar visada sau užduodu klausimą, kiek patikimų žmonių mane supa? Ir tada suprantu, kiek tokių, kurie mane išduos, tikrai išduos. Šiandien mes susitinkame gatvėje, teatre, šypsomės vieni kitiems ir tos mūsų šypsenos tokios demokratiškos. Bet juk karo akivaizdoje viskas pasikeis. Juk jei žudys, tai žudys visus, ne tik vyrus su suknelėmis ir ne tik moteris su barzdomis, ne tik pederastus ir invalidus...

Ir tada mes pamatysime, kas yra kas. Sako, kaip galėjo Hitleris? O ką Hitleris – jis turėjo tik charizmą uždegti žmones, ir toliau viskas vyko savaime. Žmonės tai darė tokie patys, kaip tie, kur šypsosi mums šiandien. Žinoma, reikia terpės, kad toks velnias atsirastų. Juk negali toks kaip Putinas atsirasti kokioje nors Švedijoje ar Šveicarijoje. Todėl jis ir atsirado Rusijoje, kur žmoną ir vaikus mušti yra normalu.

Važiavau per Rusiją, mačiau, kaip žmonės ten gyvena, girdėjau, kaip jie mąsto – jie ten užburti. Nieko nemato, nieko nežino, bet tiki vadovu. Ką jis pasako, tas vienareikšmiška tiesa.

Vienas protingas žmogus apie Rusiją pastebėjo, kad tai šalis, kurioje nebuvo sukurta nieko žmogui. Ginklai, karinė technika, atominės bombos, bet nei gero feno plaukams, nei geros skalbimo mašinos ar dviračio rusai nėra sukūrę. Todėl nereikia stebėtis, kad šiandien jų karinė pramonė tokia galinga. Ir tiek metų investavus į žmogaus naikinimo techniką, juk ją reikia panaudoti.

– Kalbi tarsi karo lauktum...

– Meteorologai jau tūkstančius metų negali pasakyti, koks tiksliai oras bus po trijų dienų. Tai tiesiog nenuspėjama. Niekada nežinai, kokie sūkuriai, tornadai, o gal tik brizas. Lygiai tas pats su Putino smegenimis. Negali žinoti, negali pasitikėti ir galvoti, kad žinai, kas bus.

– Kaip įsivaizduoji mūsų visuomenę po 10 metų?

– Bus gal šiek tiek kitokie drabužiai, mašinos atrodys kitaip. Kol kas nežinau – gersime arbatą, kavą, o gal vyną rytais. Vėl būsime išsirinkę ne tą valdžią, pasaulis ir toliau bus iškrypęs ir iškleręs (panašiai tiek pat, kiek senovės Romos laikais). Bet, žinoma, duok Dieve, kad debesys neužplauktų.

– O yra dalykų, su kuriais tu negali susitaikyti? Momentai, kai tu pasijunti pilietiškas, nes negali kitaip...

– Man pats kvailiausias žmogus yra tas, kuris šiukšlę numeta. Jis tai padaro ir iškart išsiduoda, kad yra bejėgis šioje žemėje. Pernai Nidoje prie jūros tris dienas rinkau šiukšles ir jaučiausi, kaip savo kiemą tvarkyčiausi. Toks geras tas jausmas – būti šeimininku pasaulio, kuriame gyveni. Tai supranti tik tada, kai pradedi juo rūpintis. Jei tu meti šiukšlę, tu pripažįsti, kad esi svetimas.

– O žmonių tarpusavio santykiuose ką norėtum pakeisti?

– Aš kažkada žiūrėjau tėvo Stanislovo ir Sigito Gedos pokalbį. Jie pusę valandos kalbėjo apie puodus. Tėvas Stanislovas 30 metų maistą sau gamino tuose pačiuose puoduose. Jis tuos puodus tausojo, brangino, gramdė....

Šiandien pas mus puodas prisvyla ir mes keičiame jį kitu. Suplyšo kojinės – metam ir perkam naujas. Viskas paprasta, viskas lengva. Tas pats modelis persimeta ir į santykius. Atsibosta žmogus, keiti jį kitu. Mes jau nebenorime gramdyti vieni kitų, nenorime šveisti, kišti po vandeniu. Kam? Juk vienam žmogui išėjus tuoj pat atsiras kitas. Džiaugiamės juo tol, kol horizonte pasirodo kažkas naujesnio. Vartojame be saiko ir vis mums maža. O juk turtingas yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam užtenka. Užtenka tų puodų, užtenka žmonių. Dabar reikia tik šiek tiek daugiau dėmesio, pagarbos, kantrybės ir pakantumo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min