Viena iš tokių socialinių investicijų yra aktyvios darbo politikos priemonės, kurioms Danijoje skiriama lėšų bene daugiausiai visame pasaulyje – daugiau nei 3,5 proc. BVP. Apie Danijos darbo rinkos politiką ir jos pamokas Lietuvai su prof. J.Kvistu kalbėjosi VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centro vadovas dr. Liutauras Gudžinskas.
– Viename savo straipsnių jūs teigiate, kad Šiaurės šalių gerovės modelis palaipsniui transformuojasi iš universalaus į daugiapakopį. Kaip manote, ar tai stiprina, ar silpnina Šiaurės šalių gerovės modelį, ir koks yra aktyvios darbo rinkos politikos vaidmuo šiame transformuotame modelyje?
– Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reiktų pažymėti, kad gerovės valstybė turi dvi dalis – išmokų ir paslaugų. Iš tikrųjų per pastaruosius dvidešimt metų Šiaurės šalių modelis tampa vis labiau daugiapakopis. Ypač kalbant apie išmokas, socialinės garantijos šiandien nebepriklauso tik nuo valstybės.
Mano akimis, stipri gerovės valstybė pirmiausia yra reikalinga būtent socialinių paslaugų srityje.
Vyksta tam tikra „dualizacija“, kai rinkos vaidmuo tampa vis stipresnis. Privačios schemos (individualios ar kolektyvinės) taikomos draudimo nuo ligos ar neįgalumo, senatvės pensijos kaupimo ir kitais atvejais. Šį procesą, beje, stebime ne tik Šiaurės šalyse, bet ir kitur Europoje. Taigi, Šiaurės šalių gerovės režimas (kaip ir bet koks kitas modelis) nuolat vystosi ir kinta. Nors pastarieji pokyčiai kol kas nėra visuminiai, klausimas, ar ilgainiui tai reikš paties modelio išardymą, ar tiesiog jo modernizavimą, išlieka atviras.
Nepriklausomai nuo to, dalyvauti darbo rinkoje tampa vis svarbiau norint užsitikrinti socialines garantijas ateityje. Tačiau vargu ar tai kaip nors keičia Šiaurės gerovės modelio esmę. Viena iš kertinių šio modelio prielaidų yra visiškas užimtumas, o įvairios privačios schemos taip pat skatina dirbti.
Kalbant apie kitą ne ką mažiau svarbią gerovės valstybės dalį – paslaugas, Šiaurės šalyse valstybė kol kas išlaiko dominuojantį vaidmenį. Lyginant su kitomis Europos šalimis, tai vienas iš svarbiausių šiaurietiško modelio išskirtinumų. Mano akimis, stipri gerovės valstybė pirmiausia yra reikalinga būtent socialinių paslaugų srityje.
– Jaunimo nedarbas – rimta problema Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Kaip paskatinti dirbti jaunus žmones, kad jie neįsisuktų į užburtą priklausymo nuo kitų ratą?
Šiaurės šalyse suveikė socialinių išmokų mažinimas siekiant, kad studijuoti būtų patraukliau nei kliautis socialine parama.
– Šiaurės šalyse suveikė socialinių išmokų mažinimas siekiant, kad studijuoti būtų patraukliau nei kliautis socialine parama. Tai pritaikyta dar 1994 metais, kai Danijoje jaunimo nedarbas buvo aukštas, bet priėmus šiuos sprendimus jis staigiai krito žemyn.
Tačiau ne visada to pakanka, ypač jei šalis patiria ekonominę stagnaciją. Tada protingiau būtų mažinti ilgalaikį nedarbą. Jei žmogus ilgą laiką neturi darbo, jam darosi vis sunkiau grįžti į rinką. Tokiu atveju svarbu, kad darbo rinka būtų paslanki ir būtų dedamos pastangos įtraukti tokius žmones.
– Neretai žmonės renkasi gyventi iš socialinių išmokų, užuot ieškoję darbo. Ką patartumėte valdžiai, kuri bando išspręsti tokią problemą? Kaip motyvuoti žmones dalyvauti darbo rinkoje?
– Atsakymas į šį klausimą gana paprastas: susieti socialines išmokas su aktyvavimo programomis. Esame pastebėję, kad tokios programos (pvz., perkvalifikavimas ar švietimas) paprastai turi stiprų poveikį žmonių motyvacijai dirbti. Kita vertus, labai svarbu, kad šios programos būtų gerai parengtos ir pritaikytos žmonių poreikiams, kad į jas įtraukti žmonės nenusiviltų. Antraip, jie neįsitrauks į programas, kuriose nemato prasmės.
– Skandinavijoje tam tikrų grupių, pavyzdžiui, neįgaliųjų, darbo lygis yra daug aukštesnis negu kitur. Kodėl?
Esame pastebėję, kad augant ekonomikai darbdaviai labiau linkę samdyti tokius žmones, kurie, tarkime, turi psichinių sutrikimų ar kitų negalavimų.
– Kartais apskritai nėra būtinos specialios priemonės, jei darbo rinka yra lanksti ir gali savaime prisitaikyti prie įvairiausių žmonių. Esame pastebėję, kad augant ekonomikai darbdaviai labiau linkę samdyti tokius žmones, kurie, tarkime, turi psichinių sutrikimų ar kitų negalavimų. Be to, yra nemažai žmonių, kurie nurodo, kad yra neįgalūs, tačiau jie visgi dirba įprastinėmis sąlygomis.
Tačiau jei jie iškrenta iš darbo rinkos, nes jų darbdavys, pavyzdžiui, bankrutavo, jiems vėl įsidarbinti yra sunkiau. Čia padeda subsidijos algoms ar mokesčių lengvatos, skirtos tam, kad paskatintų darbdavius įdarbinti žmones, kurių jie nepažįsta. Taip pat galima kurti darbo vietas, kuriose sudaromos specialios sąlygos, pavyzdžiui, nustatant trumpesnę darbo dieną ir pan.
– Kokią įtaką darbo rinkai daro visuomenės senėjimas? Kaip spręsti šią problemą?
– Aktyvavimo priemonės pagyvenusiems žmonėms skiriasi nuo kitų grupių. Paprastai dauguma jų yra pajėgūs toliau dirbti, todėl galima taikyti kitas, ne tiek kainuojančias ir greitesnį poveikį turinčias priemones. Pavyzdžiui, galima skatinti žmones vėliau išeiti į pensiją įsipareigojant pakelti jos lygį. Taip pat galima taikyti tokias teisines priemones kaip, pavyzdžiui, pensinio amžiaus vėlinimas arba papildomų sąlygų socialinėms išmokoms nustatymas. Tokios priemonės buvo įdiegtos Danijoje ir kitose Šiaurės šalyse. Panašios pensijų reformos stebimos ir kitur Europoje. Tačiau, lyginant, pavyzdžiui, su Pietų Europa, Šiaurės šalyse tokios reformos buvo vykdomos geresnėmis ekonomikos sąlygomis, todėl jas įdiegti buvo kur kas lengviau.
– Kaip aktyvi darbo rinkos politika susijusi su šeimos politika?
– Labai svarbu, kad politiniai sprendimai leistų derinti darbą ir šeimos gyvenimą, nes moterų darbingumas – itin aktualus aspektas. Čia svarbios ne tik darbo rinkos politikos priemonės, bet ir vaikų bei pagyvenusių žmonių priežiūros socialinių paslaugų plėtra. Ypač senstančioje visuomenėje – negalime sau leisti, kad vaikų susilaukusi moteris turėtų keblumų grįžti į darbo rinką. Tyrimais įrodyta, kad esant nuolatinės streso būsenos ar skurstant sunku būti gerais tėvais, todėl galiausiai kenčia tokių tėvų vaikų vystymasis. Būtina siekti, kad darbas ir šeiminis gyvenimas būtų suderinamas.
– Aktyvi darbo rinkos politika nepigiai kainuoja. Kaip įvertinti, ar tai apsimoka?
– Paprastai mes linkę vertinti programų efektyvumą izoliuotai, pavyzdžiui, kokias kvalifikacijas įgyja žmonės ir pan. Tačiau nereikia pamiršti, kad žmonės mokosi ir prisitaiko prie bet kokių gyvenimo aplinkybių.
Šalyse, kur socialinė apsauga nėra pakankama ir aktyvi darbo rinkos politika nėra tinkamai išplėtota, šeimoms užkraunama kur kas didesnė našta.
Taigi, šalyse, kur socialinė apsauga nėra pakankama ir aktyvi darbo rinkos politika nėra tinkamai išplėtota, šeimoms užkraunama kur kas didesnė našta. Kadangi bėdos paprastai po vieną nevaikšto, tam tikros grupės nėra tinkamai apsaugotos, todėl galiausiai ieško nelegalių darbų, vengia mokėti mokesčius, mažiau uždirba, mažiau sutaupo, augina šešėlinę ekonomiką, kuri neužtikrina jokių formalių teisių. Arba nusikalsta ir yra įkalinami.
Dažnai, kai mes lyginame Europą su JAV, žiūrime tik į tai, kiek žmonių gyvena iš socialinės paramos, tačiau tuo pačiu neatsižvelgiame, kiek tuo pat metu žmonių yra kalėjimuose. JAV 100 tūkstančių žmonių tenka daugiau nei 700 kalinių, kas yra dešimt kartų daugiau nei Šiaurės šalyse ir sudaro apie 2 proc. darbo jėgos. Tai – paslėpto nedarbo rodiklis, į ką taip pat būtina atsižvelgti. Ir tokiu atveju turime paklausti, kokioje visuomenėje iš tikrųjų norime gyventi. Taip, investuoti į efektyvią darbo rinkos politiką yra brangu, tačiau alternatyvos ilgainiui gali kainuoti kur kas daugiau.
