Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filosofas Arūnas Sverdiolas: "Dabartis kelia sąmoningumo reikalavimą“

Arūnas Sverdiolas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Arūnas Sverdiolas
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiandien, dalyvaudamos informaciniame kare, skirtingos pusės apie tuos pačius dalykus kalba visiškai priešingai, o viena iš jų – su kone šėtoniška ironija: autoritariniai valdovai skelbia tuos pačius principus, kaip demokratiniai, bet taiko juos priešingiems reiškiniams. Tokiame informaciniame chaose esame priversti išlikti sąmoningi, sako filosofas Arūnas Sverdiolas.

„Jei kažkada svarbiausias dalykas apsisprendžiant buvo ryžtas, vyriškumas, dabar galbūt svarbiausias yra sąmoningumas, žvilgsnio blaivumas, gebėjimas apsvarstyti ir susivokti, o ne pulti stačia galva į visokias ideologijas“, – teigia neseniai mokslo premiją už darbų ciklą „Hermeneutinė kultūros filosofija (2002–2012)“ pelnęs A.Sverdiolas.

– Hermeneutinė filosofija interpretuoja įvairius reiškinius. Graikų dievas Hermis buvo pasiuntinys, kuris tai, ką kalba dievai, perduodavo žmonėms. O hermeneutika – įrankis, atskleidžiantis paslėptas įvairiausių dalykų prasmes ir reikšmes. Jei kalbame apie interpretavimą, kultūra, menas ir filosofija artimai susiję.

– Kultūra – ne tiktai svarbus, bet beveik išskirtinis hermeneutikos objektas, nors kartais mėginama kalbėti apie hermeneutinį aiškinimą ir gamtos moksluose. Hermeneutika gali būti ten, kur yra kūryba, kūriniai. Tekstai, diskursai yra tai, kas sukurta sąmoningai, turint ketinimą, ir ko prasmė yra nutolusi nuo mūsų, pasidariusi nebesuprantama, todėl ją reikia aiškintis. Vadinasi, kultūra yra tikrasis hermeneutikos objektas.

– Kam daugiausia dėmesio skiriate savo darbų cikle? Sakote, kad dabar, užuot tyrinėjęs, ką apie kultūros filosofiją kalba kiti, pats filosofuojate ir darote išvadas.

– Tas darbas – mano hermeneutinė kultūros filosofija – anaiptol nėra užbaigtas, gal net nėra įpusėtas. Kas lėmė pavadinimą „hermeneutinė“? Norėjau pratęsti I Lietuvos Respublikos laikų lietuvių kultūros filosofijos, kurią tyrinėjau, darbą, bet buvo neįmanoma tai padaryti tomis pačiomis priemonėmis, reikėjo ieškoti metodologijos, kuri būtų adekvati, tinkama dabar.

Ieškodamas pagrindo, kaip galima būtų kurti kultūros filosofiją šiandien, kaip tik ir kreipiausi į Hermį, kurį Jūs minėjote, į jo globojamą hermeneutiką.

Negali atgaivinti 70 metų senumo mąstymo būdo ir kaip niekur nieko kalbėti toliau. Ieškodamas pagrindo, kaip galima būtų kurti kultūros filosofiją šiandien, kaip tik ir kreipiausi į Hermį, kurį Jūs minėjote, į jo globojamą hermeneutiką. Man pasirodė, kad galiu remtis hermeneutinio ir su ja glaudžiai susijusio fenomenologinio mąstymo pagrindais. Gilinausi į juos daugelį metų, pakeliui parašiau dvi knygas. O medžiagą, tematiką, kuria nagrinėju, beveik išimtinai imu iš Vakarų filosofinio ir įvairaus kitokio mąstymo istorijos ir dabarties.

Knygoje „Steigtis ir sauga“ mėginau rekonstruoti, kaip Vakarų tradicijoje susiformuoja tai, ką aš vadinu pavyzdinio veiksmo samprata. Atkreipiau dėmesį į atvejus, kai žmogus elgiasi ne šiaip, kaip jam šauna į galvą, kaip norisi, kaip susideda ar lemia aplinkybės, bet sekdamas jau buvusio ir norminiu tapusio veiksmo pavyzdžiu, orientuodamasis į pavyzdį, jį kartodamas. Mėgindamas rekonstruoti tokį pavyzdinį veiksmą, daugiausia rėmiausi senosios Graikijos medžiaga, tuo, kaip Homeras įtvirtina kultūroje herojiško veiksmo sampratą.

Mums tai gali  atrodyti gana keista, bet herojai aukoja gyvybę ne dėl naudos, grobio (dabar sakytume – ekonominių tikslų), taip pat ne dėl Tėvynės ar draugų, o vien tik dėl šlovės, savo vyriškumo dorybės demonstracijos. Tai grynas pavyzdys, ką reiškia veikti ir aukoti gyvybę dėl šlovės, o apibendrinant – dėl to, ką laikai vertybe.

15min.lt/Mažvydo Karaliaus nuotr./Arūnas Sverdiolas
15min.lt/Mažvydo Karaliaus nuotr./Arūnas Sverdiolas

Gyvybė šiaip jau yra fundamentali vertybė, be jos tarsi nėra nieko kito. Bet tada, kai atliekama inversija, apvertimas, kai sakoma ir, svarbiausia, veiksmu parodoma, kad yra svarbesnių dalykų už gyvybę, prasideda savitai žmogiška, tiktai žmogui būdinga egzistencija.

Čia matyti, ką reiškia elgtis pagal pavyzdį, kaip pavyzdžiai įsitvirtina mūsų gyvenime. Homero pašlovinti herojiški veiksmai žavi kitus – klausantis giesmių ar skaitant poemas graikiukams užsidegdavo akys, jie sakydavo: „Aš būsiu toks, kaip Achilas.“ Tokiu būdu veiksmo pavyzdys tampa šios istorinės bendrijos herojinės etikos pagrindu – graikai per tūkstantį metų gyveno remdamiesi šia etika, perimama skaitant Homero poemas.

Gyvybė šiaip jau yra fundamentali vertybė, be jos tarsi nėra nieko kito. Bet tada, kai atliekama inversija, apvertimas, kai sakoma ir, svarbiausia, veiksmu parodoma, kad yra svarbesnių dalykų už gyvybę, prasideda savitai žmogiška, tiktai žmogui būdinga egzistencija.

Tokį atsiminimą ir kartojimą to, kas kartą buvo nuveikta, aptinkame ir senajame Izraelyje. Ten savi pavyzdžiai: Abraomas sudaro Sandorą su Dievu, Mozė ir kiti pranašai ją atnaujina, o tauta paiso (arba nepaiso) ja paremto įstatymo. O paskui – krikščionybė, viduramžiai ir t. t.

– Šiandien atrodytų, kad  bent jau plika akimi sekimas pavyzdžiu nelabai matomas. Dabar labai dažnai pabrėžiama – pats atrask savo kelią, būk savimi, pats ieškok atsakymų į įvairiausius klausimus. Tai, kas buvo praeityje, yra praeityje, ir viskas. Ką Jūs manote?

– Toks pasirinkimo selektyvumas būdingas taip pat ir sekimui pavyzdžiu. Apskritai sutinku, kad dabar ieškojimas tarsi yra atsidūręs pirmajame plane, nors tai nėra taip jau neginčytina. Nes, jei imtume masinę kultūrą ir horizontalų pavyzdžių plitimą, kai imponuojantis herojus nebėra kažin kur „viršuje“, o sekėjas „apačioje“, kai tokie patys rodo pavyzdžius tokiems patiems. Būtent šitokio pavyzdžio kartotė būdinga dabartinei demokratinei ar, tikslaiu sakant postdemokratinei lygiavinei visuomenei.  Bet ji kaip tik nekritiška ir nepasirenkama.

Vadinamojoje jaunimo kultūroje, masinėje kultūroje labai daug visiškai nekritiško, dogmatiško sekimo: žinoma (nes nuolat rodoma ir skatinama), kaip reikia elgtis, ir taip elgiamasi. Masiškai. Bet vis tiek man atrodo, kad tai, ką pasakėte, tiesa – yra ir kitas kultūros klodas, kur akivaizdu, kad mes nepaveldime pavyzdžių iš tradicijos neužduodami klausimų. Atvirkščiai, pliuralistinėje visuomenėje pavyzdžiai siūlosi iš įvairiausių jų komplektų, ir yra daugybė įvairiausių pasirinkimų: galimi ir vakarietiški, ir rytietiški, ir avangardiniai, ir fundamentalistiniai, ir dar nežinia kokie.

Bet, žiūrint hermeneutiškai, vis tiek matyti, kad sekimas niekad nebuvo „automatiškas“, pasirinkimas buvo visada. Jau Homero archaikoje šalia šlovės siekiančių herojų yra ir tokie žemi žmonės, niekšai, kurie tas vertybes pajuokia. Vėliau poetas komikas sako, kad pametęs skydą (o pamesti skydą mūšio lauke reiškė prarasti garbę), turguje nusipirksiąs geresnį. Vadinasi, šalia šlovės etikos gyvavo nihilistinė jos kritika. Spartoje net įstatymas baudė už skydo pametimą, taigi heroizmas buvo įtvirtintas įstatymiškai. Bet vis tiek buvo poetas, kuris iš to tyčiojosi. O juk tai –  taip pat galimas elgsenos pavyzdys. Taigi visada buvo įmanoma duoti taip pat ir nederamus pavyzdžius, taip pat šiais pavyzdžiais sekti. Tačiau toks kūrinys, kaip Homero, kvalifikuoja vienus ir kitus, tampa aišku, kas yra didvyris, o kas bailys.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arūnas Sverdiolas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arūnas Sverdiolas

Rinkimasis pabrėžiamas ir žydiškoje tradicijoje. Biblijoje pasakojama, kaip Abraomas pasirinko pasitikėti Viešpačiu. Tai papasakojus bendrijai sakoma, kad „reikia rinktis šiandien“. Vadinasi, tai nėra savaiminis dalykas. Abraomas yra patriarchas, tautos tėvas, bet gyvajam, klausančiam pasakojimo arba jį skaitančiam tai reiškia tik viena –  kad pasakojimas gali tapti elgesio pavyzdžiu. Tai nereiškia, kad jis yra tavo elgesio pavyzdys vien dėl to, kad esi žydas.

Tai stojimas teksto, knygos, pavyzdžio akivaizdoje, kai gali rinktis, ir tai tave kvalifikuoja – pasirodo, kas tu iš tiesų esi. Bet tiesa, kad dabartinėmis sąlygomis toks pasirinkimas yra pasidaręs labai sudėtingas, nes įvairiausi tekstai siūlo kiekvienas savo, vienas sako – daryk taip, kitas – daryk anaip.

Dabartinis gyvenimas reikalauja didžiulio sąmoningumo, sunkaus ir nuolatinio sąmonės darbo.

Dabartinis gyvenimas reikalauja didžiulio sąmoningumo, sunkaus ir nuolatinio sąmonės darbo. Reikia svarstyti, kokiais pavyzdžiais seki, ką tai reiškia, kokios gali būti pasekmės. Tradicija yra labai žymiu mastu praradusi savo savaiminį suprantamumą.

– Jei kalbame graikų filosofijos kategorijomis, kaip, Jūsų manymu, reikėtų atsirinkti tai, kas iš tikrųjų kilnu, teisinga, gražu, kaip šiandien tai padaryti?

– Tai pats sudėtingiausias klausimas. Jei kategoriškai teigiame, kad žmonės yra laisvi pasirinkti, kaip elgtis, tai, be kita ko, reiškia, kad bet kokie patarimai, siūlymai, receptai turi tik pagalbinę reikšmę. Žinoma, jie gali padėti žmogui susivokti, bet rinktis - reiškia rinktis pačiam. Rinktis informaciniame chaose, kur įvairiausi ir skirtingiausi kalbėtojai kalba visiškai priešingai apie tuos pačius dalykus (kad ir šių dienų aktualija – beveik šėtoniška ironija, kai autoritariniai valdovai skelbia tuos pačius principus, kaip ir demokratiniai politikai, bet taiko juos priešingiems reiškiniams).

Dabartis kelia maksimalaus sąmoningumo reikalavimą. Negali pasikliauti televizoriumi, kad ir kokią programą žiūrėtum, apskritai medijomis. Jei kažkada svarbiausias dalykas apsisprendžiant buvo ryžtas, vyriškumas, dabar galbūt svarbiausias yra sąmoningumas, žvilgsnio blaivumas, gebėjimas apsvarstyti ir susivokti, o ne pulti stačia galva į visokias ideologijas.

– Esate sakęs, kad, mokantis vidurinėje mokykloje, Jums pradėjo kilti klausimų, ką visa tai reiškia, kokia viso to prasmė. Ar jau pavyko atsakyti į tuos klausimus?

Dabartis kelia maksimalaus sąmoningumo reikalavimą. Negali pasikliauti televizoriumi, kad ir kokią programą žiūrėtum, apskritai medijomis.

– Pričiupote mane. Matote, jei reikėtų kategoriško atsakymo, „taip“ ar „ne“, jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad radau tai, ko ieškojau, dabar viską suprantu ir esu ramus. Tektų pripažinti, kad neradau to, ko ieškojau, nežinau, „kokia viso to prasmė“. Bet yra kitas dalykas. Kai ieškai prasmės ir judi sunkiai apibrėžiamo, tik nujaučiamo branduolio link, orientuodamasis į tą neaiškią prasmę, visą laiką nukrypdamas į vieną, tai į kitą pusę, keldamas konkretesnius klausimus, formuluodamas siauresnes problemas ir jas spręsdamas, kažkaip nejučiomis prieini taškus, kurie vis dėlto paaiškėja.

Tos prasmės, kurias pavyksta išsiaiškinti, lyg ir neatsako į visuminius klausimus ir pasitenkinimo, kad pasiekei galutinį tikslą, nebūna. Bet pakeliui preeini tarpinius punktus ir supranti, kad juos praėjai. Turbūt tai vienintelis juntamas pasitenkinimas – supranti, kad kažkas, kas buvo tamsu, nušvito, kažkas, kas buvo aklinai užsklęsta, prasivėrė. Bet tai epizodinis, trumpalaikis dalykas ir judi toliau.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min