– Džiugu ir vėl jūsų sulaukti Vilniuje!
– Mes dėl to esame labai laimingi. Neabejotinai mūsų grupę ir agentūros „Relax Live!“ vadovą Artūrą Mirončiką sieja nuostabūs santykiai. Turime jam dėkoti už viską, ką jis dėl mūsų padarė, ir už galimybę vėl atvykti į VIlnių. Koncertas čia mums kelia ypatingus jausmus.
– Grupės istorijoje buvo įdomių posūkių. Tarkime, istorija, kaip Peteris Baltesas tapo boso gitaristu: niekas nenorėjo groti bosu, todėl tik burtai lėmė, kas tampys keturstygę. Ar dabar muzikantai traukia burtus, kai nesutaria kokiais nors klausimais?
 |
| Koncerto akimirka |
– Kai aš susipažinau su Peteriu, jis buvo entuziazmo kupinas šešiolikmetis boso gitaristas, o aš buvau šešiolikmetis, kuris dievino groti gitara. Nuo to laiko mes esame sujungti kaip siamo dvyniai. Kalbant apie „Accept“, mus abu sieja ta pati filosofija, o ji yra labai paparasta – „Geriausio niekada nepakanka“. Tai reiškia, kad mes patys esame didžiausi savo kritikai, o mums už nugaros visada stovi Gaby (grupės vadybininkė Gaby Hoffmann – red.past.). Taigi, mes paprasčiausiai tik dirbame, dirbame ir dirbame.
– Dažniausiai roko grupėse visi nori būti vokalistais. Netgi skelbiami konkursai, kas taps „frontmenu“, nes jam – visas dėmėsys. Kaip į grupę atėjo dabartinis vokalistas Markas Tornillo?
– Peteris ir aš ilgam laikui buvome pasitraukę iš „Accept“ pasaulio – nuo pat 1996 metų. Jis atsidavė šeimai, o aš pradėjau savo verslą. Su grupe pasirodėme tik 2005 metais, kai keliems kartams kartu užlipome ant scenos per muzikinius festivalius Europoje. 2009 metais nuvilnijo gandai apie originalios sudėties „Accept“ atsikūrimą, tačiau buvęs mūsų „frontmenas“ (Udo Dirkschneider – red.past.) juos greitai paneigė, o ir mes palaikėme jo sprendimą. Žmonės pamiršta, kad jis savo solinę karjerą pradėjo prieš 25 metus. 25 METUS! Taip, per tą laikotarpį mes kelis kartus dirbome kartu, tačiau tai nelabai nusisekė.
Apie buvusį grupės lydėrį Udo: „kiekvienam, kuris taip ilgai dirbo vienas ir pats priiminėjo visus sprendimus, būtų sunku vėl derintis prie „Accept“ vyrukų“.
Manau, kad kiekvienam, kuris taip ilgai dirbo vienas ir pats priiminėjo visus sprendimus, būtų sunku vėl derintis prie „Accept“ vyrukų arba prie bet kurios kitos grupės. Žinoma, visada bus žmonių, kurie manys kad senosios dienos buvo geresnės, tačiau leiskite man jus užtikrinti – nebūtinai yra taip.
Grįžtant prie jūsų klausimo, maždaug tuo metu, kai pasigirdo gandai, ir kai vėliau jiems buvo padėtas taškas, aš kartu su Peteriu jo gimtajame mieste, jo draugo studijoje, grojome savo malonumui: Peteris dainavo, dar kažkas grojo būgnais, ir mes sėkmingai draskėme tą vietą į skutelius. Tačiau mes abu jautėmė, kad muzikavimas be gero vokalisto su stipriu balsu ne taip labai ir džiugino. Tuomet po vieno telefono skambučio į studiją įžengė Markas Tornillo.
Nei jis, nei Peteris, nei aš net negalėjome įsivaizduoti, kas iš tikrųjų po to nutiks. 3 suaugę vyrai, jau gyvenantys už muzikinio pasaulio ribų ir, svarbiausia, nesigręžiojantys atgal į buvusias dienas, gavo milijono voltų elektros šoką... O visa kita – jau istorija. Vos trijų metų, tačiau visgi – istorija. Jau tris kartus mes vykome aplink pasaulį, išleidome du albumus... Reakcija į albumus buvo didelius siurprizas mums – jie buvo išrinkti sėkmingiausiais albumais per mūsų karjerą, o fanai mus priėmė ir palaikė kaip niekada anksčiau.
– Kaip sekasi kurti naujas dainas? Ar buvo sunku perimti vienas kito energiją, kai prisijungė naujas kūrėjas – M. Tornillo?
 |
| Koncerto akimirka |
- Visai ne – mūsų dainų rašymo sistema niekada nesikeitė nuo pat pirmosios „Accept“ dienos per visą grupės egzistavimo laikotarpį. Tačiau neabejotina, kad Markas įnešė naujovių. Jis įkvėpė mus ir atvėrė mus naujam požiūriui – bebaimui, drąsiam ir naujoviškam. Manau, tai lengva pastebėti ir gerbėjams, kurie dėkoja mums, kad likome tokiais „Accept“, kokius mus žino, tačiau kartu judame ir link modernumo.
– Kokia muzika jus įkvepia, kai kuriate, kai įrašinėjate naujas dainas? Ar kitų muzikantų kūrybos poveikis yra svarbus grupei?
– Ne... Mes – įpročių vergai. Mums reikia tik mūsų pačių, o dabar Markas dar ir turi būdų, kaip įaudrinti mus muzikaliai. Jis gali paimti mūsų dainas ir sudėlioti visus taškus ant i.
Mes esame laisvi savo kūryboje kaip niekada anksčiau! Tai – vienas puikiausių jausmų pasaulyje.
– „Accept“ daugeliui dabartinių grupės gerbėjų yra gražus vaikystės arba jaunystės prisiminimas. Ar galima sakyti, kad šiandien „Accept“ yra tokie patys ar bent panašūs savo esme į „Metal Heart“ laikų grupę?
– Mes jaučiame, kad išlikome tokie patys, ir, regis, gerbėjai jaučiasi taip pat. Manau, mums pavyko prisitaikysi prie naujųjų laikų nekeičiant mūsų pagrindinių elementų ir įsitikinimų.
– Ar yra dalykų, ką norėtumėte padaryti muzikoje, bet negalite – dėl fanų, prodiuserio ar įrašų kompanijos?
– Visiškai ne – mes esame laisvi kaip niekada anksčiau! Tai – vienas puikiausių jausmų pasaulyje, ir būtent todėl jūs ant scenos matote labai laimingą grupę.
– Ką laikote didžiausiu iššūkiu savo grupei dabar?
– Mūsų pačių lūkesčius, be abejonės.
– Kokia grupės nuomonė apie piratavimą? Dėl to vis daugiau muzikantų ryžtasi gerbėjams nemokamai atiduoti naują albumą ar bent keletą dainų – ar nemąstote padaryti kažko panašaus?
– Na, piratavimas yra ganėtinai niūri problema šiais laikais. Ir niekas nežino, kaip mes elgsimės ateityje...
– Ką manote apie koverius? Ar pasitaikė proga išgirsti Puscifer (Maynardo iš grupės „Tool“) dainos „Balls to the Wall“ versiją?
 |
| Koncerto akimirka |
– Bene pati didžiausia garbė – kai kiti muzikantai perdainuoja tavo dainą. Milžiniška garbė!
– Šiuo metu Europoje vyrauja popsas. Kokios sąlygos turi susiformuoti, kad pop muzika pasitrauktų, o jo vietą užimtų sunkesnė, ekspresyvesnė muzika?
– Skirtingi žmonės – skirtingi skoniai. Aš dievinu faktą, kad kiekvienas gali atrasti kažką, kas juos daro laimingais.
– O kaip jums šiuolaikinė metalo scena? Nemažai senųjų metalistų skundžiasi, kad tikrasis metalas nyksta, o šio žanro pasaulis užtvindytas pseudo-metalinių popsinių grupių...
Man atrodo, kad sunkusis metalas šiuo metu klesti – neįsivaizduoju geresnio laikotarpio. Tik apsidairykime – kiek daug puikių metalo grupių yra tapę žvėriškai populiariomis.
– Klausiate ne to žmogaus. Man atrodo, kad sunkusis metalas šiuo metu klesti – neįsivaizduoju geresnio laikotarpio. Tik apsidairykime – kiek daug puikių metalo grupių yra tapę žvėriškai populiariomis, kurias žino visas pasaulis. Visgi, kadangi yra daugiau muzikos, iš kurios galima rinktis, tampa vis sunkiau tapti legendine grupe, vertinant pagal pardavimus.
– Ar sutiktumėte su nuomone, kad šiais laikais netgi sunkusis metalas negali būti nekomercinis, antraip neišgyventų? Kad melodika yra būtina arba bent vienas lyrinis hitas?
– Gali būti, tačiau vidutinis roko gerbėjas klausydamas muzikos nori dainuoti kartu ir rasti prasmę dainose, kurias dievina. Mes esame į grūvą orientuota grupė, ir mes tikime, kad muzikoje turi būti užtektinai grūvo, turinio ir, žinoma, jėgos.
– Lietuvos melomanai nepaliauja stebėtis, kokią didelę įtaką Vokietija daro pramoginei muzikai ir sunkiajam rokui. Prisiminkime „Scorpions“, „Rammstein“, „Pankow“ ir, žinoma, legendinius „Accept“. Kodėl ši muzika Vokietijoje tokia populiari – ar iš tikrųjų gitarinė muzika vokiečiams tokia svarbi? Kaip tai susiję su nacionaliniu charakteriu?
– Kodėl populiari? Atsakymas – grūvas! Ir jėga! Galėjimas dainuoti iš visos širdies! Į gitarinę muziką orientuotos grupės gali tai suteikti, nors tai nereiškia, kad kiti muzikos stiliai nėra svarbūs. Sakyčiau, vokiečiai mėgsta tikslumą, ritmą ir pulsuojantį grūvą.
– Ir „Accept“, ir kitos vokiečių grupės (pvz. „Scorpions“), labai skirsto klausytojus pagal auditoriją. Viena yra pelnyti gerbėjų simpatijas Vokietijoje, o visai kas kita – už Atlanto. Kai tavo albumą perka JAV, ar tik tada gali save laikyti sėkmingu muzikantu?
– Taip būdavo anksčiau, tačiau dabar manau, kad Jungtinės Valstijos nebėra lemiantis veiksnys – bent jau ne toks, koks buvo prieš daugiau nei 20 metų. Šiandien jeigu grupė nori tapti įžymi ir muzikos istorijoje palikti pėdsaką, jai neužtenka JAV – jai reikia užkariauti visą pasaulį.
Šiandien jeigu grupė nori tapti įžymi ir muzikos istorijoje palikti pėdsaką, jai neužtenka JAV – jai reikia užkariauti visą pasaulį.
– Jūsų dainų žodžiai neabejotinai turi nemažai politinio krūvio...
– Tikriausiai pastebėjote, kad Deaffy nebėra mūsų dainų žodžių kūrėja, nors jos įtaka neabejotinai tebejaučiama, ypač dainose „Staliningrad“ ar „Shadow Soldiers“. Tai pasikeitė dėl Marko. Taip, mes nevengdavome politinių temų per savo istoriją, tačiau daugiau dainuodavome ne apie aktualius įvykius, o apie politinės problemas istorinių pokyčių žmonijos istorijoje atžvilgiu. Pavyzdžiui, „Balls to the Wall“ buvo pirmasis mūsų bandymas pasakyti kai ką apie sąlygas, kokiomis žmonės gyvena, ir apie žmonijos galimybes.
– Esate vokiečiai – ką manote apie Vokietijos vaidmenį sprendžiant krizę Europoje?
– Nė viena grupė žmonių nėra pajėgi viena pakeisti pasaulį. Taip, jie gali inicijuoti pokyčius, tačiau pokyčiai galimi tik tada, kai visos planetos žmonės supras, kas dedasi aplink – supras, kad jeigu kas nors atsitinka vienam žmogui, tai atsitinka visiems mums. Tai yra aiškus kelias link pokyčių – visų pirma, supratimas.
– Ar tebesitęsiantis „Occupy“ judėjimas prisideda prie to?
– Tokie judėjimai, kaip ir bet kokie kiti, priverčia mus stabtelti ir pagalvoti... Suvokti, kas vyksta aplink, šviesti, mokytis ir mokyti kitus, o tuomet – imtis veiksmų.
– Kaip manote – ar kiti muzikantai, įžymūs žmonės turėtų daugiau kalbėti apie politines ir socialines problemas – juk jie gali padaryti žymiai didesnę įtaką nei eiliniai žmonės?
 |
| Koncerto akimirka |
Pokyčiai pasaulyje galimi tik tada, kai visos planetos žmonės supras, kas dedasi aplink – supras, kad jeigu kas nors atsitinka vienam žmogui, tai atsitinka visiems mums
– Tai turėtų likti kiekvieno žmogaus labai asmeninis apsisprendimas. Tačiau manau, kad muzikantai visada turi jausti milžinišką atsakomybę būti pavyzdžiu jų gerbėjams. Tuo mus jau pirmosiomis minutėmis įtikino Gaby ir niekada neleido to pamiršti.
– Ar kada nors teko susilaukti kritikos dėl savo dainų žodžių? Tarkim, ne itin demokratiškose valstybėse? Juk dainuojate ir apie maištą, ir apie revoliucijas.
– Bent jau kiek aš žinau – ne. Tačiau esu tikras, kad yra tokių, kuriems nepatinka mūsų žodžiai. Bet pažvelkime į šiuolaikinių grupių dainų žodžius – aš sakyčiau, kad mūsų dainų turinys yra visiškai nepavojingas. Mes sakome savo klausytojams – žinokite, kas jūs esate, ir kad ir ką bedarytumėte, jauskite atsakomybę prieš žmonijos gerovę.
– Galbūt pastebite skirtumų tarp gerbėjų vadinamajame Vakarų pasaulyje ir, pavyzdžiui, Rytų Europoje – ar skirtingai reaguojama į dainas, kuriose dainuojama apie socialines ar politines problemas? Jūsų nuomone, ar skirtinga regionų istorija suformavo ir skirtingą publiką?
– Esu tikras, kad egzistuoja milžiniški skirtumai, tačiau negalėtume įvardinti, kokie. Manau, tam reikėtų pagyventi tose valstybėse ir pabendrauti su jos gyventojais artimiau – suprasti juos, pažinti jų istoriją, pajausti jų išgyvenimus – praeities ir dabartinius.
– Pabaikime linksma nata. Kuris grupės narys turi labiausiai erzinančių įpročių?
– Visaip galvoju… Ir nieko nesugalvoju. Visi stengiamės labai pagarbiai elgtis vieni su kitais, o turo metu viskas ir taip suorganizuota, kad turime pakankamai privačios erdvės. Manau, kad erzinti vieni kitus grupės nariai pradeda tuomet, kai jiems trūksta privačios erdvės – tai yra didžiausia problema kiekvienai grupei, kurie gastroliuoja tiek daug, kiek mes.
