Pasak jo, Lietuvos valdžios institucijų skaidrumas kelia rimtų klausimų. IT įmonės valstybės institucijoms parduoda brangias sistemas, o vėliau pelnosi iš jų palaikymo. Kai kuriose srityse konkurencijos beveik nėra jokios, o institucijos tapo tokių verslininkų įkaitais.
– Socialiniuose tinkluose teko stebėti susibūrusios grupės diskusiją, kurioje dalyvavo ir visiems žinomi asmenys, politikai. Jūs kalbate šių specialistų vardu. Kokia, jūsų manymu, situacija susiklostė valstybės IT sektoriuje?
Situacija yra pavojinga, sakyčiau, katastrofiška.
– Situacija yra pavojinga, sakyčiau, katastrofiška. Valstybėje IT ūkis tvarkomas labai neefektyviai. Į informacines technologijas žiūrima kaip į paprasčiausias kanceliarines prekes: kiekviena valdiška tarnyba perka tai, ką sugalvoja.
Kiekviena institucija pirkdama taiko savo kriterijus, todėl turime neskaidrią ir fragmentuotą betvarkę. Informacinės sistemos kuriamos, bet įsigilinus aiškiai matyti, kad jos sukurtos atmestinai, kyla daug suderinamumo problemų, netinkamai vykdomi reikalavimai.
Monopolininkai nenori ištraukti rankos iš valstybės kišenės, todėl nieko nedaroma, kad viskas būtų kuo universaliau ir kuo geriau suderinama tarpusavyje, kad nebūtų švaistomi pinigai.
– Turite galvoje institucijų naudojamą programinę įrangą?
Programinė įranga prižiūrima labai neprofesionaliai: samdyti profesionalus brangu, o jei samdo valstybė, tai kainos dirbtinai iškeliamos.
– Programinė įranga prižiūrima labai neprofesionaliai: samdyti profesionalus brangu, o jei samdo valstybė, tai kainos dirbtinai iškeliamos, todėl kiekvienos mažesnės ar didesnės struktūros IT ūkį prižiūri tas tarnautojas, kuris daugiausia „išmano kompiuterius“.
Programinė įranga dažniausiai perkama vadovaujantis neaiškiais kriterijais. Jos gyvavimo ciklas irgi keistas: pasenusi įranga nefunkcionali ir sudėtinga, o nuperkama nauja – pusiau veikianti. Taip gali gyvuoti lygiagrečiai tą patį daranti programinė įranga, kuri nupirkta iš skirtingų tiekėjų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vilniaus miesto milijonai plaukia į buvusio savivaldybės darbuotojo Giedriaus Rakausko įmonių sąskaitas
Pasisakau už tai, kad valstybinėse institucijose būtų atviro kodo programinė įranga, kad valstybinių įstaigų surinkti duomenys, GIS, oro taršos, įvairūs kiti būtų laisvai prieinami. Kad mokslinių tyrimų rezultatai, kuriuos finansuoja valstybė, būtų atviri. Jeigu sprendimas sukurtas valstybės užsakymu, tai visuomenė ir yra to sprendimo savininkė.
– Kodėl tokie sprendimai Lietuvoje netaikomi?
JAV prezidentas Barackas Obama atvirąjį kodą ne tik pavertė savo rinkiminės programos dalimi, bet ir pateikė sprendimus, leidusius JAV sutaupyti 14,5 mln. dolerių.
– Didžiajai pasaulio daliai atvirojo kodo programos jau seniai yra tapusios savaime suprantamu dalyku. Jų teikiama nauda akivaizdi labiausiai išsivysčiusioms pasaulio valstybėms, pavyzdžiui, Prancūzijai, planuojančiai iki 2015 m. perkelti visą savo viešąjį sektorių (90000 darbo vietų) dirbti su atvirojo kodo sistema.
JAV prezidentas Barackas Obama atvirąjį kodą ne tik pavertė savo rinkiminės programos dalimi, bet ir pateikė sprendimus, leidusius JAV sutaupyti 14,5 mln. dolerių.
Atvirojo kodo pranašumai akivaizdūs ir tokioms kylančioms galybėms, kaip Singapūras, kuris pritaikė atvirojo kodo sprendimus savo verslo analizės centrui.
Lėšų taupymo naudą regi ir Estijos vyriausybė, atvirąjį kodą nusprendusi laikyti ilgojo periodo politiniu tikslu, o visos Europos Sąjungos mastu inicijuojamos tokios programos, kaip „Openforum Europe“ ar Europos Komisijos įsteigtas „Joinup“, talpinantis nemokamus sprendimus viešajam sektoriui.
– Kodėl perkami brangesni, bet kur mažiau lankstesni sprendimai?
Valstybės IT sistemos valdomos neefektyviai. Pradedant elementariomis įstaigų interneto svetainėmis. Jas kuria skirtingos įmonės, naudoja skirtingas sistemas.
– Valstybės IT sistemos valdomos neefektyviai.
Pradedant elementariomis įstaigų interneto svetainėmis. Jas kuria skirtingos įmonės, naudoja skirtingas sistemas.
Naudoti vieną patvirtintą nuolat atnaujinamą atviro kodo sistemą būtų logiškiau. Tas pats su kitomis sistemomis. Elektroninio bilieto sistema. Užuot kūrus vieną atvirą sistemą, sukurtos mažiausiai trys. Kiekviename mieste po kitokią ir tarpusavyje nesuderintą. Universitetai, mokyklos perka programinę įrangą.
Mano akimis, principas toks: „mes jums sukursime sistemą už prabangios sistemos kainą“. Sistema, žinoma, nebus prabangi – tokią būtų galima sukurti nuo 20 iki 70 proc pigiau.
O sukūrus sistemą viskas veiks principu: „jūs arba čia programuokitės patys, arba varkite su ja, arba mums primokėkite gerai ir mes jums padarysime, ką reikia.“
Komercinių programų pirkimas bei jų finansinė našta krenta ant mokesčių mokėtojų pečių, o išlaidos IT sektoriui Lietuvoje 2014 m. viršijo 240 mln. Lt.
– Kaip nustatoma IT paslaugų kaina?
Valstybės įstaigai profesionalai gali pasiūlyti beveik bet kokią kainą – svarbu, kad į padorumo rėmus tilptų, todėl viešasis pirkimas būna itin brangus.
– Valstybės įstaigai profesionalai gali pasiūlyti beveik bet kokią kainą – svarbu, kad į padorumo rėmus tilptų, todėl viešasis pirkimas būna itin brangus arba sėdi visi dantis sukandę ir taiso tą seną sistemą, nors projekte palaikymo ir tobulinimo išlaidos net nebūna numatytos.
Dažnas atvejis, kai kažkokios sistemos kuriamos su mintimi, kad bus naudojamas tik viena naršyklė, kažkuri konkreti jos versija. Gamintojas apsisprendžia nepalaikyti kažkokių savo technologijų, sistemos gi suprogramuotos taip, kad pritaikymas naujai naršyklei kainuotų daug laiko ir pinigų.
Čia panašiai kaip mašina surinkta su kryžminiais varžtais, jie dabar jau parūdiję, padilę, vos atsisuka, nes numatyta, kad jų sukinėti nereikės, taip pat dabar jau yra nauji, patikimesni, rūdims atsparūs varžtai, atsukami šešiakampiu raktu, bet jie nepigūs, raktas išvis kosmosą kainuoja, taip pat tai reiškia, kad senus varžtus reikės išmesti, nes jie nuo rūdijimo neapsaugoti.
Taigi mes arba žegnojamės, kad varžtų nereikėtų liesti, arba, jei reikia, sukame naujus šešiakampius varžtus su kryžminiu atsuktuvu dantis sukandę. Yra pareigūnams kurtų sistemų, kuriomis patys darbuotojai naudotis nemoka. Darbo biržos sistema veikia ant kažkokio užkeikto javascripto, kuris ne su visomis naršyklėmis draugauja.
– Ar tokie pirkimai gali būti skaidrūs?
Iš tiesų, yra tik kelios įmonės, užsiimančios valstybinių sistemų kūrimu.
– Situacija man primena akvariumą. Priekinis stiklas skaidrus, pro jį viskas matyti, o antras stiklas matine plėvele uždengtas ir kas ten vyksta, nemato niekas, – tik šešėliai.
Jau vieša paslaptis, kaip vyksta dalis viešųjų pirkimų. Susitinka valdininkas su verslininku. Jie abu suderina viešojo pirkimo sąlygas taip, kad geriausiai reikalavimus atitiktų reikiama įmonė. Konkursas įvyksta, viskas gražu ir oficialu, įmonė laimi, pinigai sukasi.
Iš tiesų, yra tik kelios įmonės, užsiimančios valstybinių sistemų kūrimu. Argumentas dėl darbų tąsos yra pakankamai svarus. Tam, kad įskaitytum svetimą kodą, reikia laiko. Kai sistemos uždaro kodo, tai kitai įmonei gali kilti problemų, norint kažką pataisyti.
– Ką rodo nuolatiniai gedimai ir skandalai dėl neskaidrių pirkimų? Turiu galvoje Vidaus reikalų ministeriją, Bendrąjį pagalbos centrą, Vilniaus savivaldybę?
Už neskaidrius pirkimus ir nekokybiškus sprendimus turi būti solidari atsakomybė.
– Kad IT sektorius vis dar nevertinamas rimtai. Biurokratai vis dar labiau linkę plauti pinigus, samdyti nekompetetingus specialistus, o ne padaryti viską skaidriai ir gerai.
Prisiminkime vaikų registravimo į darželius sistemą, kuri nuolat lūžta. Manau, ją būtų galima už 5000 Lt sukurti ant php ir mysql, patalpinti debesyje ir tada nebūtų nei didelės kainos, nei nulaužimo problemos.
Už neskaidrius pirkimus ir nekokybiškus sprendimus turi būti solidari atsakomybė. Turi atsakyti ir ta pusė, kuri pirko ir reikalavimus nustatė, ir ta, kuri reikalavimus aiškinosi ir kūrė, pardavė. Turi atsakyti ir įmonės, ir asmeniniu turtu, kad išvengti atsakomybės būtų neįmanoma.
