Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jolanta Kryževičienė: „Kultūra reikalinga, kad žmogus žinotų, ko nori iš gyvenimo“

Jolanta Kryževičienė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Jolanta Kryževičienė
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kaip kasdienis judėjimas toks pats svarbus, kaip aukšti rezultatai olimpiadoje, taip ir kultūros poreikis žmogaus kasdienybėje ne mažiau svarbus nei meno šedevrų kūrimas. Taip teigia LRT radijo kultūros laidų vyriausioji redaktorė, žurnalistė Jolanta Kryževičienė. Anot jos, kultūra reikalinga tam, kad žmogus žinotų, ko nori iš gyvenimo ir ką jame vertina.

„Šiandien koks nors interjero dizaineris gali pasakyti – štai čia trūksta geltonos dėmės, reikia paveikslą priderinti prie auksinių turėklų bumbulų. Ir savininkas su tuo sutinka, nes jis juk pasamdė specialistą. Bet tam, kad pats žmogus žinotų, ko nori iš gyvenimo, kokios nori gyvenimo kokybės, ką pasaulyje vertina, reikalingas išsilavinimas, vertybių sistema. Ir visa tai yra kultūra“, – teigia J. Kryževičienė.

Vis dėlto ji pati sako, kad kartais darbe kaip saldainių persisotinanti kultūros produktų. Tačiau savo darbą LRT radijuje, o nuo praėjusio sezono – ir televizijoje, kultūros žurnalistė tikina mėgstanti, nes šis leidžia suprasti, kas yra kas.

Kai suvartoji daug meno, kažkaip viskas greičiau sustoja į savo vietas. Tada pamatai, kad šiandien mūsų kultūroje ypač didelį vaidmenį vaidina rinkodara, reklama

„Kai suvartoji daug meno, kažkaip viskas greičiau sustoja į savo vietas. Tada pamatai, kad šiandien mūsų kultūroje ypač didelį vaidmenį vaidina rinkodara, reklama. Labai dažnai tie dalykai, apie kuriuos garsiai kalbama, kurie labai giriami, nėra verti dėmesio“, – pastebi J. Kryževičienė.

– Neseniai tapote „Kalbos grynuole“ – Jums įteiktas prizas už taisyklingą kalbą, šmaikštumą ir sugebėjimą tiksliai, konkrečiai, aiškiai pateikti klausimus ar replikuoti interviu metu. Ar beveik per tris dešimtis darbo radijuje metų esate kada eteryje leptelėjusi ką nors tokio, dėl ko teko bijoti kalbininkų pylos, raudonuoti ar net graužtis?

– Kad aš taip baisiai nesigraužiu dėl kalbos. Leptelėti, įsivaizduoju, galėčiau nebent keiksmažodį. Bet, ačiū Dievui, to nebuvo. Tačiau po kiekvienos laidos pagalvoju: „Ir vėl kažkas iššoko.“ Pamenu, Irenai Smetonienei sakiau, kad idealiai išmokti lietuvių kalbos neįmanoma. Žinau, kokias kalbos šiukšles esu „įsikandusi“ kasdienybėje, bet per interviu, ypač tiesioginiame eteryje, juk negalvoji apie kalbą – galvoji, ką pašnekovas pasakė, ko toliau paklausti, kaip tęsti pokalbį. Todėl, jei išsprūsta kokia kalbos šiukšlė ar klaida, dėl tokių dalykų neraudonuoju.

– Baigusi žurnalistikos studijas 1985 m. iškart ėmėtės darbo tuometėje Lietuvos radijo Literatūros ir dramos redakcijoje. Kodėl kaip specializacijos sritį pasirinkote būtent kultūrą?

– Kaip per „Oskarų“ apdovanojimus turėčiau pasakyti: „Dėkoju savo mamai.“ Mano mama buvo gydytoja, labai daug skaitė, domėjosi kultūra, kiekvieną savaitgalį mus su broliu vežiodavo po spektaklius. Turbūt nebuvo spektaklio vaikams, kurio nebuvome matę. Jos iniciatyva pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Kai ją baigiau, muzika, menas man buvo suprantamiausia. Tada buvo dar sovietmetis, kultūros srityje buvo galima laisviau ir įdomiau dirbti. Palyginti su ideologizuota informacija, kuri dažniausiai tarnavo partinei linijai, kultūros erdvė buvo laisvesnė.

– Bet juk ir dalis kultūros buvo ideologizuota.

– Taip, buvo. Bet kultūroje buvo daug menininkų, kurie, pasitelkdami Ezopo kalbą, kalbėjo apie žmogų, o ne komunizmo kūrėją, apie Tėviškę, o ne Tėvynę. Tais laikais visi suprato tam tikrus kodus: Tėvynė – Sovietų Sąjunga, o Tėviškė – Lietuva. Taigi buvo kūrėjų, kurie kalbėjo apie esminius dalykus, o ne: „Mes įvykdėme penkmečio planą anksčiau laiko, tris kartus pakilo derlingumas ir primilžis.“ Man tai buvo žiauriai neįdomu. Kultūroje dirbti buvo daug įdomiau.

– Ar Jūsų, dirbant šioje srityje, niekas nevaržė?

– Be abejo, buvo tokie sąrašai žmonių, kurių negalima kviestis į laidas, nors nelabai prisimenu, kad vyriausiasis redaktorius būtų pasakęs – to ar ano į laidą nekviesk. Tačiau kažkoks aktorius užsirūkė televizijoje, kažkas atėjo su barzda – tokie ilgai būdavo nepageidaujami. Buvo visokių draudimų, kurie šiandien atrodo keistai.

Pavyzdžiui, mes turėdavome iššifruoti kiekvienos laidos tekstą. Lietuvos radijuje buvo redaktorių aparatinė, ten stovėjo daug magnetofonų, ir mes nuolat šifruodavome savo įrašus. Visą sumontuotos laidos tekstą reikėdavo pateikti vyriausiajam redaktoriui ir Glavlitui, Vyriausiajai valstybės paslapčių saugojimo tarnybai. Jei būdavo išbraukiamas nors vienas žodis ar sakinys, privalėdavai jį iškirpti ir iš įrašo. Nors kartais tai būdavo beveik neįmanoma. O siaube, kokie tai buvo seni laikai.

– Kodėl tais senais laikais kaip mediją pasirinkote būtent radiją?

– Nes radijuje galima dirbti savarankiškiau. Jei turi idėją, tik nuo tavęs priklauso, kaip kūrybiškai ją įgyvendinsi, kaip pasiruoši ir t. t. Manau, kad radijas žurnalistui – labai gera mokykla. Pas mus dirba tikrai daug labai kūrybingų ir profesionalių žmonių. O televizijoje esi priklausomas nuo komandos. Jei bent viena grandis dirba prastai, nejaučia bent menkiausio azarto ir kartu nesiekia rezultato, pats geriausias sumanymas gali būti visiškai sudirbtas.

Taip, šiandien, gyvenant vaizdų epochoje, radijui trūksta vaizdo. Bet, kai vyksta sinergija su internetu, kai yra galimybė vaizdus paskelbti internete, vaizdo trūkumas nėra toks jau didelis radijo minusas. Juk per laidą gali pasakyti – nuotrauką galite rasti mūsų „Facebook“ paskyroje. Iš kitos pusės, radijas išlaisvina klausytojo fantaziją ir jo neterorizuoja.

Taigi radijas ir kultūra man įdomūs ligi šiol. Nepaprastai didelė ištikimybė (juokiasi)! Tik čia nereikia kalbėti apie didelius skrupulus, jausmus ar kažką panašaus. Tiesiog Lietuvoje nėra labai daug vietų, kur galima įdomiai dirbti žurnalistinį darbą. Nenorėčiau dirbti, pavyzdžiui, viešųjų ryšių sistemoje. Portalai šiandien sau leidžia susidėti viešųjų ryšių pranešimus, kai bet koks šlamštas yra paverčiamas geriausiu, gražiausiu, be kurio negali gyventi. Man įdomesnis kritinis ar bent jau abejojantis požiūris į pasaulį.

– Esate sakiusi, kad kultūra – tai nelemto klausimo „kodėl?“ pateikimas. Kodėl Jums maga jį užduoti? Ir kodėl tai galbūt net reikia daryti? Kodėl šiandien svarbu kalbėti apie kultūrą?

– Jūs pati ką tik tris kartus paklausėte „kodėl?“. Šiaip jau žurnalistikos mokykla kiekvienam žurnalistui turėtų įkalti į galvą, kad atsakymus į klausimus „kas? kur? kada?“ turi susižinoti pats, nes eiti šito klausti žmogaus – visiškai neįdomu. O klausimas „kodėl?“ dažniausiai yra įdomus, nors ir užknisantis. Mes ir dirbame, kad išsiaiškintume giluminius dalykus, reiškinių priežastis. Neišsiaiškinus jų, telieka žinios, kuriomis pranešama, kas, kur, kada įvyko, galbūt dar – kaip, kas, ką padarė. O jei žvelgi giliau, anksčiau ar vėliau klausimas „kodėl?“ iškyla.

Daugelis gyvenimo sričių remiasi skaičiais. Galima pasakyti, kiek žmonių emigruoja, kiek sukuriame bendrojo vidaus produkto (BVP), kiek turime mokyklų... Bet skaičiai ne visada viską pasako. Man atrodo, kad, kalbėdami apie kultūrą plačiąja prasme, turėtume kalbėti būtent apie kokybinius dalykus. Dažnai kultūra tėra suvedama į tai, kokie paveikslai kuriami, kokie spektakliai statomi, bet man daug įdomiau, kokį paveikslą turtingas žmogus renkasi savo namui ar butui. Šiandien koks nors interjero dizaineris gali pasakyti – štai čia trūksta geltonos dėmės, reikia paveikslą priderinti prie auksinių turėklų bumbulų. Ir savininkas su tuo sutinka, nes jis juk pasamdė specialistą. Bet tam, kad pats žmogus žinotų, ko nori iš gyvenimo, kokios nori gyvenimo kokybės, ką pasaulyje vertina, reikalingas išsilavinimas, vertybių sistema. Ir visa tai yra kultūra.

Kodėl žmonės šiandien išvažiuoja iš Lietuvos, tikindami, kad ne ekonominė padėtis yra lemiamas veiksnys, o būtent tai, kad čia nėra normalios aplinkos, kad nevertinama kompetencija, o į darbą priimama pagal asmeninius ir giminystės ryšius? Kodėl biurokratas, turintis net minimalią galią, šiandien gali žeminti į jį besikreipusį žmogų? Visa tai taip pat kultūra.

– Tuomet noriu paklausti apie kultūros svarbą valstybei ir jos ekonominei gerovei. Į kultūros politiką besigilinantis profesorius Peteris Bendixenas yra rašęs, kad ekonomikai didžiulę įtaką daro mūsų kultūrinės nuostatos, o kad suklestėtų ekonomika, būtinas kultūrinis gyvybingumas. Ar sutiktumėte su šiomis mintimis?

– Žinote, ekonomikos spartinimo būdų yra labai drastiškų. Prisiminkime diktatūros šalis. Po Didžiosios depresijos, kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris ir pradėjo karą, Vokietijos ekonomika ėmė kilti. Panaši situacija įvyko Čilėje po Augusto Pinocheto perversmo. Baltarusijoje, Minske, yra pastatyta labai moderni biblioteka. Valstybė skyrė nemažą pinigų sumą, pritraukė daug statybos įmonių. Tačiau, kai valstybės pinigai baigėsi ir įmonės iš projekto norėjo pasitraukti, Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad biblioteką reikia baigti savomis lėšomis, o tam, kas nepaklausys, gerai nesibaigs. Be abejo, norint kelti ekonomiką, ir tokie būdai įmanomi. Bet tuomet kyla klausimas – ar norėtumėte gyventi tokioje valstybėje?

Europos šalys, kuriose yra aukšta gyvenimo kokybė, saugi, tolerantiška atmosfera, kur įskiepyta pagarba žmogui, daug dėmesio skiria kultūrai, kuria gyvą kultūrinę terpę net mažuose miesteliuose

Deja, šiandien Lietuvoje vis dar tikima – susitvarkysime su ekonomika ir klestėsime kaip turtingos Europos šalys. Bet Europos šalys, kuriose yra aukšta gyvenimo kokybė, saugi, tolerantiška atmosfera, kur įskiepyta pagarba žmogui, daug dėmesio skiria kultūrai, kuria gyvą kultūrinę terpę net mažuose miesteliuose. Neseniai buvau Izraelyje, ir vienas pašnekovas pasakė, kad jų šalyje labai daug dėmesio skiriama fizinei kultūrai. Aš puoliau prieštarauti, kad Izraelis tai jau tikrai nėra sporto aukštumų pasiekusi šalis. O jis man ir sako: „Pabrėžiu – fizinei kultūrai. Ne aukšti rezultatai yra sveikata, o fizinė kultūra.“ Ten sudarytos sąlygos žmonėms bėgioti, plaukioti, mankštintis kiekvieną dieną. Kaip kasdienis judėjimas toks pats svarbus, kaip aukšti rezultatai olimpiadoje, taip ir kultūros poreikis žmogaus kasdienybėje ne mažiau svarbus nei meno šedevrų kūrimas. Žinoma, čia kalbu ne apie meno kūrėjus, kurie turėtų gauti adekvatų atlygį už savo darbą, o ne likučius nuo biudžeto dalybų.

Režisierius Oskaras Koršunovas, kalbėdamas apie tai, kiek kultūra gali tapti ideologiniu ginklu, labai tiksliai pasakė, kad, jei mažai dėmesio skiriama kultūrai, į tuščią vietą gali įsismelkti bet kas: priešiška ideologija, smurto, rasizmo propaganda, žemiausio lygio popkultūra  – bet kas.

– Kaip, Jūsų akimis, yra mūsų šalyje? Ar ta kultūrinė terpė, apie kurią kalbate, gyvybinga? Kaip vertinate neseniai atlikto tyrimo rezultatus, kurie parodė, kad kultūra nedomina ketvirtadalio Lietuvos gyventojų?

– Tai ne taip jau blogai. Nors niekada iki galo nepasitikiu tyrimais. Pavyzdžiui, 2007 metų Europos Komisija užsakė „Eurobarometro“ tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, ar reikalingos žmonėms televizijos ir radijo kultūros laidos. Statistinis smūgis yra įrodymas, kad Šiaurės ir Baltijos šalys yra Europos Sąjungos (ES) lyderės pagal žmonių įsitraukimą į kultūrą. Nors beveik visur kitur prizines vietas užėmė skandinavai, Lietuva yra superlyderė ES, kalbant apie radijo ir televizijos kultūros laidas, kurių pageidavo net 90 proc. apklaustųjų. O ką teigia Lietuvos prodiuseriai ir apklausos?

Kultūrinė aplinka Lietuvoje turėtų labai stiprėti ir plėstis į pakraščius. Palyginti su sovietmečiu, be abejo, dabar kultūra yra laisva, nėra ideologinės cenzūros ir t. t. Tačiau kiek kartų kilo visokiausių idėjų dėl muzikos, meno mokyklų „siaurinimo“, uždarymo. Pavyzdžiui, kiek žymių muzikantų, kūrybingų žmonių yra baigę Trakų muzikos mokyklą. Jei jos nebūtų buvę, gal aš niekada nedirbčiau Kultūros redakcijoje ir mes šiandien nesikalbėtume.

Kai kalbama apie kultūrą, labai dažnai girdžiu žodį, kuris man kelia susierzinimą – „rėmimas“. Menininkas nėra neįgalus žmogus, reikalaujantis paramos. Jei valstybė, pirkdama kūrinius, adekvačiai užmokėtų menininkui už jo darbus, nieko nereikėtų remti. Nemanau, kad menininkas kaip koks pionierius turėtų lakstyti ir už dyką dalytis savo talentu. Kai politikas didžiuodamasis pareiškia, kad dar yra menininkų, kurie dainuoja už dyką, jam reikėtų eiti į saviveiklos būrelį.

– Neseniai kultūros ministras Šarūnas Birutis Jums sakė, kad ne valstybė turi mokėti už menininkų norą įsiamžinti: užuot rėmus meną, už tuos pinigus reikėtų užauginti kartą, kuri mokėtų menininkams. Kaip vertinate tokį ministro požiūrį?

– Užauginti kartą, kuriai reikės kultūros, – tokia ministro strategija yra labai gera. Tačiau žodis „užuot“ čia ne vietoje. Jei nebus finansuojami meno procesai, tai atsiradusio žmonių poreikio nebus kaip patenkinti, nes menininkai arba emigruos, arba užsiims kita veikla. Todėl labai svarbu, kokia bus ministro taktika. Nes nemanau, kad pirštinių mezgimo konkursui skirti pinigai išugdys kultūros poreikį. Čia reikia rimtos analizės ir detalios, ilgalaikės veiksmų programos.

– Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje daug kokybiškos kultūrinės žiniasklaidos, kuri galėtų sudominti ne intelektualą, o paprastą žmogų?

– Manau, kad turėtų būti ir tokios, ir tokios kultūrinės žiniasklaidos. Pasigendu intelektualios kultūros analizės, čia išskirčiau nebent „Kultūros barus“. Kažkada buvę stiprūs savo vertimais ir eseistika „Šiaurės Atėnai“ labai pasikeitė. Deja, informacijos, įdomių pasakojimų apie kultūrą trūksta ir plačiajai visuomenei. Labai svarbu, kad kultūros temos nebūtų uždarytos tik į kultūrinius leidinius. Todėl labai apmaudu, kad Europoje paplitusi tendencija, kai dienraščiai savaitgaliais išeina su solidžiais kultūros priedais, Lietuvoje neprigyja. Kita vertus, sparčiai kinta visa informacinė erdvė. Todėl gal greičiau sulauksime gero kultūrinio interneto portalo.

– Prieš porą metų vykusioje konferencijoje apie kultūrą besikeičiančioje televizijoje išreiškėte susirūpinimą kultūrai eteryje skiriamu laiku. Pati kiekvieną antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį 23 val. LRT Kultūros programoje vedėte pokalbių laidą „Naktinis ekspresas“. Ar, Jūsų nuomone, toks laikas tinkamas kultūros laidai?

– Kitų šalių televizijų tinkleliuose visko yra: ir naktinių, ir vakarinių laidų. Taip, ne iš vieno pažįstamo žmogaus girdėjau, esą laida transliuojama per vėlai. Bet dalis žiūrovų, kurie turi internetą, šią laidą gali pažiūrėti LRT Mediatekoje. 23 valandą nėra politinių debatų konkurencijos, kokių nors filmų ir t. t. Žinoma, norėtųsi, kad laida būtų anksčiau, kad ją galėtų pasižiūrėti daugiau žmonių. Bet, man atrodo, pirmiausia reikia parengti kokybišką laidą, o tada žmogus jau ją susiras.

– Pripažinkite – dėl savo darbo pobūdžio esate priversta per gana trumpą laiką suvartoti daug kultūros produktų. Ar dėl to nenukenčia jų vartojimo kokybė?

– Po šio baisaus ir įtempto „Naktinio ekspreso“ sezono apskritai norėjosi pailsėti nuo kultūros. Kartais būdavo, kad grįžtu naktį su mintimi – nekenčiu kultūros. Tai suprantama – kai valgai labai daug saldainių, persivalgai. Vienu metu, kai skaitydavau tik tas knygas, kurių reikia darbui, buvo truputį baugu. Bet pasakysiu banaliai – man visai patinka mano darbas. Kultūra arba siauriau – meno dalykai – man yra įdomūs. Vieni daugiau, kiti – mažiau, bet įdomūs.

Kai daug skaitai, stebi, klausai, išryškėja, kas yra kas. Kartą vienas rašytojas norėjo suvokti, kaip gerą paveikslą atskirti nuo blogo, ir paklausė patarimo menotyrininko. Šis jam atsakė – pažiūrėk tūkstantį paveikslų ir pats atskirsi, kuris geras, kuris blogas. Kai suvartoji daug meno, kažkaip viskas greičiau sustoja į savo vietas. Tada pamatai, kad šiandien mūsų kultūroje ypač didelį vaidmenį vaidina rinkodara, reklama. Labai dažnai tie dalykai, apie kuriuos garsiai kalbama, kurie labai giriami, nėra verti dėmesio.

– Kokie kultūros produktai Jums pačiai atrodo verti dėmesio? Ar išimtinai – aukštosios kultūros, rafinuoti? O galbūt pastebite įdomių populiariosios kultūros reiškinių?

– Reikėtų atskirti, kas yra populiarioji arba žemoji kultūra ir aukštoji kultūra. Kartais pastebiu tam tikrą snobizmo rūšį, kai aukštąja kultūra yra laikomas koks nors be galo nuobodus, klasikinių formų kūrinys, sukurtas pagal tam tikrą, kartais iš sovietmečio atpažįstamą schemą. Rafinuoti aukštosios kultūros mėgėjai aikčioja: „Čia apie amžinas vertybes!“ Tik labai dažnai tokio kūrinio kažkodėl nereikia žiūrovui. Kyla klausimas – jei į O. Koršunovo spektaklius eina daug žiūrovių, ar tai aukštoji, ar populiarioji kultūra? Jei gerai perka knygą, ar ji jau pasmerkta „tikrųjų“ žinovų paniekai? Atsakysiu labai paprastai: man įdomus tas menas arba ta kultūra, iš kurios galiu ką nors sužinoti, kuri mane skatina mąstyti, atrasti, pagaliau – kuri jaudina.

– Viena iš Jūsų pastarųjų iniciatyvų radijuje – laida „Ką man skaityti?“. Noriu to paklausti Jūsų. Ar turite knygą, kurią, jei tektų skirtis su savo biblioteka, norėtumėte pasiimti kartu?

– Jei reikėtų bėgti prasidėjus karui, knygų neimčiau (juokiasi). Lieka prisiminimai...

– Kurią knygą prisimenate?

– Mėgstamiausios knygos su metais labai keičiasi. Dabar, pavyzdžiui, man patinka Romainas Gary. Neseniai buvo jo 100 metų sukaktis, vyko įvairios transliacijos, ir turėjau dar kartą perskaityti „Aušros pažadą“, „Jūsų bilietas toliau nebegalioja“ – puikios knygos. Paulas Bowlesas – superinis rašytojas. Pavyzdžiui, jo knyga apie Maroką „Voro namai“.

– Tai kurią knygą man rekomenduotumėte? 

– Rekomenduočiau P. Bowleso knygą „Dangaus prieglobstis“. Jei neskaitėte, galiu paskolinti. Viena geriausių knygų, kurias perskaičiau per pastaruosius keletą metų.

– Pastebėjau, kad per visą Jūsų veiklą radijuje buvo labai daug teatro: vedėte laidą „Kviečia teatras“, buvote „Radijo teatro“ redaktorė, vieną radijo spektaklį esate vežusi į festivalį užsienyje, rengėte ir vėl ką tik paskelbėte radijo dramaturgijos konkursą. Ar tai sutapimas, ar esate didelė teatro mylėtoja? Koks teatras Jums patinka?

– Man teatras labai patiko anksčiau, dar nuo Jaunimo teatro laikų, nuo Eimunto Nekrošiaus teatro. Bet dabar labai mažai spektaklių sukelia tikrumo jausmą. Galbūt taip yra, nes atsirado daug gero kino? Tačiau šiandien, kai ateinu į teatrą, kartais negaliu atsikratyti dirbtinumo pojūčio: matau aktorius, kurie maivosi, negyvena scenoje, matau darbus režisierių, kurie nori kuo išradingiau ir originaliau parodyti savo neįtikėtiną idėją. Šiandien Lietuvoje labai mažai gero teatro, labai mažai gerų režisierių.

– Į kurių režisierių spektaklius vaikštote?

– Nueinu į E. Nekrošiaus spektaklius, nors toks įspūdis, kad vis matau tą patį jo pastatymą. Nuskambės gal sentimentaliai, bet man didieji darbai yra ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai. Ir tai nėra apie sovietmečio ilgesį, ne todėl, kad tai buvo mano jaunystė. Tiesiog anksčiau jie buvo įvairesni. Taip pat visada einu pažiūrėti O. Koršunovo naujų darbų, man įdomus liūdnasis fantazuotojas Gintaras Varnas. Šie režisieriai man patinka.

– Žinau, kad esate baigusi muzikos mokyklą, turite gerą balsą, tinkamą ne tik radijui, bet ir dainuoti, skambinate pianinu...

– Dabar nebeskambinu, nes pianinas stovi nesuderintas. Visiems sakau, kad neskambinu, nes štai – pianinas nesuderintas (juokiasi).

– Bet akivaizdu, kad pati esate neabejinga kūrybai. Ar niekada nenorėjote su savo pašnekovais kūrėjais pasikeisti vietomis? Ar niekada nesvajojote ne kalbėti apie kūrybą, o pati kurti? O gal kalbėjimas apie kūrybą yra Jūsų būdas kurti?

– Galima ir taip pasakyti. Galima skambiai pasakyti, kad mano laidos – mano kūriniai. Žinoma, liūdna, nes jie visi „išeina į orą“, nieko nelieka, bet, kai pasižiūri į teatrą, – juk tas pats. Pavyzdžiui, kaip šiandien pamatyti žymiausius Romualdo Juknevičiaus, Juozo Miltinio, senuosius Eimunto Nekrošiaus spektaklius? Nėra jų kūrinių, o juk tai puikūs režisieriai. Mano laidos irgi „išeina į orą“, bet nelaikyčiau to svarbia kūrybine veikla.

Daugelis žurnalistų, kurie dirba šį darbą, jaučia, kad daug kas lieka neišsakyta ir puola rašyti knygų. Jei sumanyčiau rašyti knygą, norėčiau, kad ji būtų velniškai gera, tobulinčiau ją iki begalybės ir niekada neišleisčiau. Kita vertus, niekada nesakyk „niekada“...

– Ar tai reiškia, kad galbūt kada nors imsitės rašyti knygą?

– Ne. Bet ką gali žinoti, gal išeisiu į pensiją ir kaip Žemaitė, neturėdama ką veikti, pradėsiu rašyti? Tačiau šiandien dar taip negalvoju.

– Tai bus paskutinis, bet kompromituojantis klausimas. Ar jaučiatės realizavusi save profesinėje srityje, ar dar trūksta laidos apie gyvūnėlius?

– (Juokiasi.) Taip, tai mano neįgyvendinta svajonė! Kadangi visą gyvenimą laikau šunis (nors turėjau ir katę, o dabar turiu nuostabų šunį Faustą), man būtų labai įdomu rengti laidą apie gyvūnus, daug įdomių istorijų galima papasakoti. Kažkada, kai turėjau sodybą, norėjau kurti laidą apie sodybas, bet visi tik juokėsi. Dabar, kai neturiu, azartas praėjo. Beje, mūsų santykis su gyvūnais taip pat yra kultūra. Ypač kai rudenį, prasidėjus šildymo sezonui, kažkas išmeta savo augintinį į mišką. Gal kada nors dar kursiu tokią laidą? Pasirodo, vis dar turiu svajonių. 

Lrt.lt
Komentarai
Temos Kultūra, Menas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min