Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė: „Žmonės turi išlaisvinti kūrybiškumą“

Jolita Linkevičiūtė su Viurtenbergo grafu, kunigaikščiu Inigo fon Urach (J.Linkevičiūtės nuotr.)
Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės nuotr. / Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė su Viurtenbergo grafu, kunigaikščiu Inigo fon Urachu.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kauno pilyje eksponuojama žurnalistės, humanitarinių mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės tapybos darbų paroda „Būsenos“. Šiuos kūrinius moteris vadina savotišku dienoraščiu, kuriame ji pavaizdavo savo išgyvenimus ir emocijas. Pokalbis su dr. J.Linkevičiūte-Rimavičiene ne tik apie kūrybą, bet ir apie asmeninius išgyvenimus, pokyčius ir tai, kas trukdo žmonėms siekti savo svajonių.

– Ar galėtumėte palyginti žurnalistinį darbą su menine kūryba?

– Galėčiau. Žurnalistas rašo pasakojimą, o drobėje aš rašau naratyvą. Kažkas yra pasakęs, kad būtent intelektualinis darbas labai padeda tapybai. Tapydama ne tik kad nepabėgau nuo rašymo, bet atbėgau į save. Esu dariusi ne vieną interviu su menininkais, todėl pradėjau geriau suprasti žmogaus psichologiją. Todėl vieną dieną suvokiau, kad taip, kaip aš rašau menininko portretą su jo visais išgyvenimais, galiu pabandyti tapyti portretą drobėje.

– Kodėl pasirinkote žurnalistės profesiją, nors buvote linkusi į meną?

– Yra toks stereotipas, kad jeigu būsi menininku – sunkiai išgyvensi. Žvelgiant į savo gyvenimą nuo pat vaikystės, suvokiu, kad buvau absoliuti menininkė. Tačiau, kad žmogus taptų menininku, jam reikia tam tikros, palankios, palaikančios aplinkos.

Todėl bandžiau save realizuoti kitose, įvairiose srityse – dizaine, rašyme. Lankiau dailės mokyklą, todėl vidurinėje dažnai tekdavo piešti įvairias karikatūras, leisti sienlaikraščius – talentingi vaikai paprastai būna išnaudojami ne tik tam, kad atsiskleistų jie patys.

Yra toks stereotipas, kad jeigu būsi menininku – sunkiai išgyvensi. Žvelgiant į savo gyvenimą nuo pat vaikystės, suvokiu, kad buvau absoliuti menininkė.

Vis dėlto bijojau konkurencijos: mano dailės mokyklos bendraklasiai buvo dvejais metais vyresni ir aš labai išgyvenau, kad piešiu prasčiau už juos, tuo metu buvau antroje, o jie – 4 klasėje.

Viena mokytoja rekomendavo mamai leisti mane į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, tačiau ji to galbūt negirdėjo, ar buvo nesvarbu. Galvojau, kad norėčiau stoti į Dailės akademiją, net papildomai pakartojau dailės mokyklos paskutinę klasę ir vis tiek siaubingai bijojau, nes tikėjau, kad nepasiseks. Keista tikėti nesėkme, o ne sėkme.

Mokykloje tekdavo ne tik daug piešti, bet ir rašyti straipsnius į mokyklos leidinį. Būdama devintoje klasėje nesuvokiau, kuo norėčiau būti, ir viena mokytoja pasakė, kad galėčiau būti žurnaliste. Šie jos žodžiai ir paskatino pasirinkti profesiją. Vadinasi, rinkausi ne tai, ką sakė širdis.

– Tapyba išliko tik pomėgiu ar po truputį užima pagrindinio užsiėmimo poziciją?

– Beveik pagrindinio. Dirbau dviejų miestų savivaldybėse, Kaune, Birštone – mero patarėja. Bandžiau toliau tęsti šį darbą, tačiau supratau, kad tapyba tampa suvaržyta, o juk joje esmė yra emocijos, kurias menininkas išskleidžia, pasako dažais ir teptuku.

Taip yra, kad kai yra suvaržytos mintys, tada ir ranka susivaržo. Tuomet sau pasakiau, kad noriu, turiu rinktis. Esu kūrybos žmogus ir negaliu būti šalia politikų, nes deformuojasi vidus, o tapyba nori švaros.

Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės nuotr/Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės tapybos darbų paroda „Būsenos“
Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės nuotr/Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės tapybos darbų paroda „Būsenos“

Aš sau atsakiau, kas yra brangu, supratau, kad išbandžiau gyvenime labai daug ir noriu pabandyti būti savimi, nes šiuo metu man tai yra didžiausia vertybė, nors finansiškai tai yra labai rizikinga. Taip rizikuoti ir atsikratyti savo baimių padėjo skulptoriaus Martyno Gaubo pavyzdys, kuris nepabijojo pokyčių, persikėlė gyventi į kitą miestą ir taip pakeitė savo gyvenimą.

Aš sau atsakiau, kas yra brangu, supratau, kad išbandžiau gyvenime labai daug ir noriu pabandyti būti savimi, nes šiuo metu man tai yra didžiausia vertybė, nors finansiškai tai yra labai rizikinga.

– Neseniai buvo eksponuota jūsų paroda „Metaforos“, kuo ji skiriasi nuo „Būsenų“?

„Būsenose“ eksponuojami trys darbai, kurių nebuvo anksčiau „Metaforose“. Nusprendžiau, kad žodžio metaforos pavadinimui nepakanka, manau, kad būsenos aiškiau apibūdina mano darbus.

Juose pavaizduotos mano asmeninės būsenos ir aš jas piešiau kaip savo dienoraštį. Neužbaigta vaikystė, perfekcionistė, taksistė – visi šie paveikslai atspindi mano išgyventas emocijas.

– Portretuose pavaizduotos skirtingų išvaizdų moterys, ar šie veidai jums pažįstami? Ar sudėjote kelių žmonių bruožų detales į visumą?

– Būna abu variantai. Tačiau žmonės, kurie mane pažįsta sako, kad aš piešiu save. Nepaisant to, šviesiaplaukė ar tamsiaplaukė moteris yra nutapyta. Mene yra toks terminas automimezė, kada tu negali pabėgti nuo savo bruožų: kad ir kokį žmogų tapytumei, vis tiek pritaikai sau būdingus buožus.

Mano tikslas yra, kad bet kuri moteris pajaustų tą būseną, kuri pavaizduota paveiksle. Mano noras yra universalumas, kad kiekviena atrastų kažką savo sau – ko tuo metu jai ar netgi jam labiausiai reikia.

– Ar planuojate rengti parodas artimiausiu metu?

– Manau, kad Kaune „rodytis“ jau užteks, nes „Būsenos“ yra antroji eksponuojama šiame mieste, kuriame gyvenu, paroda. Tačiau vis dėlto, pagrindinis dalykas savęs pristatymui yra parodos ir darbas su galerijomis, kitaip žmonės nesužinos, kad tokių darbų apskritai esama.

– Ar manote kad menininkai Lietuvoje pakankamai įvertinami?

– Yra talentingų menininkų, kurie yra tikrai vertinami, nebūtinai suprantami. Dalis menininkų laimi mokėdami save pateikti, dėl pasitikėjimo savimi, sugebėjimo save parduoti.

Yra labai talentingų lietuvių menininkų, kurie gyvena užsienyje ir ten yra pripažinti, o Lietuvoje nėra priimami, arba atvirkščiai – tada, kada jie būna pripažinti pasaulyje, būna vertinami Lietuvoje. Visaip.

Galerininkai sutinka, kad iš 80 proc. sukuriamo meno yra 20 proc. gero meno. Vienas menininkas net išrado formulę – jeigu esi per ankstyvas dešimt metų, tave pripažins po dešimtmečio, o jei per ankstyvas 100 metų, tave priims po 100 metų.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie bijo keisti savo gyvenimus, pasirinkti norimą gyvenimo kelią?

– Klausyti savęs, nebijoti rizikuoti. Atrodo, tai paprasti žodžiai. Vis dėlto tam reikia emocinės brandos arba labai stipraus noro, tikslo, bandymo išeiti iš komforto zonos, įvertinant ir kainą.

Žmonės emociškai Lietuvoje yra sužaloti dėl karų, okupacijų, mentaliteto ypatumų. Kitos pasaulio šalys nuo tų pačių dalykų yra nukentėję ne mažiau, bet lietuviai mėgaujasi kančia ir uždarumu, egoizmu, konkurencija.

Išgyvenimas yra esminis variklis, ne gyvenimo džiaugsmas, ar žmogus – kaip vertybė. Tuomet yra užspaudžiamos emocijos ir tada lieka tik baimė. Manyčiau, kad žmonės turi išlaisvinti kūrybiškumą, nes visame pasaulyje kūrybiškumas ir idėjų turėjimas yra didelė vertybė, kuri sukuria ir rezultatą, ir pridėtinę vertę. Kuo bus daugiau laisvesnių žmonių, tuo visuomenė bus tvirtesnė.

Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės tapybos darbų paroda „Būsenos“ Kauno pilyje vyks iki liepos 20 dienos.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min