Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kanadoje gimęs lietuvis romanistas Antanas Šileika: „Jei nerašysiu, manęs tiesiog nebus“

Antanas Šileika
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Antanas Šileika
Šaltinis: Savaitraštis „15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Mano Lietuva yra sapnų Lietuva, dingusi Lietuva, fantazijų Lietuva“, – atsiveria Vilniaus knygų mugės garbės svečias – lietuvių kilmės Kanados rašytojas 60 metų Antanas Šileika.

Knygų naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Lietuvių išeivių šeimoje gimęs vyras vaikystėje tėvų žemę įsivaizdavo kaip mitologinių būtybių pasaulį – keistą, fantasmagorinį, nenuspėjamą, tačiau nepaaiškinamai savą.

„Kuo vyresnis tampu, tuo daugiau apie pasaulį rašau per lietuvišką prizmę“, – sako rašytojas, Knygų mugėje pristatysiantis pernai į lietuvių kalbą išverstą romaną „Pogrindis“.

– Jūsų tėvai į Kanadą pasitraukė, bėgdami nuo artėjančių sovietų okupantų. Gimėte ir augote Toronte, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Šileikos.

– Vaikystėje Lietuva man vaizdavosi kaip stebuklų šalis, pasaka. Tėvas rimtu veidu pripasakodavo istorijų, kuriomis buvo sunku patikėti. Pavyzdžiui, kad mano močiutė, jo mama, yra susidūrusi su velniu. Sako, trobos prieangyje stovėjo krosnis.

Močiutė iš lauko žengia per slenkstį ir mato, kaip prasiveria krosnies durelės ir galvą iškiša velniukas. Močiutė persižegnoja – velniukas dingsta. Ji eina į kambarį, atidaro duris ir regi – vėl velniukas.  Tada švęstu vandeniu kambarį pašlaksto – ir jis pranyksta. Mistika!

Tačiau tėvo prisiminimuose dažnai iškildavo ir lietuviško kaimo primityvizmas. Mūsų namuose niekada nebūdavo avienos. Kartą svečiuose teko jos paragauti – pasirodė labai gardu. Grįžęs namo paklausiau: „Kodėl mes jos nevalgome?“ Tėvas ir sakys: „Iš avies taukų mes liedavome žvakes ir visą žiemą namas ta avimi smirdėdavo.“ Nustebau: „Tai jūs taip vargingai gyvenote – be elektros?“ O jis: „Ne, mes jau buvome pažengę: kiti smilkydavo nendres, nes žvakių neišgalėjo įpirkti.“       

Man, augančiam Toronto priemiestyje, buvo sunku suvokti, iš kokio pasaulio kilę mano tėvai. Klausytis jų man buvo labai įdomu, bet ir savotiškai gėda.

– Ar Kanadoje tėvams sekėsi įsitvirtinti?

– Tėvas Lietuvoje buvo policininkas, todėl Kanadoje jo likimas buvo sunkus – teko eiti į statybas, nors jau buvo perkopęs 40 metų. Mamai pasisekė labiau – Lietuvoje ji buvo matematikos ir chemijos mokytoja, o Kanadoje gavo narkotinių medžiagų tyrėjos darbą. Tiesa, ji svajojo būti namų šeimininke – prižiūrėti vaikus ir kepti pyragus. Tačiau vietoj to tekdavo atlikti narkotikų ekspertizes.

„Tai jūs taip vargingai gyvenote – be elektros?“ O jis: „Ne, mes jau buvome pažengę: kiti smilkydavo nendres, nes žvakių neišgalėjo įpirkti.“

Tiesa, mums, vaikams, šis darbas darė didelį įspūdį: kadangi ji buvo atsidavusi šeimai, policininkams sakydavo, kad turi skubėti namo ruošti vakarienės. Iki namų policijos ekipažas ją atveždavo su sirenomis – kad būtų greičiau. Atsimenu, atvažiuoja į kiemą mama su policijos mašina, išlipa, „labai ačiū“ – ir eina bulvių skusti.

– Kad esate nevietinis, pirmiausia išduodavo jūsų vardas – Antanas. Ar dėl savo šaknų yra tekę aiškintis draugams?

– Kartais pagalvoju, kad tapatybės paieškos ir paskatino tapti rašytoju. Draugai klausdavo, iš kur kilę mano tėvai. Atsakydavau, kad iš Lietuvos. „Parodyk žemėlapyje“, – prašydavo. O ten tokios šalies nėra: Lietuva tais laikais žemėlapyje neegzistavo – niekas nežinojo, kur ji yra.

Pasijusdavau, lyg atėjęs iš neegzistuojančio pasaulio. Vadinasi, ir aš neegzistuoju? Jei taip, turiu save sukurti. Kai tavo vardas pasirodo atspausdintas, tu jau esi, kažką reiški, įsiamžini. Maniau, jei nerašysiu, manęs tiesiog nebus.

– Kaip atsitiko, kad angliakalbei auditorijai ėmėtės rašyti romanus apie Lietuvos partizanus? Kodėl ši tema turėtų būti aktuali užsieniečiams?

– Visada norėjau rašyti apie karą. Iš pradžių bandžiau rašyti apie karą iš esmės, bet man nepavyko. Tada nusprendžiau rašyti apie holokaustą, tačiau pajutau, kad ši medžiaga nėra man pavaldi, man ji nepriklauso. Tačiau noras ką nors naujo pasakyti apie XX amžių, apie karą, apie Lietuvą išliko.

„Pogrindis“ – tai knyga apie tragiškas, sudėtingas ir gilias pokario Rytų Europos žmonių istorijas. Visada pabrėžiu, kad esu ne istorikas, o romanistas. Tai reiškia, kad tam tikrus istorinius momentus atskleidžiu literatūrinėmis raiškos priemonėmis.

Visos romano „Pogrindis“ recenzijos Kanadoje prasidėdavo pastaba „mums tai yra naujiena“. Kitaip tariant, Vakaruose apie pokario įvykius Lietuvoje niekas nieko nežinojo.

Tačiau situacija pamažu keičiasi, auga vakariečių susidomėjimas Rytų Europa, daugėja literatūros kūrinių apie Ukrainos, Lenkijos Lietuvos partizanus, rezistencines kovas. Grožinė literatūra tampa akstinu giliau pasidomėti Rytų Europos istorija. Mano romanas pasirodė pačiu laiku. Jis skirtas tiems, kurie domisi herojų psichologija, o veiksmo vieta – kaip intriguojantis prieskonis.

– „Pogrindyje“ aprašomos žmonių istorijos tragiškos, sudėtingos, gilios – nieko bendra su amerikietiška svajone.

– Amerikiečiai, o ir didžiuma vakariečių, gyvena savotiškame disneilende – pasakų šalyje, kur knygos dažniausiai baigiasi laimingai. Kur herojus labai stengiasi pasiekti savo tikslą, ir jam dažniausiai pavyksta. O jei ir nepasiseka, tai herojus išmoksta ko nors svarbaus ir tampa geresniu žmogumi.

Tuo tarpu romanas iš Rytų Europos pasaulį atskleidžia visai kitaip: jis parodo, kad žmogus gali būti lengvai nušluojamas nuo žemės paviršiaus, sunaikinamas. Kad teisė rinktis gali būti labai ribota, todėl pasekmės dramatiškos.

Be to, Rytų Europos, tarp jų ir Lietuvos, literatūrai būdingas tam tikras humoras. Mano romane irgi yra tam tikros ironijos, juokingų ir keistų atsitikimų, kurie negalėtų įvykti Vakaruose.

Pavyzdžiui, Vakaruose vaikų rašytojas įsivaizduojamas kaip švelnus, šiltas, geraširdiškas žmogus. O koks buvo Kostas Kubilinskas? Žudikas – vaikų poetas, sovietų saugumo infiltruotas į partizanų būrį, nušovęs miegantį partizaną, išdavęs partizanų slėptuves.   

Gyvenimas labai sudėtingas, kartais tenka rinktis tik iš blogybių.

– Kas jums svarbiausia, konstruojant pasakojimą?

– Parodyti, kad yra istorija ir žmogaus lemtis joje. Siekiau atskleisti, kad net ekstremalių sunkumų metais žmonės lieka žmonėmis – jie myli, pavargsta, trokšta aplankyti tėvus, galų gale, išgerti ir pailsėti. Ir, žinoma, jie nenori mirti.

Visada sakau: anglų kalba yra mano instrumentas, o mano melodija – lietuvių kalba.

Ieškodamas herojų prototipų, apie partizaninį karą Lietuvoje perskaičiau beveik 40 knygų. Skaičiau daugybę biografijų ir supratau, kad kiekvieno partizano gyvenimas – atskira drama.

Dažnai aptikdavau tokį pasakymą: „Žiūrėjome ir laukėme, kas bus toliau.“ Taip kalba į kampą įspraustas žmogus, negalintis aktyviai veikti, priverstas slapstytis ir nežinia, ko laukti.

Tarp partizanų radau ne vieną šekspyrinio tipo charakterį. Pavyzdžiui, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas yra grynas Hamletas: melancholiškas, bunkeryje įkalintas svajotojas. Viena vertus, jis nuogąstauja, kad dėl jo veiklos tėvai bus ištremti į Sibirą. Kita vertus, jis negali elgtis kitaip.

Juozo Lukšos-Daumanto istorija labai įdomi: palieka Lietuvą, atsiduria Paryžiuje, grįžta atgal ir žūsta. Partizanų biografijos – tikras charakterių lobynas. Iš visų tų siūlų turėjau nuausti rūbą.

– O kiek romane jūsų paties? Keletą metų gyvenote Paryžiuje, kur atsekėte paskui menus ten studijuoti išvykusią mylimąją lietuvių kilmės Snaigę Valiūnaitę. Paryžiuje ir susituokėte.

– Paryžius labai dažnai grįžta į mano romanus. Tai – laisvo gyvenimo metafora, nes Paryžius asocijuojasi su romantika, grožiu, saldžiu gyvenimu prie taurės vyno. Gana neblogai pažįstu šį miestą. Kai mano romanų herojai vaikšto jo gatvėmis, aš žinau tas gatves. Jei jie nueina į kavinę, aš žinau, kodėl joje reikia stovėti prie baro, o ne sėdėti prie staliuko.

– „Pogrindis“ – ketvirtasis jūsų romanas. Pirmąjį išleidote palyginti vėlai – sulaukęs 41-erių. Pradžioje reikėjo užsidirbti, kad galėtumėte veikti tai, ką iš tikrųjų norite?

– Vien iš knygų rašymo Kanadoje neišgyvensi – tas tiesa. Tačiau rašymas nusikėlė dėl kitų aplinkybių – jaunystėje atidaviau duoklę Lietuvai.

1987 metais lankiau lituanistikos kursus Vilniuje. Čia jau buvo justi Lietuvos nepriklausomybės dvasia. Supratau, kad tai yra tas momentas, apie kurį kalbėjo tėvai – „Vieną dieną Lietuvai jūsų reikės“.

1987–1991 metais bandėme spausti Kanados valdžią, kad ji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Rašiau straipsnius, kalbėjau per radiją ir televiziją, gyvenau tarp Lietuvos ir Kanados.

Po šito audringo gyvenimo reikėjo laiko nusiraminti, vėl leistis į tylesnį literatūrinį darbą. Pirmąjį romaną išleidau 1994 metais.

– Tėvų ugdyta meilė Lietuvai duoda vaisių: štai jūs – Vilniaus knygų mugės garbės svečias – su gerbėjais bendrausite be vertėjų. Dabartiniai emigrantai po kelerių metų užsienyje primiršta lietuvių kalbą, seneliai su anūkais nesusišneka.

– Išlaikyti kalbą daug sunkiau, nei atrodo iš šono. Kalba – kaip raumenys, ją reikia treniruoti. Man kaskart reikia iš naujo pramokti lietuviškai: net veido raumenis skirtingus naudoju, kalbėdamas lietuviškai ir angliškai. Todėl antrą dieną man jau skauda žandus (juokiasi).

Visada sakau: anglų kalba yra mano instrumentas, o mano melodija – lietuvių kalba.

Toronte lankėme šeštadieninę lietuvių mokyklą, tačiau buvome prasti mokiniai: istorijos neklausydavome, amžinai dūkdavome, linksniuoti man iki šiol yra kančia, o pagalvojus apie ū, ų, y, į – prakaitas išmuša.

Prie vakarienės stalo su tėvais kalbėdavome lietuviškai, bet su broliais – angliškai. Mano draugų aplinkoje tėvai dažnai kalba lietuviškai, o vaikas jiems atsako angliškai. Taip yra.

Mano kartos lietuviai neskaito lietuviškų knygų. Toronte yra biblioteka, kurioje dirba lietuvių kilmės bibliotekininkė. Atėjau pasiimti knygos apie Klaipėdos sukilimą. Klausiu, kada grąžinti? O ji sako: „Kada nori, niekas kitas tos knygos neieškos.“

– Tačiau jūsų sūnūs, 28 metų Dainius ir 25-erių Gintaras, irgi kalba lietuviškai. Tai jau – trečioji išeivijos karta.

– Dainius netgi atsisako su manimi kalbėti angliškai. Kažkas su mumis negerai (juokiasi). Tiesą sakant, jaunystėje su žmona bendraudavome angliškai, bet susilaukę vaikų norėjome, kad jie mokėtų senelių kalbą. Tai buvo vargas: pasakas sekdavome su žodynu. Sūnus klausia, kas tas titnagas? Sakau, kad nežinau. Liepia žodyne pažiūrėti – taip kartu ir mokėmės.

Romanas iš Rytų Europos pasaulį atskleidžia visai kitaip: jis parodo, kad žmogus gali būti lengvai nušluojamas nuo žemės paviršiaus, sunaikinamas.

2005 metais viešėdami Lietuvoje važiavome iš Nidos į Vilnių. Vaikai skaito upių pavadinimus – Še–šu–pė. Susižvalgo ir vienu balsu skelia: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“

Tiesą sakant, mes šiek tiek ironiškai vertiname šeštadienines mokyklas, bet, nepaisant visko, kažkas iš to išeina!

– Ar tiesa, kad iš Humberio rašytojų kolegijos, kuriai vadovaujate, studentų reikalaujate tiksliai ištarti jūsų vardą?

– Iki universiteto vadinausi Tony, tačiau pirmame kurse įvyko lūžis ir tapau fanatiku: net draugams neatsiliepdavau, šaukiamas ne Antanu. Studentų irgi prašau, kad tiksliai ištartų mano vardą. Paaiškinu, kaip kirčiuoti – ne AntanAs, o AntAnas.  

Dauguma mano kartos Kanados lietuvių jau paseno, susiliejo su vietos gyvenimu, o mus kažkas vis dar graužia, ramybės neduoda.

Sūnus Dainius vedė ukrainietę. Netrukus jis atsikraustys į Lietuvą, svajoja gyventi Žvėryne. Dainius yra baigęs Rytų Europos religijų studijas, tarnavęs Afganistane, tačiau Lietuvoje ketina nerti į lingvistikos studijas. Žiūrėsime, kaip jam seksis.

– Vasarą į Lietuvą grįšite su žmona?

– Atvyksiu į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Alantoje. Tėvų emigrantų karta būrėsi prie parapijų, o naująją kartą vienija sportas. Tačiau cepelinai ir sportas išeivijoje man nėra įdomu, o „Santaroje“ rengiamos dabartinės Lietuvos literatūros apžvalgos, organizuojami susitikimai su rašytojais, publicistais, poetais, kritikais. Tai – būtent man.

Snaigė tuo metu ketina dalyvauti plenere Nidoje.

Keturi romanai

Lietuvių kilmės Kanados rašytojas A.Šileika užaugo veikiamas anglų ir kanadiečių literatūros – dirba su Kanados literatūriniais leidiniais, iki šiol rašo recenzijas ir kalba apie Kanados literatūrą per radiją.

A.Šileika yra išleidęs keturis romanus: „Dinner at the End of the World“ (1994),  „Buying on Time“ (1997), „Woman in Bronze“ (2004, lietuviškas leidimas „Bronzinė moteris“, 2009) ir „Underground“ (2011). Pastarojo romano lietuvišką leidimą „Pogrindis“ pernai išleido leidykla „Versus aureus“.

Romaną „Pogrindis“ norima ekranizuoti – juo susidomėjo ir ekranizacijos teises įsigijo režisierius Tomas Donela.

Susitikimas su A.Šileika Vilniaus knygų mugėje – vasario 22 d., 17 val., salėje 5.2.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min