Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skandinavistas Saulius Pivoras: „Dirbti vakarais, kai kiti jau eina namo, Skandinavijos šalyse nėra vertybė“

Saulius Pivoras
Saulius Pivoras (Jono Petronio nuotr.)
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Baltijos jūros regionas mums – toks savas ir artimas, tačiau kartu ir menkai pažįstamas. Čia susibūrusios valstybės, kurios stebina pasaulį įvairiais laimėjimais ir pasiekimais tiek socialinėje, tiek technologijų vystymo ar tolerancijos klausimų sprendimo srityse.

Apie tai, ko dar nežinome ir, svarbiausia, kodėl mums verta pažinti Baltijos regiono valstybes, kalbamės su istoriku, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentu Giedriumi Janausku ir  VDU Viešojo administravimo katedros vedėju, Skandinavistikos ekspertu doc. Saulium Pivoru.

– Kodėl lietuviai, išgirdę Baltijos regiono pavadinimą, paprastai galvoja tik apie artimiausius kaimynus – estus, latvius ir lenkus? Užmirštame, kad kitapus Baltijos jūros gyvena suomiai, švedai, norvegai ir danai?

Mes skandinavus vis dar suvokiame kaip vikingų palikuonis ir į juos žiūrime kaip į šalis, ypač puoselėjančias gerovės valstybės modelį

– Giedrius Janauskas (G.J.): Susidaro toks įspūdis, kad mes kur kas geriau suvokiame kaimynus, nei tolėliau gyvenančias tautas. Galima kalbėti ir apie tai, kad Šaltasis karas labai smarkiai pakeitė situaciją ir suformavo dvipolį Baltijos jūros erdvės pasaulį, kuriame labai išryškėjo atskirtis.

Taip pat galima kalbėti apie tai, kad istorijoje panašumų surasti kur kas sunkiau nei skirtumų. Net šiandien skirtumai tarp latvių, estų ir lietuvių yra pakankamai ryškūs, jau nekalbant apie suomius ar švedus. O jei galvotume stereotipiškai, tai mes skandinavus vis dar suvokiame kaip vikingų palikuonis ir į juos žiūrime kaip į šalis, ypač puoselėjančias gerovės valstybės modelį. Toks stereotipinis požiūris liudija, kad mes vis dar nelabai gerai pažįstame tuos kraštus.

– Saulius Pivoras (S.P.): Tokios tradicijos nusistovėjo dar Sovietų Sąjungos laikotarpiu ir iki dabar yra gana gajos. Tuo metu įsitvirtino pavadinimas „Pribaltika“, vėliau virtęs į Baltijos ar Pabaltijo regioną. Vyravo supratimas, kad šis terminas apima Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes, net Lenkija ir Vokietija į jį nepateko. Tad galima sakyti, kad pats Baltijos jūros regiono pavadinimas yra nesenų laikų konstruktas, nes istoriškai bendro pavadinimo, apimančio šį regioną, nebuvo.

– Kuo išskirtinis Europos Šiaurės šalių (Skandinavijos ir Baltijos valstybių) regionas?

Baltijos jūra vienija šias valstybes keliomis plotmėmis, bet ar žmonės realiai tai jaučia?

– G.J.: Skandinavai išskirtiniai tuo, kad juos visas pasaulis pažįsta kaip vikingų žmones, o mes išskirtiniai tuo, kad stereotipiškai esame paskutiniai pagonys Europoje (juokiasi – aut. past.).

O jei kalbėtume apie šiandieną, tai išskirtinumas būtų šioje erdvėje kuriamas saugus demokratinėmis vertybėmis grįstas, ekonomiškai stabilus, bandantis įgyvendinti tolerancijos idėjas regionas. Dar išskirtiniai turbūt esame ir tuo, kad šio regiono valstybių politikai labai aiškiai sutaria, kokio regiono nori, o mes, šių valstybių piliečiai, tam stipriai neprieštaraujame. Be to, šis regionas – vienas stabiliausių pasaulyje.

– S.P.: Žinoma, galima sakyti, kad visi regionai yra išskirtiniai (juokiasi – aut. past.). Kitas, galbūt svarbesnis klausimas, kiek šis regionas yra vieningas. Žinoma, Baltijos jūra vienija šias valstybes keliomis plotmėmis, bet ar žmonės realiai tai jaučia, jau kitas klausimas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Vikingų festivalio akimirka
AFP/„Scanpix“ nuotr./Vikingų festivalio akimirka

Kita vertus, šį regioną gan glaudžiai vienija prekyba ir ekologinės problemos, kurios pastaruoju metu tampa vis madingesnės. Na, o pasauliniame kontekste jis matomas kaip demokratiškų, vakarietiškų valstybių regionas su išvystyta ekonomika ir technologijų potencialu, gabiais ir talentingais žmonėmis, puikiomis ateities perspektyvomis. Be to, Baltijos valstybės yra labai skirtingos, tad tai irgi būtų galima paminėti kaip vieną iš regiono išskirtinumų.

– Atrodo, kad šiuo metu Europoje Skandinavijai yra suteikiamas ypatingas dėmesys. O kodėl lietuviams reikėtų domėtis Baltijos regionu plačiąja prasme?

S. P.:  Atsakymas labai paprastas. Nors kartais atrodo, kad lietuviai įsivaizduoja gyvenantys kažkokioje imperijoje, Lietuva – juk labai maža šalis. Mus Skandinavijos valstybėse lygina su Islandija. O mažumas sąlygoja įvairius dalykus. Pavyzdžiui, ekonomiką. Ką reiškia vienos Lietuvos ekonomika? Juk norint kažką gaminti, tų 3 milijonų vartotojų nepakanka, reikia bent dešimt kartų daugiau. Dėl to ir svarbu megzti glaudžius ryšius su artimais savo kaimynais, taip didinti rinką, ekonominių ir kultūrinių ryšių galimybes.

– Ar iš naujo atradus kitapus Baltijos jūros esančias kultūras galima galvoti apie naujas Lietuvos vystymosi perspektyvas?

Buvo įsivaizduojama, kad po nepriklausomybės atgavimo Danijos išsivystymo lygį mes pasieksime po penkerių metų.

– S.P.: Tai sena idėja, kuri pastaruoju metu viešojoje retorikoje buvo dar labiau nušlifuota ir nuaštrinta. Tai siekis perimti skandinaviškas idėjas, gyvenimo būdą, visuomeninę gerovę. Elementaru, kad norime skandinaviškos gerovės, kuri yra čia pat. Į šias valstybes galima žiūrėti kaip į geriausią pavyzdį pasaulyje, ir taip darome ne tik mes, bet ir kitos valstybės.

Kitas klausimas, kiek tas modelis gali būti įgyvendinamas konkrečiu atveju. Buvo įsivaizduojama, kad po nepriklausomybės atgavimo Danijos išsivystymo lygį mes pasieksime po penkerių metų. Praėjo dvidešimt, o mes vis dar jo nepasiekėme. Pagal prognozes, jį pasieksime, geriausiu atveju, tik po trisdešimties metų.

G.J.: O man kartais atrodo, kad esame savotiškas lakmuso popierėlis. Mes domimės naujovėmis, stengiamės sugerti naujas idėjas, bandome jas įgyvendinti ir taip turtėjame. Aplinkui gausybė pavyzdžių, o tokie ženklai rodo, kad imame geras patirtis, naudojamės jomis ir stengiamės tapti tokiais, kokiais norime save įsivaizduoti.

– Skandinavų susidomėjimas Lietuva auga, tad ar mes pasirengę jiems save pristatyti, užmegzti bendradarbiavimo ryšius?

Nuo 1990 metų juntamas danų įsitraukimas į Lietuvos ekonomiką, švedų bankų sektoriaus atėjimas, tarptautinių organizacijų įsikūrimas, Norvegijos vyriausybės įvairių fondų plėtra, kuri skatina nevyriausybinių organizacijų kūrimą Lietuvoje ir pilietinės visuomenės stiprinimą.

– G.J.: Skandinavų susidomėjimas buvo ir tebėra labai stiprus. Tai nuo 1990 metų juntamas danų įsitraukimas į Lietuvos ekonomiką, švedų bankų sektoriaus atėjimas, tarptautinių organizacijų įsikūrimas, Norvegijos vyriausybės įvairių fondų plėtra, kuri skatina nevyriausybinių organizacijų kūrimą Lietuvoje ir pilietinės visuomenės stiprinimą.

Daugiau iniciatyvų ateina iš tos erdvės, pavyzdžiui, žmogaus teisių, moterų ir vyrų lygybės klausimai ir pan. Tačiau mes Skandinavijos kultūras esame nedaug pažinę: be Ingmano Bergmano filmų ar tokių grupių kaip „Abba“, mes apie jas žinome tik tiek, kiek mums yra tekę tose šalyse lankytis.

O nepažinus kultūrų, net ir verslui sunku tose regionuose įsitvirtinti ar net į juos įžengti. Manau, kad mes dar nesame pasiruošę jų priimti, tad čia labai pasitarnautų Baltijos regiono studijos. Pažinus valstybių ekonomikas, gyvenimo būdą, galėtumėm aiškiau suvokti save ir tą bendrą regiono idėją. Ir patys Baltijos regioną suvoktume ne tik kaip tris Pabaltijo valstybes, kaip dažniausiai yra dabar.

– S.P.: Taip, Skandinavijos valstybių investicijos Lietuvoje sudaro apie trečdalį visų užsienio valstybių investicijų. Aiškiai matoma verslo, įmonių plėtra. Akivaizdu, kad tada ieškoma darbuotojų. Buvo apskaičiuota, kad 2008 – 2013 metais specialistų, mokančių Šiaurės valstybių kalbas, reikėjo apie 8 tūkstančių. Iki 2015 metų reikės apie 15 tūkstančių darbuotojų, mokančių bent vieną iš Šiaurės kalbų. Tad skaičiai akivaizdžiai auga.

– Kokias galimybes globalioje ir Europos perspektyvoje gali suteikti Baltijos regiono kalbų išmanymas?

– G.J.: Kalba – tai instrumentas, kuris visą laiką padeda suvokti įvairiausius procesus, geriau pažinti žmones. Žinoma, Skandinavijos pasaulyje atrodytų, kad nėra problemų susikalbėti angliškai, tačiau norint pažinti kultūrą, verta studijuoti kalbą, kuri atvers papildomus kelius, galimybes suvokti skandinavų kasdienybę, papročius, tradicijas, gyvenimo būdą. Be kalbos būtų sunku perprasti šiuos niuansus.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Saulėlydis prie jūros
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Saulėlydis prie jūros

S.P.: Taip, kalbų reikia labai įvairiose srityse, tačiau vien išmokti kalbą nepakanka. Reikalinga tam tikra žinių kombinacija, kitaip tariant, specializacija.

– Papasakokite, kas jus nustebino tyrinėjant Šiaurės tautas? Ką sužinojote netikėto, ko galbūt dažnas iš mūsų nežino?

Jeigu labai daug dirbi, Skandinavijos šalyse tai nėra vertinama pozityviai, tad neturi dirbti vakarais, kai kiti bendradarbiai jau išeina namo.

– G.J.: Mane stebina jų pačių požiūris į savo istoriją, jos vertinimus, į toleranciją aplinkiniams ir gebėjimas susitelkus įgyvendinti neįtikėtinus projektus. Pavyzdžiui, Vazų arba Karališko laivo muziejai. Pastarasis buvo ilgai ieškotas, surastas, iškeltas ir rekonstruotas. Būdamas tame laive, nesvarbu, ar tu esi švedas, ar lietuvis, suvoksi šio projekto didybę. Projekto, kuris leidžia tiesiogiai prisiliesti prie istorijos. Kažkas neįtikėtino!

S.P.: Tokių dalykų tikrai ne vienas. Pavyzdžiui, solidarumo išraiška kasdieniniame gyvenime, vadinamas Jantelagen, t. y. Jante įstatymu. Skandinaviškoje visuomenėje jis suprantamas pozityviai. Tai reiškia: neišsišok, nepakilk aukščiau normalaus lygio. Pavyzdžiui, jeigu labai daug dirbi, ten tai nėra vertinama pozityviai, tad neturi dirbti vakarais, kai kiti bendradarbiai jau išeina namo. Taip pat neturi būti pernelyg didelis individualistas. Turi atsižvelgti į kitus, būti bendruomeniškas.

– Kokius Vytauto Didžiojo universiteto Baltijos regiono kultūrų studijų programos privalumus išskirtumėte?

Mes esame taip susikoncentravę į savęs pažinimą, kad kartais pamirštame, kad aplink mus gyvena skirtingų tautų žmonės, puoselėjantys ar besidžiaugiantys tuo pačiu kraštu, kuriame gyvename ir mes, turinčius tokią pat istoriją ir panašius likimus.

– G.J.: Dėstydamas šioje programoje įsivaizduoju, kad didžiausias atradimas būtų suvokimas, jog pasaulis nėra jau toks siauras, kaip dažnai mums gali pasirodyti. Net Lietuvos erdvėje mes dažnai kalbame apie lietuvius, bet ne apie Lietuvos piliečius. Kartais pasižiūriu į diskusijas, verdančias viešojoje erdvėje, ir matau, kad žmonės neskiria piliečio nuo tautiečio. Mes taip stipriai užsidarę savo Pabaltijo regiono rėmuose, kad nebematome visumos. Tad aš studentams jau per pirmą paskaitą sakau, kad nedėstysiu nei apie Lietuvą, nei apie Latviją ar Estiją.

Ne, aš kalbėsiu apie visą Baltijos jūros erdvę. Mes esame taip susikoncentravę į savęs pažinimą, kad kartais pamirštame, kad aplink mus gyvena skirtingų tautų žmonės, puoselėjantys ar besidžiaugiantys tuo pačiu kraštu, kuriame gyvename ir mes, turinčius tokią pat istoriją ir panašius likimus. Aš įsivaizduoju, kad ši programa praplečia kiekvieno studento supratimą, kas mes esame, leidžia tolerantiškiau žvelgti į kitas tautas.

S.P.: Išskirčiau du pagrindinius privalumus. Pirma, tai kalbos išmokimas. Antra, ši programa yra hibridinė, tad čia neapsiribojama vien kalbos studijomis. Kaip ir minėjau anksčiau, kalbą mokėti yra gerai, bet jos vienos dažnai nepakanka. Ši programa suteikia platesnį kontekstą, galimybę pažinti tų šalių visuomenę, aplinką, politiką bei ekonomiką. O studijos tikrai įdomios, tai savotiškas iššūkis pažinti artimą, bet iš tikrųjų dar menkai pažįstamą regioną.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min