Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kubietis rašytojas J.M.Prieto: „Yra žmonių, kurie protestuoja, sėdi kalėjimuose, bet dauguma renkasi emigraciją“

José Manuelis Prieto
Nuotr. iš „Wikipedia“ / José Manuelis Prieto
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

José Manuelis Prieto – vienas žymiausių dabartinių Lotynų Amerikos rašytojų. Gimęs 1962 metais Kuboje, jis studijavo inžineriją Rusijoje, Novosibirske. Meksikoje apgynė daktaro disertaciją, dėstė universitete. J.M.Prieto yra išleidęs kelis apsakymų rinkinius, kelionių ir esė knygas ( paskutinė – „Kaip paaiškinti Kubos revoliuciją taksi vairuotojui“), tris romanus – „Gyvenimo Rusijoje enciklopedija“, „Livadija“, „ Rex“. Ypač didelio susidomėjimo ir vertimų į septynias kalbas sulaukė „Livadija“. Šiame pokalbyje jis su 15min.lt dalinasi mintimis apie kūrybą, dabartinę Kubos būklę, tai, kaip jis matė gyvenimą Rusijoje.

– José Manueli, tu gimei Kuboje, ilgą laiką gyvenai Rusijoje, paskui Meksikoje, kur mes pirmą kartą ir susitikome, dabar gyveni Niujorke. Mudu kalbamės Berlyne. Kuo save laikai – tremtiniu? klajokliu? žmogumi be tėvynės?

– Aš esu kubiečių literatūros dalis, nors nepasakyčiau, kad mano pagrindinis skaitytojas yra ten. Daug mano skaitytojų yra Meksikoje, dabar ir Amerikoje,  bet mano kūriniuose vyksta mentalinis dialogas su kubiečių literatūra, aš matau save šioje tradicijoje. 

Antra vertus, reikia pasakyti, kad literatūrinę karjerą aš pradėjau Meksikoje, taigi esu ir meksikiečių literatūros dalis. Aš ten dažnai važiuoju, dalyvauju skaitymuose, turiu daug draugų, man artimos meksikiečių literatūros problemos, tematika. O Rusija – tai mano praeitis, mano pirmieji romanai yra apie gyvenimą Rusijoje. Nors paskutinių veiksmo vieta jau yra kita. 

– Spausdintų tavo romanų bene svarbiausia tema yra Rusija,  būtent  – dešimtojo dešimtmečio Rusija. Kaip tave ten priima?

– „Livadija“ buvo priimta labai teigiamai. Kažkas pasakė, kad tai pirmasis rusiškas romanas, parašytas ispaniškai. Mat man  Rusija – ne folkloras, ne egzotika, aš ją žinau iš vidaus. Aš moku rusiškai, ne tik kad moku, bet esu praktiškai dvikalbis, išmanau rusų literatūrą, kultūrą. Viena kritikė rašė, kad nieko įtikinamesnio apie dešimtojo dešimtmečio chaosą nėra sukurta. 

– Man irgi paliko įspūdį tai, kad rašoma ne apie sovietinę praeitį, o apie labai įdomius nesenus laikus. Koks buvo pirmasis impulsas romaną parašyti – ar noras sustabdyti tą laiką, ar asmeniniai patyrimai? 

– Tuo metu gyvenau Rusijoj, taigi, medžiaga buvo po ranka. Aš gyvenau Sankt Peterburge, buvau keliaujantis prekiautojas, važinėjau į Baltijos šalis, Skandinaviją. Buvau to gyvenimo dalis, o ne užsienietis turistas. Taigi rašyti apie tai buvo savaime suprantamas dalykas. Romaną parašiau Meksikoje; atvažiavau ir susimąsčiau – ė, juk buvo įdomu (juokiasi); ką ten, vienas didelis nuotykis. Meksikoje aš dirbau dėstytoju, o tai nuobodu – skaitai paskaitas, dirbi su studentais. Profesija ekonomiškai stabilesnė ir socialiai labiau prestižiška, bet man buvo nuobodu.  Kur kas įdomiau – važiuoji ten, šen,  kažką perki, kažką parduodi... Tuos laikus aš visada prisimenu su nostalgija. 

– Tavo herojus skiriasi nuo psichologinio tipo, kurį dažnai sutinkame pokomunistinėse šalyse. Jis negalvoja – ak, kaip gerai buvo senais laikais ir kokia nekultūringa, skurdi, žiauri dabartis. Jis – dienos žmogus; jis nėra įsiutęs dėl to, kas įvyko, ir neieško kaltų. Aš svarstau, ar taip atsitiko todėl, kad esi kubietis, kuris atsidūrė Rusijoje? Šiaip ar taip, man atrodo, kad šitokia nuostata leidžia pamatyti ir pavaizduoti tai, kas dabar  dedasi aplinkui, pamatyti daiktus, o ne vien kartoti tą pačią graudžią raudą apie sunkų gyvenimą.

Man persitvarkymo laikai ir dešimtojo dešimtmečio pradžia buvo tikras didžiųjų galimybių laikas: kaip puiku, kad galiu keliauti, esu laisvas

– Matai, Kuba buvo sovietinė imperijos dalis – bet tolima, užjūrio teritorija.  Pas mus irgi yra šita liga, tik jos turinys kitas: kai kurie kubiečiai didžiuojasi, kad Lotynų Amerikoje pirmieji įvykdė revoliuciją. Aš tokio jausmo, kad žlugo kažkoks unikalus dalykas, nejaučiau. Juo labiau, kad buvau jaunas... Manau, daugelis žmonių tuos dalykus išgyveno būtent taip. Žinoma, vyresnės kartos žmonės labiau verkė dėl „Rusijos, kurią praradome“, kaip tuo metu sakyta. O man persitvarkymo laikai ir dešimtojo dešimtmečio pradžia buvo tikras didžiųjų galimybių laikas: kaip puiku, kad galiu keliauti, esu laisvas. 

– Aš turiu draugų  ir pažįstamų Rusijoje, ir man atrodo, kad ypač paskutiniais metais jie ėmė jausti tam tikrą apmaudą dėl Sovietų Sąjungos žlugimo; bet ne tiek imperiniu stiliumi, o kairiuoju: štai, anais laikais buvo socialinė lygybė, brolybė, o dabar tik visi tik vienas su kitu sužvėrėję konkuruoja ir vaikosi pinigo. 

– Na, šitai kvaila. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Sovietų Sąjunga buvo baisi totalitarinė valstybė. Žinoma, devintasis dešimtmetis buvo viso to pabaiga, bet jis buvo sukurtas ant baimės, teroro – Stalinas suprato, kad tam, jog jo sistema laikytųsi, reikia periodiškai žudyti žmones. Ir  teroro atmintis visą laiką buvo gyva. Kai 1956 metais atėjo Chruščiovas ir paleido žmones iš lagerių, kai prasidėjo atšilimas – vis tiek visi puikiai prisiminė tą siaubą. Su laiku prisiminimai pradėjo sklaidytis, atėjo nauja karta, situacija pradėjo keistis. Gorbačiovas nieko negalėjo padaryti.  Tokia sistema gali būti iš esmės amžina – bet tik tuomet,  jei naudosi terorą ir badą kaip Šiaurės Korėjoje. O Rusijoje Brežnevo laikais pradėjo rastis kažkas panašaus į smulkiąją buržuaziją – vasarnamis, mašina ir taip toliau – ir viskas pradėjo keistis. Ta karta ir padarė persitvarkymą. Bet sistema buvo pagrįsta teroru. Jeigu žmogus to nesupranta, jis nesupranta, kiek iki šiol Rusija yra suluošinta to teroro. Iki šių dienų Rusijoje kriminalinis elementas kultūroje labai juntamas – „blatnųjų“ dainos ir visa kita;  Meksikoje to nėra, Amerikoje taip pat.  Tai Gulago pasekmė. 

Iki šių dienų Rusijoje kriminalinis elementas kultūroje labai juntamas – „blatnųjų“ dainos ir visa kita;  Meksikoje to nėra, Amerikoje taip pat.  Tai Gulago pasekmė

Aišku, kai sėdi Europoje, kur atviros sienos, gali tai pamiršti. Bet pabandyk tą ignoruoti aštuntajame dešimtmetyje. Pas mus į Kubą irgi atvažiuodavo kairieji vakariečiai ir sakydavo – o ko jūs čia skundžiatės? Medicina nemokama, švietimas nemokamas... Tarsi vienintelis dalykas, kurio reikia žmogui, yra nemokama medicina ir švietimas. O kad jis gyvena skurde, kad yra cenzūra – čia nieko tokio. Kodėl? – todėl, kad vakarietis gali sėsti į lėktuvą ir skristi namo į Prancūziją. 

Žinoma, inteligentija ir disidentai, kurie pradėjo persitvarkymą, jo iki galo neįgyvendino. Galų gale pasirodė, kad sistema  buvo reformuojama ir keičiama  ne jų labui. Ne jie buvo dienos herojai – o oligarchai, milijonieriai ir panašiai. 

– Turiu dar vieną pastabą apie tavo romaną. Man patiko, kaip tavo romano herojus tvarkosi su savo gyvenimo bėdomis. Šiuolaikinėje literatūroje, man regis, yra dvi ryškios tendencijos: viena tendencija – autorius romane nepasirodo, jis lieka užkulisiuose ir manipuliuoja veikėjais; manipuliuoja per siužetą  ir skaitytojo jausmais. Jis visada išlieka cool: imkim bet kurį žanrinį bestselerį, detektyvą, trilerį ir panašiai. 

Kita tendencija – kai autorius praktiškai visiškai sutampa su herojumi, kai pagal psichoanalitinę tradiciją išsipasakojama visos bėdos, traumos, ir literatūra virsta bekrašte išpažintimi ar tokia rašytine terapija. Tavo romane akivaizdu, kad herojus turi autoriaus bruožų; jis patiria bėdų ir sukrėtimų ir apie juos kalba, bet tuo pat metu galima jausti, kad jis ne viską išsipasakoja, kai ką nutyli. Kai skaičiau „Livadiją“, prisiminiau lietuvių poeto Nykos-Niliūno žodžius apie ispanų poetus. Jis sakė, kad nuo kitų šalių poetų ispanus pirmiausia skiria tonas; jie kalba taip, tarytum būtų sunkiai sužeisti.  Tavo romano dugne yra didelis tragizmas ir kančia, bet sykiu jie tramdomi. 

– Įdomu. ATiesą sakant, aš niekada apie tai negalvojau, bet tu turi galvoje, kad pasireiškia tam tikras santūrumas, ar ne? Taip, aš nemėgstu siusiojimo, skaitytojo forsavimo, kad verktų; mėgstu stoicizmą. Be to,  romane  yra daug humoro, taip pat ir savo paties  atžvilgiu: personažas sėdi prie Kaspijos jūros, ieško tos peteliškės, ir supranta, kaip visa tai absurdiška.

Tai, apie ką tu kalbi – viena vertus, toks romantizmas, kai liejasi ašaros dėl skriaudų, ir iš kitos pusės – noras neišsiduoti ir neatskleisti jokių savo silpnybių ir bėdų, yra dvi kraštutinės pozicijos.  Aš visada ieškau labiau klasikinės, vidurio pozicijos – kai pasireiškia ir viena, ir kita, bet yra tam tikras nuosaikumas. Manau, kad pirmiausia tai išplaukia iš to, kokius uždavinius keliu sau kaip pasakotojas. Man atrodo, kad nereikia atskleisti daugiau personažo kentėjimo, aistros ir taip toliau, nei to reikia pasakojimui. Jei jų yra per daug, jos pradeda darytis savarankišku dalyku ir trukdyti istorijai, todėl perteklių reikia pašalinti. 

– Kai tu paminėjai santūrumą, aš prisiminiau rusų literatūros vertėjos Ilmos Rakusos mintį, kad verčiant į vokiečių jai būna sunkiausia perteikti rusų kalbos ir mąstymo ekstremalumą. Labai stiprią aistrą, kuri kalboje pasireiškia labai išplėtotais kraštutiniais registrais – nuo nepaprastai švelnių ir intymių žodžių iki slengo ir grubiausių keiksmažodžių. Tu esi produktyvus rusų literatūros vertėjas. Ar sunkumai, apie kuriuos kalba Rakusa, tau pažįstami?  Juk ispanų kalba – galbūt ne žmonės, bet kalba – yra griežtesnė,  klasiškesnė, labiau struktūruota.   

– Matai, ispanakalbis pasaulis – tai didžiulė visata. Čia kubiečiai laikomi emocingais, temperamentingais žmonėmis. Tačiau, pavyzdžiui, meksikiečiai, priešingai – labai santūri tauta – žinoma, pasitaiko visko, tačiau bendrai imant, jie labai santūrūs. 

– Iš tiesų,  taip, kaip rašo Rulfo –  būtent taip meksikiečiai galvoja  ir kalba. 

– Taip. Tačiau Rusijoje taip pat yra santūrių žmonių, ten ne vien dostojevščina, kur nuolat balama, puolama į nuomarį ir taip toliau (juokiasi).

– Tu esi  istorijos mokslų daktaras. Kokia tavo disertacijos tema? 

– Disertacija buvo labai susijusi su literatūra; aš rašiau apie kasdienį terorą Rusijoje: Kaip teroras atsispindėjo kasdieniame gyvenime nuo 1929 iki 1953 metų. Kai dešimtajame dešimtmetyje pradėjo spausdinti tų laikų memuarus, dienoraščius apie Gulagą ir kita, man tai padarė stiprų įspūdį.  Apie tai daug rašyta trečiame ir ketvirtame dešimtmečiais, ir nors tie tekstai nesulaukė tokio pasisekimo kaip Solženycino, žmonės apie juos kalbėjo.  Apie tai ir buvo mano disertacija – apie žemo intensyvumo terorą. Kitaip sakant, ne apie likvidaciją, ne apie trėmimus – o  apie terorą, kurį žmogus jaučia kasdien savo namuose. Tas teroras išplaukęs, beasmenis, jis veikia visus, jis nenukreiptas prieš konkretų žmogų – jis tampa asmeniškas tada, kai tave pasodina. Iš ko sudarytas šitas teroras? Stalino valdžia laikėsi ant dviejų teroro atmainų. Toks binominis funkcionavimas: buvo atviras teroras, raudonasis teroras, ir teroras, skirtas visiems šalies gyventojams. 

– Stagnacijos laikais švelnesnė teroro forma dominavo...

– Taip, todėl viskas ir nuėjo velniop. Atviras teroras, kaip Stalino laikais, turi nuolatos maitinti žemo intensyvumo terorą. Reikia nužudyti tam tikrą žmonių kiekį, kad likę žinotų, kaip jiems gali baigtis. O šito paskutinė soveitinių vadovų karta nesiėmė daryti. 

Atviras teroras, kaip Stalino laikais, turi nuolatos maitinti žemo intensyvumo terorą. Reikia nužudyti tam tikrą žmonių kiekį, kad likę žinotų, kaip jiems gali baigtis

– Ir ačiū Dievui. 

– Taip, šlovė Aukščiausiam. Nors aš manau, kad didele dalimi jie patys atsisakė šito. 

Grįžtant prie disertacijos: didelis postūmis man buvo perskaityti Šalamovo darbai. Ypatingai jo apsakymas „Paskutiniai majoro Pugačiovo metai“  – paskui aš jį išverčiau į ispanų kalbą. Šalamovas buvo tikras rašytojas, talentas. Jo „Kolymos apsakymai“ – didingas reikalas. Kai aš juos perskaičiau, jie mane taip paveikė, kad aš užsiėmiau šita tema. 

– Tau minint sovietinius rašytojus,  aš prisiminiau Kubos temą sovietinėje lietuvių literatūroje. Kuba tais laikais buvo ne geografinė, o politinė sąvoka. Sovietinio laikotarpio lietuvių rašytojai daug rašė apie Kubos revoliuciją, apie Fidelį –  esu tikras, kad galima sudaryti visą antologiją. Bet įdomiausia tai, kad lietuviams Kuba buvo ne tik elementari sovietinė tema, bet ir būdas išvengti perdėto oficialumo. Jei jau reikėjo įterpti sovietinį motyvą, daug smagiau rašyti buvo apie Castro, nei apie Leniną. Kuba buvo jauna, egzotiška socialistinė šalis, toksai socializmas su tropiniu veidu, be to, nedidelė šalis, sukėlusi revoliuciją prieš didelį kaimyną, kas lietuviams kelė analogijų su savo šalies padėtimi. 

Norėjau paklausti dalyko, apie kurį lietuviškai auditorijai nedaug kas žinoma: kokia dabartinė politinė padėtis Kuboje? Apie tai esi ne kartą kalbėjęs ir rašęs esė, todėl sukonkretinsiu klausimą: žinau, kad tavo tėvai buvo revoliucijos šalininkai. Kaip jie vertina dabartinę situaciją?  

– Mano tėvui dabar aštuoniasdešimt metų. Jis, žinoma, baisiai viskuo nusivylęs. Bet buvo laikas, kai jis labai tuo tikėjo; jis buvo kariškis, karo chirurgas, ir daug kur dalyvavo. Ilgą laiką jis gyveno Afrikoje, įvairiose šalyse dirbo gydytoju, buvo dalis Kubos pagalbos tose šalims, kur kubiečiai kariavo – Benine, Angoloje. Bet dabar jis jau apie trylika metų gyvena Amerikoje kartu su mano vyresniuoju broliu. Kai jis atvažiavo į Ameriką, kai pradėjo naudotis internetu, susipažino su įvairia informacija, jis suprato, kad, taip sakant, pastatė ne ant to, ir dabar labai kritiškai į viską žiūri. Jo atvejis – ne vienintelis, tai labai paplitęs reiškinys. 

Kas dabar dedasi Kuboje? Sergančiam Fideliui nueinant į antrą planą, ateina nauja karta, kuri yra ir pragmatiškesnė, ir ciniškesnė. Jei anksčiau dar būta kažkokio idealizmo, tikėjimo, dabar visa esmė tokia – kaip neprarasti valdžios ir kaip tuo pat metu... 

– ...padaryti, kad liaudis geriau gyventų? 

– Šitai jiems nesvarbu. Be abejo, jiems svarbu užtikrinti, kad liaudis nemaištautų, nors tai mažai tikėtina – bet svarbiausias dalykas jiems – kaip, panašiai kaip Kinijoje, grįžti prie kapitalizmo. Pavyzdžiui, pinigus uždirbančiose įmonėse, turizmo srityje yra daug kariškių, ir jie patyliukais darosi kapitalistais. Trumpai tariant, ekonominėje plotmėje jie pasirengę eiti tiek toli, kiek tai negrasins jų valdžiai.

– O kultūrinė cenzūra?

– Ji susilpnėjo. Be abejo, yra rašytojų, kurių neišleidžia išvykti į užsienį, kai kuriuos netgi pasodina į kalėjimą – bet vis tiek tai pasireiškia silpniau negu anksčiau. Daugelis dalykų, apie kuriuos anksčiau nebuvo galima kalbėti, dabar nebedraudžiami. Sienos atviros, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos: kiekvienas kubietis gali panorėjęs išvažiuoti. Tai didelis žingsnis į priekį. Žinoma, yra niuansų – ar turi vizą, pinigų ir taip toliau. Yra apribojimų – gydytojai turi išdirbti Kuboje penkis metus, kad atidirbtų už studijas. Bet teoriškai kiekvienas gali imti ir išvažiuoti. 

Kuboje niekada nebuvo komunalinių butų, jei turėjai namą, iš tavęs jo neatėmė. O dabar tie namai verti krūvos pinigų

Neseniai Kuboje atsirado ir nekilnojamo turto rinka – gali pirkti-parduoti namus, ir tai griauna lygybę, nes vienas turi didelį namą, kitas – ne. Kuboje niekada nebuvo komunalinių butų, jei turėjai namą, iš tavęs jo neatėmė. O dabar tie namai verti krūvos pinigų. O jei gyvenai sovietinio tipo butelyje, jis kainuoja gal penkis tūkstančius dolerių. 

Kitas dalykas – etniškai labiau baltieji išvažiavo į Ameriką, etniškai labiau juodieji liko Kuboje, nes jie mažiau pasiturintys. Atsiranda pinigų... Manau, kad einama prie to, kaip yra Vietname arba Kinijoje – kai valdžia komunistinė, o santvarka kapitalistinė. 

– Lietuvos kaimynė yra Baltarusija su Aliaksandru Lukašenka. Baltarusija turi dvi ypatybes: ten nėra oligarchų, tiksliau, oligarchas yra vienas, jis tuo pat metu ir prezidentas, ir kita – žmonės paklusnūs, nėra maišto tradicijos. Viena vertus, tai lyg ir neblogai, nes nėra chaoso, bet politiškai tai juos labai slegia. Kaip yra Kuboje – ar irgi trūksta maišto kultūros, ar daro poveikį tas faktas, kad Kuba sala? 

Maišto kultūra yra, tačiau per visus šituos metus žmonės nepradėjo maištauti dėl to, kad JAV funkcionavo kaip atsarginis vožtuvas

– Maišto kultūra yra, tačiau per visus šituos metus žmonės nepradėjo maištauti dėl to, kad JAV funkcionavo kaip atsarginis vožtuvas. Kai tik įtampa pradėdavo kilti, valdžia leisdavo išvažiuoti.  Dešimtajame dešimtmetyje atidarė sienas, išvažiavo daug žmonių. Tai kam kariauti, sukti galvą, jei gali išvažiuoti? Amerikoje yra milžiniška kubiečių bendruomenė. Jei nori, Majamyje gali išsiversti be anglų kalbos. Klasiškas miestas, kubietiška virtuvė – ir Amerika. Žinoma, yra žmonių, kurie protestuoja, sėdi kalėjimuose – bet dauguma renkasi emigraciją. 

– O kaip tu supranti savo kaip rašytojo vaidmenį politikoje? Aktyviai dalyvauji, ar visai nesikiši? 

– Aš savęs nematau kaip  Zola su jo „Negaliu tylėti“...

– ... arba Solženycino...

– Ne, ne. Aš manau, kad rašytojui svarbiausia yra rašymas. Geri romanai, geri kūriniai, kurie pasiliks. O būti publicistu – kartais aš rašau publicistiką, bet tai ne mano užsiėmimas, tai manęs stipriai nejaudina. Aš turiu savo nuomonę apie politinius dalykus, bet privačią. Aš negrindžiu savo karjeros šiais dalykais. Politika beveik nefigūruoja mano knygose. Manau, kad iš esmės tai užnuodyta tema; jeigu tu ją paliesi, ji tave užnuodys. Rusijoje buvo poetas Genadijus Aigi, vienas mėgstamiausių mano rašytojų, išverčiau nemažai jo eilėraščių. Aš su juo buvau pažįstamas, ir jis man kažkada pasakė: „Būti sovietiniu ir būti antisovietiniu – tai vienas ir tas pats“.  Tai ne rašytojo reikalas—būti antisovietininku. Aigi ir buvo toks – poetas iš didžiosios raidės. 

Aišku, yra ir kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Šalamovas; nors aš nemanau, kad jis buvo antisovietinis rašytojas. Tiesiog likimas taip patvarkė, kad jis atsidūrė lageryje, ir jis rašė apie tai, kas su juo atsitiko. 

– Pabaigoje noriu paklausti dar vieno dalyko: kalbėjome apie tavo tėvą. Ar tu žinai, kokios tavo šeimos šaknys? Kuboje dauguma juk emigrantai – iš Ispanijos, ar iš kitur? 

– Kubiečių tauta sudaryta iš trijų svarbiausių šakų. Pirma, tai ispanai, kolonizatoriai – mano senelis iš motinos pusės buvo ispanas. Jis buvo žinomas žurnalistas; aš jį prisimenu, mačiau jį būdamas vaikas. Mano prosenelis iš tėvo pusės buvo iš Kinijos; Kuboje yra gana didelė kinų bendruomenė, juos kaip darbininkus pradėjo vežti į Kubą tada, kai buvo panaikinta vergovė. Kuboje buvo didžiausias po San Francisko kinų kvartalas Amerikoje. O mano močiutė iš motinos pusės buvo juodoji, vergų vaikas. Taigi manyje viskas susimaišę. 

Mano tėvo tėvas iki revoliucijos dirbo didelėje draudimo kompanijoje, tėvas studijavo universitete mediciną. Taigi ir tėvo, ir motinos šeimos priklausė vidurinei klasei. 

Revoliucija Kuboje įvyko ne todėl, kad šalis buvo skurdi, o todėl, kad turtinga

Aš kaip tik dabar apie tai rašau: ką reiškė priklausyti vidurinei klasei Kuboje. Tai buvo amerikietiška civilizacija. Vaikystėje gyvenau kaip Amerikos priemiesčiuose: didelis namas, mašina, sodas.  Buvau dalis pasaulio, kuris buvo labai komfortabilus ir turtingas. Vidurinė klasė buvo gausi, trys šimtai tūkstančių, tuo tarpu kai visoj Kuboje 1959-aisiais buvo apie šeši milijonai gyventojų. Buvo nežmoniškas kiekis mašinų – daugiau mašinų vienam gyventojui nei Rusijoje tuo metu. Ir ne tik mašinų – ir televizorių, ir visa kita. Revoliucija Kuboje įvyko ne todėl, kad šalis buvo skurdi, o todėl, kad turtinga. Taip visada atsitinka. Žinai, yra toks dalykas: jeigu žmogus labai talentingas, yra labai didelė tikimybė, kad jis nusigers ir panašiai; o vidutinybė gali  pasiekti daug daugiau ir būti sėkminga; nes talentas tiesiog išeina iš proto. Ir Kuboje būtent taip ir atsitiko. Ne ta prasme, kad nusigėrė: kubiečiai galvojo, kad štai dabar gyvensim dar geriau nei Amerikoje, o iš tikrųjų puolė į gilią duobę. 

– Ar ne panašiai nutiko ir Argentinoje? XX amžiaus pradžioje tai buvo labai turtinga šalis. 

– Čia yra toks savižudiškas aspektas. Vidurinė klasė pradeda daryti ekscesus, užsimano statyti komunizmą. Prisiskaito, privažinėja, prisižiūri ir ima galvoti, kad jie balti žmonės (juokiasi) – o paaiškėjo, kad yra kitaip. 

Paauglys labiau linkęs į savižudiškus veiksmus – būtent taip ir atsitiko Kuboje, nes mes jauna šalis. Pagyvenęs žmogus supranta, kad greitai nieko nepadarysi, kad pokyčiams reikia daug laiko. Trumpai tariant, mano idealas dabar yra ne revoliucionierius, o reformatorius. 

– Taip, bet žmogui būdinga norėti visko iš karto. 

– Kaip tik dėl to visuomenėje turi vyrauti ne vaikigalių, o subrendusių žmonių nuomonė. Štai Dostojevskis buvo petraševskininkas. Jį nuteisė, išsiuntė į Sibirą, jis pasėdėjo katorgoje ir tremtyje kaip reikiant – ir tos kvailystės išgaravo jam iš galvos. Tas pats atsitiko ir su Mandela. Jeigu jis būtų atėjęs į valdžią savo revoliucinėje fazėje, jis būtų tiek malkų priskaldęs toje Pietų Afrikoje... O pasėdėjo daugiau nei dvidešimt metų ir išėjo kitas žmogus. Įkalinimas buvo didžiulė dovana jam. Jeigu ne tai – jis būtų eilinis revoliucionierius kaip Konge ir kitur, ir visa šalis butų nuėjusi velniop. 

Aš manau, kad pas mus Kuboje, kai prasidėjo tą košė, nebuvo suaugusio elemento; Fidelį reikėjo pasodinti n metų, ir šiandien Kuba būtų visiškai kitoje vietoje. Žinoma, tada gal ir manęs nebūtų buvę, nes mano vyresnieji broliai gimė prieš revoliuciją. Jai įvykus, tėvai pagalvojo: „O, kaip puiku“.

– Vadinasi, tu esi revoliucijos vaikas... 

– ... tiesiogine prasme. Sklido daug demagogijos, penkiasdešimt procentų pakėlė algas, ėmė švaistyti valstybines atsargas – tai buvo tokia bakchanalija, kuri baigėsi po 3-4 metų. O tada atėjo rusai. 

Daug žmonių po revoliucijos išvažiavo į Ameriką. Ir mano tėvui, kuris ką tik baigė medicinos studijas, pasakė: eik, išsirink kokį nori namą. Tau dar nėra trisdešimt, o tu jau gauni didžiulį namą, mašiną – klasė! Geriau už revoliuciją nieko nėra!

Aš apie tai kaip tik dabar rašau: namai buvo tušti. Viskas, ką išvykusieji turėjo – o jie buvo pasiturintys –  buvo suvežta į vieną lyg ir sąvartyną. Mano motina nuėjo ten ir pasiėmė, ką tik norėjo: baldus, paveikslus, pianiną, ir taip toliau.  Aš užaugau name, kuriame buvo penki tualetai, aštuoni kambariai, mokiausi geroje mokykloje...

– Kaip tik norėjau klausti apie tavo mokyklą ir tavo esė apie amerikiečių literatūrą. Rašai, kad per ideologinius renginius mokykloje skaitydavai amerikiečių rašytojus. Aš prisiminiau, kad darydavau tą patį – per nuobodžias pamokas po stalu skaitydavau Jules Verne‘ą ir kitus nuotykinius romanus. Ir kiek pasikalbu su draugais iš buvusių socialistinių  šalių – visi jie turi labai intensyvų ir intymų santykį su knyga. Vaikystėje skaitydavo ištisas dienas, net nepavalgydami. Dabar šito nebėra. Ar čia buvo uždaros valstybės fenomenas, ar paveikė interneto atsiradimas? 

– Prie to prisidėjo ir totalitarizmas, ir internetas. Mano duktė, pavyzdžiui, jau tiek daug nebeskaito kaip aš. Socializmo sąlygomis literatūra buvo langas; viskas aplinkui buvo nuobodu, nebuvo pinigų, užtat visi turėjo daug laiko. Dabar Vakaruose žmonės nori turėti namą, mašiną, ir jie dirba, o ne skaito. 

Viskas aplinkui buvo nuobodu, nebuvo pinigų, užtat visi turėjo daug laiko. Dabar Vakaruose žmonės nori turėti namą, mašiną, ir jie dirba, o ne skaito

– Tavo romanai – sudėtingi kūriniai; tai ne popsas. Jie pagrįsti senąja skaitymo kultūra. Juos reikia skaityti atidžiai, visą knygą, o ne taip – nėra veiksmo, padedu į šalį. Ar turi viltį, kad tokio tipo literatūra ir tokio tipo skaitymas išliks? 

– Gal aš ir klystu, bet man atrodo, kad su sudėtinga proza bus panašiai kaip dabar yra su poezija; tiražai nebus dideli, bet bus žmonių, kurie ją skaitys. Tai kaip „Versace“ drabužis; ne kiekvienas nupirks, nepaisant to,  jiems yra rinka.   Aš nemanau, kad tokia proza plačiai paplis, aišku, duok Dieve, kad taip būtų ir kuris nors iš mano romanų taptų bestseleriu; nors apskritai tai manęs nelabai jaudina, nes  aš, visų pirma, dirbu dėstytoju, antra, gaunu įvairias stipendijas, kaip,  pavyzdžiui, dabar –  visus metus nedarysiu nieko kito kaip tik rašysiu. Tai leidžia man egzistuoti anapus rinkos. Jeigu yra tokių rašytojų, vadinasi, yra ir skaitytojų – tai ne masinis skaitytojas, bet yra žmonių, kurie skaito įsigilindami. Man nuolatos rašo, prie manęs prieina žmonės, kurie sako: kaip gerai, ačiū, kad rašai tokią literatūrą. Dėl to, kad iš populiariosios literatūros nieko nepasilieka: šiandien vienas rašytojas populiarus, o po dviejų trijų metų žmonės klausia: kas jis toks? Visų šalių literatūra sudaryta ne iš šitokių knygų, o iš tokių, kurių rašymui gali sugaišti penkis ar šešis metus.  Kiek metų Bulgakovas rašė „Meistrą ir Margaritą“ – dešimt ar daugiau. O kur dabar tuo metu parašyti romanai, kurie gaudavo Stalino premijas ir panašiai? Niekas jų neskaito ir neskaitys. O tuo metu tai buvo labai populiarūs romanai, ir ne patys blogiausi – koks nors Konstantinas Fedinas ir kiti. 

Manau, kad valstybė ir stipendijų sistema turi išskirti ir palaikyti tokius rašytojus, kurie pajėgūs prašyti išliekančius kūrinius. 

Literatūra yra nelyginant religija; tavęs neturi jaudinti, ar tavo kūrinį gerai pirks, ar ne

– Taigi literatūra yra kaip „Livadijos“ peteliškė – ją sunku pagauti, bet reikia bandyti, ar ne? 

– Taip, iš visų jėgų. Literatūra yra nelyginant religija; tavęs neturi jaudinti, ar tavo kūrinį gerai pirks, ar ne.  Pavyks – puiku, ne – tai ne. Yra krūva temų, apie kurias galėčiau rašyti – pavyzdžiui, apie prostituciją Kuboje... Jei apie tai rašyčiau, būčiau tris šimtus kartų populiaresnis. Jei „Livadijos“ veiksmą iš Stambulo būčiau perkėlęs į Kubą, žmonės sakytų: a, štai, pasakojimas apie sunkią Kubos prostitučių būtį ir taip toliau (juokiasi). Tai siaurakaktis, antropologinis požiūris į literatūrą.

Kitą interviu su rašytoju galite rasti savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min