Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liaudies medicinos tyrinėtoja R.Balkutė: apie stebuklingus išgijimus ir burtus

Rita Balkutė
Asmeninio archyvo nuotr. / Rita Balkutė
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Pati svarbiausia žmogaus vertybė yra žinios. Jos, net jei yra kontroversiškos, leidžia mums suprasti įvairius pasaulio reiškinius“, – įsitikinusi liaudies medicinos tyrinėtoja Rita Balkutė, šią savaitę pristačiusi knygą „Galia užburti“.

Ši knyga, anot autorės, leidžia pažinti mūsų kultūrą ir identitetą. Moters ateities planuose dar trys knygos – „Galia užkalbėti“, „Galia gydyti“ ir „Stebuklingi išgijimai“.

– Gerbiama Rita, daug metų keliavote po Lietuvos kaimus ir rinkote medžiagą – ne tik pasakojimus, bet ir kalbėjotės su konkrečiais žmonėmis, kurie buvo vadinami raganiais, būrėjais. Sakykite, ar čia viskas yra teisybė, ar tai būta kažkada ir šiandien jau nebegyva tradicija?

– Iškart norėčiau pasakyti, kad ši knyga nėra burtų vadovėlis, tai mūsų tradicinės kultūros dalis, susijusi su magija. Joje konkrečiai kalbama apie tuos žmones, kurie kenkdavo žmogaus sveikatai, daiktams, augalams, gyvūnams. Viskas prasidėjo nuo to, kad viename kaime žmonės man pradėjo pasakoti apie garsų burtininką Galinį. Renkant medžiagą, jis man darėsi vis įdomesnis. Žmonių pasakojimuose jis buvo susijęs su anapusine piktąja jėga, esą turėjo juodųjų knygų ir taip pasidarė burtininku.

Šioje knygoje yra pateiktos ne visos žinios apie burtininkus, nes jais kadaise buvo vadinami ir žyniai ar netgi astronomai. Pavyzdžiui, Mištūnų kaime, pas tą žmogų eidavo gydytis, jis mokėjo užkalbėti. Atrodė jis keistas, kaip ir priklauso visiems burtininkams, gyveno nuošalioje apkiužusioje trobelėje.

Vieną kartą atėjusiam žmogui parodė tokį fokusą – liepė jam suspausti kortų kaladę ir sako: iššok, čirvų karaliau! Ir iš to žmogaus rankų iššoko čirvų karalius. Žmogus po to ir sako: aš nežinau, jis gal kokią gumutę turėjo...

Vadinasi, Lietuvoje burtininkai buvo tokie savotiški monelnikai – apgavikai, šposininkai. Vienareikšmiškai pasakyti, kas buvo burtininkai, negalime, jie turėjo įvairių savybių, kurių, manau, mokslas dar negali paaiškinti.

– Sutikite, kad šiandien žmogų raganių, turintį antgamtinių jėgų, ir šarlataną sunku atskirti. Kaip jūs į tai žvelgiate, kai surinkote tiek medžiagos?

– Kaimo tradicinėje kultūroje žmonės vieni kitus daug geriau pažinojo nei dabar mieste. Jame tiek daug informacijos, tiek daug pasiūlymų, o ir televizija sukuria klaidingas iliuzijas – kažkokius žmones iškelia, garbina, o vėliau viskas tarsi nueina į praeitį. Mano surinkta medžiaga remiasi žmonių patirtimi, žmogaus taip paprastai neapgausi – jei turi galių, sugebėjimų, vadinasi, jų ir turi.

Rytų Lietuvoje gyveno burtininkas Vyšniauskas ir, skirtingai nuo Galinio, buvo vadintas kanavolu, o pastarieji tiesiog buvo veterinarai. Merginos, eidamos pro Vyšniausko namus, dažnai kišenėje špygą susukdavo, taip norėdamos apsisaugoti nuo burtų. Jeigu jį pakeliui sutikdavo, šis sakydavo: o kam jūs ten paukštukę laikote rankoje? Jis tiesiog žinodavo. O kodėl jos saugodavosi? Buvo sakoma, kad burtininkai pokštauti mėgdavo ir jeigu jiems kokia mandra merga nepatikdavo, tai padarydavo taip, kad pykšt ir sijonas nukrisdavo!

– O kaip galima patikrinti, ar burtininkas yra geras, ar blogas?

– Seniau burtininkas burtininką tikrindavo. Susirinkdavo jie į karčemą ir sakydavo: padaryk, kad sūris būtų juodas. Burtininkas paima ir padaro – sūris juodas, o paskiau liepdavo padaryti jį vėl baltu, ir tas, kuris to nesugebėdavo, buvo vadinamas apsišaukėliu. Yra pasakojimas, kad vienas kaimo berniokas norėjo išmokti burtų ir nuėjo pas Galinį, o šis pasakė, kad jo nemokys, nes jo silpnas charakteris. Tai reiškia, kad žmogus turėjo būti tam tikro lygio. Jeigu tu moki pakenkti, tai būk malonus ir mokėk padėti žmogui.

– Iš ko raganiai išmokdavo burti? Ar patys, ar paveldėdavo tokią galimybę, ar žmogus turėdavo gimti toks?

– Įvairiai, bet su tam tikromis savybėmis žmogus turėdavo gimti, nes jų neįmanoma išmokti. Tačiau kaip žinome iš įvairių kitų šaltinių, raganiai turėdavo savo mokytojus ir mokydavosi iš jų. Pelesos apylinkėse man pasakojo, kad lietuvybės šviesulio Marijos Kruopienės senelį raganius mokė daryti burtus. Tradiciškai kenkimo magija buvo grindžiama tuo, kad vienas nuėjo į mišką iš vienos pusės, kitas iš kitos ir kryžkelėje turėjo susitikti. Raganius liepė beeinant atsižadėti visų šventųjų, o priėjus kryžkelę – ir Dievo. Vis dėlto M. Kruopienės senelis išsigando, kad gali baigtis bloguoju, ir burto nepabaigė.

Dar vienas pasakojimas, kurį man pasakojo močiutė iš Pietų Lietuvos, yra apie neturtingą moterį. Ji pagalvojo, kad reikia susidėti su nelabuoju, ir kaip tik tą akimirką už lango kažkas sukrebždėjo, o ten ponaitis stovi ir sako: dėk ant pripečkio puodą – išvirsi košės, suvalgysi ją ir būsi turtinga, gausi, ko norėsi. Moteris pastatė puodą ir šis pradėjo virti, kunkuliuoti, nors jame nieko nebuvo. Netrukus ją suėmė baisūs skausmai ir išsigandusi nuėmė tą puodą nuo pečiaus.

Pavyzdžiui, Mištūnų kaime žmonės matė ir patys skaitė juodąsias knygas, kur ant juodo popieriaus baltos raidės – visokių velnių yra, o pats baisiausias – Liuciferis. Su tais skaitymais galėjo viskas ir bloguoju baigtis, nes jeigu mokėjai paskaityti juodąją knygą, turėjai mokėti ją ir atskaityti, o jų po to sudeginti negalėjai.

Tai viename kaime žmogus, nežinodamas, kaip išsilaisvinti iš juodosios knygos kerų, pasikvietė kunigą, kad ją sudegintų. Kunigas gal penkis kartus metė į krosnį, bet ta knyga vis tiek iššokdavo. Galų gale po ilgų maldų jis sukišo knygą į krosnį, bet ji kaip šovė, tai pusę kamino nunešė.

– Čia kaip savotiškas apsėdimas? Bendravimas su šėtonu, anapusiniu pasauliu?

– Kenkimo magija nėra gera, viskas baigiasi tuo, kad piktoji dvasia apsigyvena žmoguje. Kaip žmonės sakydavo: jeigu pasirašai su rankos mažuoju piršteliu, tai reiškia, kad piktajam paaukoji savo sielą ir mirštant ją velnias pasiima. Pačių burtininkų mirtis irgi nebūdavo paprasta, ją lydėdavo neįprasti reiškiniai – pakildavo vėjas, sūkuriai, o jeigu jo karstą veždavo iš kiemo, tai sakydavo, kad jo negalėdavo pavežti net šeši arkliai. Tokia buvo ta jėga. Mūsų tradicijoje buvo vengiama tokių dalykų, bijoma ir saugomasi.

– Jūsų sutikti žmonės, kurie pasakojo, kaip buvo jų kaime, suvokė, kad burtai visgi nėra lengvabūdiškas veiksmas?

– Kiekvienas žmogus turi žinoti, kuo visa tai baigsis, o baigsis liūdnai. Šios knygos paskirtis yra ne mokyti žmogų burti, o iš liudijimų leisti suprasti, kuo tai gali baigtis. Nors mes sakome, kad tai buvo, bet manau, kad ta tradicija nėra išnykusi ir dabar.

– Gyvuoja pasakymas – „žmonės su blogomis akimis“. Ar egzistuoja toks dalykas kaip nužiūrėjimas?

– Taip, ir knygoje šia tema daugiausiai medžiagos. Ši tradicija iki šiol gyva, ne tik kaimo vietovėse, bet ir mieste. Kaip blogos akys atsiranda? Yra kelios priežastys: žmogus keistai gimsta ir yra šiek tiek kitoks. Keistai gimsta, reiškia, kojomis į priekį. Tradicinėje kultūroje tai, kas yra teisinga ir tvarkinga, nekelia jokių anomalijų. Žmogus, kuris kitaip gimsta, gali būti kitoks. Tarkim, jei žmogaus viena akis yra mėlyna, o kita ruda, tai yra galimybė, kad jis nužiūrės.

Kadangi Lietuvoje dauguma žmonių mėlynakiai, tai yra tikimybė, jog rudakis žmogus gali pakenkti. Yra žinoma, kad moteris, baigusi maitinti vaiką, darydavo tam tikrą apeigą: pasodindavo jį ant stalo, padėdavo duonos, rožančių ir dar kažkokį dalyką, peržegnodavo ir žiūrėdavo, ko vaikas sieks – jei duonos, tai bus artojas, jei rožančiaus – kunigas... Tai būdavo ritualas maitinimo ciklui užbaigti, tačiau jei vaikas būdavo irzlus ir dar reikalaudavo būti pamaitintas, sakydavo, kad tokie vaikai yra atžindai ir tokio žmogaus akys bus blogos.

– Senyvo amžiaus žmonės labai atsargiai žvelgia į mamas, kurios laukdamosi fotografuojasi ant žurnalų viršelių, ir stebisi, kaip jos nebijo blogų akių. Ar esate su tuo susidūrusi?

– Žmonijos žinios ateina su patirtimi. Jeigu mes patiriame kažkokį dalyką, tai galime pradėti tikėti ir matyti tuos ženklus. Tačiau ne visą laiką blogos akys kenkia. Yra sakoma, kad savaitėje yra viena minutė, per kurią tau gali jos pakenkti, todėl ne visada tie dalykai gali išsipildyti. Tačiau jei žiūrima su pavydu, tai pakenkimas neišvengiamas.

– Pastebiu, kad jaunimas atsainiau žiūri į užkerėjimus, prakeiksmus, o tuo metu vyresnio amžiaus žmonės jų išsigąsta. Ar prakeiksmai egzistuoja?

– Taip, aš manau, kad tai yra magijos dalis. Kaip viena močiutė yra sakiusi: vaikeli, jei prie tavęs stovi ir keikiasi, arba tave keikia, tu geriau nueik į šalį. Mes nežinome, kaip tai gali mus paveikti. Viskas priklauso nuo mūsų patirties ir mūsų supratimo.

Tradicinėje kultūroje mokame atpažinti tuos ženklus, todėl ir kalbame, kad tai yra nužiūrėjimas ar prakeiksmas. Šiais laikais mes jau nelabai juos atpažįstame, tačiau tai nereiškia, kad to nėra.

– Kaip mūsų kultūroje dera dar gyvuojanti raganių, burtininkų tradicija ir katalikybė?

– Jei religinė tradicija sako, kad to nėra, tai nereiškia, kad to nėra. Be abejo, jei žmogus yra tikintis ir savo apeigas pašvenčia Dievui, tikimybė, kad jis bus paveiktas, yra kur kas mažesnė, tačiau tikėjimas turi būti gilus ir tikras.

– Ar galima teigti, jog burtas, užkalbėjimas, gydymas susipina į vieną kamuolį?

– Taip. Gal mes daugiau kalbėjome apie vyrus raganius, bet žodis „ragana“ yra kilęs nuo žodžio regėti, tad ir moterys turėjo ypatingų savybių.

– O kurių buvo daugiau – vyrų raganių ar moterų raganų?

– Manau, kad vienodai. Ir tie, ir tie turėjo vienodai žinių, mokėjo burti, tik gyvuliams dažniau kenkdavo moterys.

– Ko galėtumėte palinkėti žmonėms, kurie griebs skaityti Jūsų knygą ir galvos, kad čia kaip horoskopai – greit paskaitys ir galės imti burti?

– Aš manau, kad pati svarbiausia žmogaus vertybė yra žinios. Jei mes jų turime, mes turime viską. Tam tikros rūšies žinios, net jei yra kontroversiškos, leidžia mums suprasti įvairius pasaulio reiškinius. Ši knyga leidžia pažinti mūsų kultūrą, identitetą.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min