Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrejus Kurkovas: „Reikia suvokti, kad siena su Rusija yra ne geografinė, o mentalinė kategorija“

Andrejus Kurkovas
Andrejus Kurkovas
Šaltinis: „Šiaurės rytai“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiuolaikinis pasaulis, tapęs mažas ir ranka pasiekiamas, kartais pažeria netikėtų bei malonių staigmenų. Mūsų kuklaus ir gerokai provincialaus miestelio gatvėje gali nelauktai sutikti visame pasaulyje žinomą žmogų, ramiai klaidžiojantį jo visiškai nepažįstančioje aplinkoje.

Praėjusį savaitgalį Biržuose susitiko du ukrainiečiai rašytojai – Andrejus Kurkovas ir Jaroslavas Melnikas. 

Tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas atviliojo į Biržus ir ukrainiečių rašytoją Andrejų Kurkovą. Jis pagrįstai vadinamas žinomiausiu šiuolaikiniu Ukrainos rašytoju. Anglų, prancūzų, japonų, gruzinų ir lenkų kalbas mokančio, bet rusiškai rašančio intelektualo knygos leidžiamos ir populiarios Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Izraelyje bei kitose šalyse. Jo publicistiką, pasisakymus ir komentarus Ukrainos-Rusijos konflikto tema cituoja ir spausdina solidžiausi pasaulio laikraščiai. 

Rašytojas kartu su biržiečiais dalyvavo Baltijos kelio 25–mečio minėjimo renginiuose, baigiamajame „Baltijos kelio sąšaukos“ mitinge Lietuvos – Latvijos pasienyje pasakė viešą kalbą. 

Sekmadienį, paskutinę „Šiaurės vasaros“ forumo dieną, rašytojas mielai sutiko pasidalinti savo mintimis su „Šiaurės rytų“ skaitytojais. 

– Neseniai Ukraina ir jos draugai šventė Nepriklausomybės dieną, tačiau šventinę nuotaiką temdo chaosas šalies Rytuose. Pirmiausia rūpi sužinoti, kaip Jūs vertinate šiandieninę padėtį Ukrainoje?

Europa dabar nėra pasiruošusi eiti iki galo, kad apgintų Ukrainos interesus prieš Rusiją

– Kaip galima spręsti iš paskutinių žinių, Europa dabar nėra pasiruošusi eiti iki galo, kad apgintų Ukrainos interesus prieš Rusiją. Šeštadienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel Kijeve susitiko su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka bei Luhansko ir Donecko miestų merais. Atsakydama į klausimą dėl Rusijos didinamos įtampos šalies Rytuose, kanclerė pareiškė, kad Vokietija nesvarsto jokių naujų sankcijų Rusijai. Todėl manau, kad ukrainiečiai gali pasikliauti tik savo jėgomis bei moraline Europos Sąjungos ir JAV pagalba. 

Vienareikšmiškai aišku ir tai, kad Rusija nepaliks Ukrainos ramybėje, nežiūrint, kaip išsispręs situacija Rytuose. Jų žmonių yra visuose Ukrainos regionuose, įvairiose struktūrose ir jie nuolatos sugalvoja kažkokių naujų ėjimų ar akcijų. 

Štai prieš kelias dienas Rusijos televizijos atvažiavo į šalies pietinį centrą –Vinicą bei Rovno miestus – esą filmuoti prieš vykstantį karą nukreiptus gyventojų mitingus. Tam jie pasinaudojo vienos smulkios ir nereikšmingos, iš esmės „mirusios“ politinės partijos „Liaudies balsas“ priedanga ir bandė papirkti studentus bei kitus norinčius užsidirbti, kad eitų mitinguoti. Bet kai tik filmuotojus išprašydavo „Pravyj sektor“ aktyvistai ar teisėsaugos atstovai, tučtuojau dingdavo ir tie 20 mitinguotojų. 

Padėtį destabilizuoti Rusija bandys visą laiką. 

Iš kitos pusės Rusijos agresija sutelkė šalį ir dabar nebegalime sakyti, kad yra Rytų ir Vakarų Ukraina. Yra prorusiškas Donbaso regionas, t. y dvi – Donecko ir Luhansko – sritys, ir yra likę 23 šalies sritys, kurios save, kaip vieningą šalį, mato Europoje. 

Donbaso regionas pagimdė tą mafinės prigimties rusakalbę jėgą, kuri norėjo kontroliuoti visą Ukrainą. Savo ir prezidento Janukovyčiaus veiksmais jie išprovokavo naująjį Maidaną, nes pakartojo sovietinį pokarinių veiksmų Vakarų Ukrainoje scenarijų: pakeisti visus milicijos, mokesčių inspekcijos bei kitų jėgos struktūrų vadovus žmonėmis iš Donecko. Kaip buvo ir po karo: atvažiavę į Vakarų Ukrainą rusakalbiai sukėlė pirmą pasipriešinimo bangą. 

Donbaso regionas pagimdė tą mafinės prigimties rusakalbę jėgą, kuri norėjo kontroliuoti visą Ukrainą

Susiklostė taip, kad labiausiai dėl Ukrainos nepriklausomybės kovojęs vakarinis regionas šiandien tapo šalies valstybingumo atrama. Dauguma žuvusių Maidane buvo iš Vakarų Ukrainos regionų. Tai buvo žmonės, pasiryžę mirti dėl tėvynės, ir jie pirmieji išvyko savanoriais kariauti į Donbasą. Ne todėl, kad jie kažko nekenčia, o todėl, kad jie jaučia atsakomybę už visos valstybės nedalomumą. 

Dabar, nežiūrint į tai, kad kiekvieną naktį Rusija atsiunčia naujos ginkluotės ir žmonių, o dabar ir reguliariosios armijos kareivių, Ukrainos armija ir savanoriai palengva išlaisvina Donbasą. Rusija darys viską, kad ši karinė situacija užsitęstų iki žiemos ir ilgiau. Rusija ketina tokią padėtį naudoti kaip kozirį derybose su Ukrainos vyriausybe ir priversti Kijevą oficialiai pripažinti, jog Krymas priklauso Rusijai. Kitas tikslas būtų sukurti Donbase rusakalbį anklavą su prorusiška vyriausybe. 

Aišku, Ukraina su tuo niekada nesutiks. 

Putino svajonė buvo po Krymo aneksijos užgrobti dar aštuonias Ukrainos sritis nuo Donbaso ligi Odesos ir sujungti Rusijos žemes su Padniestre bei atitverti Ukrainą nuo Juodosios jūros. Ne veltui, kai separatistai paskelbė apie Lugansko liaudies respublikos sukūrimą, net neturėdami bendros sienos su Rusija, nepripažintos Padniestrės respublikos vadovai oficialiai kreipėsi į Putiną dėl jų priėmimo į Rusijos Federacijos sudėtį. 

„Šiaurės rytų“ nuotr./Andrejus Kurkovas ir Jaroslavas Melnikas
„Šiaurės rytų“ nuotr./Andrejus Kurkovas ir Jaroslavas Melnikas

– Jūsų nuomone, kaip pakryps situacija artimiausiu laiku – per pusmetį ar metus?

– Manau, kad reikia kalbėti apie du galimus scenarijus. Dera įvertinti, kad pastaruoju metu nafta rinkose atpigo, ir Rusijai vis brangiau apsieina išlaikyti Krymą bei finansuoti karo veiksmus Ukrainoje. Jei iki spalio pabaigos Ukrainos kariuomenė maksimaliai pasistūmės į priekį ir apsups separatistų bei rusų savanorių pasipriešinimo židinius, tuomet Rusija su didesniu noru leisis į derybas. Pagrindinė problema yra 100 kilometrų sienos su Rusija ruožas, kurio Ukraina dabar nekontroliuoja. Kai tik Ukraina uždarys šią sieną, tai problema bus išspręsta per kelias savaites. 

Kitas scenarijus būtų, jei Rusijai pavyktų įšaldyti konfliktą iki žiemos ar dar ilgesniam periodui. Tai reikštų, kad Rusija iš Donbaso regiono padarė savotišką Gazos ruožą, ir Ukraina turės tapti kaip Izraelis – sukarinta valstybe

Manau, kad Rusija pareikalaus leisti išvesti iš Ukrainos ne tik savo samdinius – kareivius ir savanorius, bet ir separatistus, kuriems tėvynėje gresia kalėjimas. 

Kitas scenarijus būtų, jei Rusijai pavyktų įšaldyti konfliktą iki žiemos ar dar ilgesniam periodui. Tai reikštų, kad Rusija iš Donbaso regiono padarė savotišką Gazos ruožą, ir Ukraina turės tapti kaip Izraelis – sukarinta valstybe. Atsirastų privaloma visuotinė karinė tarnyba, ekonomiką reikėtų orientuoti į šalies gynybos poreikius. Iš kitos pusės, tai labai smarkiai paveiktų tautos nacionalinį charakterį ir mentalitetą. Ir šiandien sunku pasakyti, ar į gerąją ar blogąją pusę. 

Situacija Kryme, Putinui esant valdžioje, manau, nesikeis. Bet labai tikėtina, kad, pasitraukus Putinui, pasikartos įvykiai, kaip buvo po Stalino mirties. Putinas dabar sugadino santykius su visu pasauliu, išskyrus Kiniją, Venesuelą, Šiaurės Korėją bei Kazachstaną, ir būsimam šalies lyderiui teks juos atkurti, kad sugrąžintų Rusiją į Europos valstybių kontekstą. Vakarų šalių lyderiai Putinu daugiau nebepasitiki ir nepasitikės, nežiūrint į tai, kad jų šalys nori prekiauti su Rusija ir, žinoma, prekiaus.

– Vladimirui Putinui dar šioje prezidento kadencijoje liko ketveri metai vadovauti Rusijai. Be to, jis yra pareiškęs, kad ir 2018 metais sieks prezidento posto. Ar tai reiškia, kad situacija nesikeis artimiausius 10 metų?

– Jeigu jis tiek pragyvens. Jei nebus kokio nors karinio ar rūmų perversmo, jei kritiškai nepablogės šalies ekonominė situacija. 

– Na, ekonomikos pablogėjimą senu papratimu galima nurašyti išorės priešams ir Amerikai. 

– Tai dabar jau ir daroma. Taip, Putinas sveikas ir tvirtas, todėl ateityje dėl jo veiklos bus dar daug problemų, ypač Rusijos kaimynams. Jei stebėsime Putino virsmo karingu lyderiu dinamiką, ji kilo nuo Čečėnijos karų iki Gruzijos užpuolimo, iki pirmųjų svetimos šalies bombardavimų ir maksimumą pasiekė Krymo okupacija, kuria praktiškai niekas netikėjo. Visiems atrodė, kad čia jau europinė dalis ir nieko panašaus būti negali. Dabar Rusija įsitraukė ir palaiko karo veiksmus Ukrainos Rytuose. 

Visi priprato traktuoti Žirinovskį ir kitus panašius Rusijos politikus kaip pigius klounus. Tačiau pasirodo, kad viskas, ką jie šneka, yra Putino galvoje ir materializuojasi. Todėl, pavyzdžiui, Žirinovskio grasinimai Estijai ar Dmitrijaus Rogozino – Rumunijai gali greitai tapti ne vien tuščiais žodžiais. 

Putinas sveikas ir tvirtas, todėl ateityje dėl jo veiklos bus dar daug problemų, ypač Rusijos kaimynams

– Neretai sakoma, kad dėl Krymo aneksijos ir nepaskelbto karo šalies Rytuose Rusija Ukrainą prarado visiems laikams. Ar jūs su tuo sutinkate?

– Manau, kad taip. Tai faktas. Aišku, kad tos Ukrainos, kuri egzistavo 23 metus po nepriklausomybės paskelbimo, jau nėra ir nebebus. Naują realybę atspindės ir pragyvenimo lygis bei žmonių tarpusavio santykiai ir, greičiausiai, socialinių ir kriminogeninių problemų lygis. 

Dabar Rusija – tai sovietinė praeitis. Labai svarbu Ukrainai, o labiausiai Donbaso regionui, išaiškinti, kad sovietinė praeitis nėra Ukrainos ateitis. Reikia išvaduoti žmones ne tik iš sovietinio mąstymo, juos reikia ištraukti iš sovietinio informacinio lauko ir kultūros konteksto. 

– Manau, kad tai bus tikrai nelengva. 

– Tai bus ypač sunku, nes nuosavo masinės kultūros produkto, kuris galėtų sukurti nacionalinę kultūrinę erdvę, Ukraina neturi. Masinis vartotojas, televizijos pripratintas žiūrėti viską iš eilės, kol kas neturi iš ko rinktis. 

Wikimedia.org nuotr./Andrejus Kurkovas
Wikimedia.org nuotr./Andrejus Kurkovas

– Neišvengiamai nukrypome į kultūros dalykus. Lankantis Ukrainoje tiek sovietmečiu, tiek po nepriklausomybės paskelbimo retai kur teko išgirsti ukrainietišką šneką. Kokia ukrainiečių kalbos padėtis šiandien?

– 20 metų buvo daug kalbėta apie ukrainiečių kalbos vystymo politiką, bet nieko realaus padaryta nebuvo. Šiuolaikinės Ukrainos kultūros, literatūros ir roko muzikos dėka tarp jaunimo ukrainiečių kalba tapo madinga ir daugelyje miestų kalba atgimė jaunimo terpėje. Ukrainai labai trūksta masinės kultūros gimtąja kalba. Keletas roko dainininkų ir ansamblių per tuos metus padarė turbūt daugiau nei kultūros ir švietimo ministerijos kartu sudėjus. Kijevas kol kas išlieka rusakalbiu miestu, nors dauguma gyventojų kalba abiem kalbomis. Dvikalbystė gatvėje, parduotuvėje ar turguje yra tiesiog norma, ir čia aš nematau nieko blogo. 

Ukrainiečių kultūrai reikalingas naujas impulsas. Bėda ta, kad literatūra visada skirta išsilavinusiems žmonėms, kurie ir taip gerai supranta esamą padėtį. Šiuolaikinė muzika skirta jaunimui. O vidurinė ir vyresnioji kartos, kurios tiki televizoriumi, neturi tinkamo produkto. Produkto, kuris parodytų, kad ukrainietiška kultūra nė kiek ne prastesnė už rusiškąją. Dvidešimt metų praktiškai visi ukrainietiški televizijos kanalai nenutrūkstamai rodo rusiškus serialus. Tai negali nepaveikti žmonių sąmonės. 

Lietuviai turėtų suvokti, kad siena su Rusija yra ne geografinė, o mentalinė kategorija. Sieną pirmiausia reikia pastatyti dvasioje ir smegenyse

– Ko, jūsų nuomone, šiame kontekste turi saugotis ar bijoti Lietuva ir jos žmones?

– Svetimų kultūrinių virusų, kurie lenda į žmonių sąmonę. Kitą svarbų dalyką lietuviai turėtų suvokti, kad siena su Rusija yra ne geografinė, o mentalinė kategorija. Sieną pirmiausia reikia pastatyti dvasioje ir smegenyse. Ten, kur nėra mentalinės sienos, prasideda Šengeno erdvė, kuria galima pereiti be jokių pasienio šlagbaumų. 

Šioje plotmėje į rytų kaimyno visokius „gerumus“, kad ir į humanitarinės pagalbos konvojus, reikia žiūrėti su didžiuliu įtarumu ir atsargumu. 

– Tokie dalykai gali virsti Trojos arkliu?

– Tai jau yra Trojos arklys. Labai svarbu, kad jaunimas ir visi žmonės suvoktų, jog jie privalo tapti nuosavo humanitarinio konteksto kūrėjais ir vartotojais. Jie turi ne tik žinoti, didžiuotis ir mylėti savo istoriją, bet ją tęsti naujomis formomis kaip nenutrūkstamą europietiškos civilizacijos ir kultūros tąsą. Vyresnio amžiaus žmonėms tai sunku suprasti, bet jaunimas turėtų lengvai priimti šią nuostatą. 

Iš kitos pusės, jaunimą reikia šiek tiek prilaikyti nuo ypatingos meilės materialinėms vertybėms. Jei nugali meilė materialinėms vertybėms, tai žmogus ima kalbėti sau, kad jis dabar vieningos Europos gyventojas, ir jam nesvarbu, iš kur jis atvyko, jam nebesvarbi savo šalies istorija ir kiti tapatybės dalykai. 

– Kalbamės tarptautinio literatūrinio forumo fone, todėl geras tonas reikalauja pasidomėti, ką dabar rašote?

– Dabar rašau romaną apie Lietuvą ir lietuvius. Darbinis jo pavadinimas „Šengeno istorija“. Pradėjau jį prieš dvejus metus, per Maidano įvykius darbą sustabdžiau, tuo metu rašiau „Maidano dienoraštį“, kuriame fiksavau kiekvienos dienos įvykius. Dabar vėl grįžtu prie šio nebaigto darbo. 

Dabar rašau romaną apie Lietuvą ir lietuvius. Darbinis jo pavadinimas „Šengeno istorija“

Romanas pasakoja apie trijų jaunų porų likimą. Veiksmo pradžia – 2007 metų gruodžio 21 diena, pusiaunaktis, kai Lietuva tapo Šengeno zonos nare. Romanas prasideda Anykščiuose, kur vienkiemyje su seneliu gyvena vienas iš herojų. Tos trys poros susipažino roko muzikos festivalyje, vykusiame pilyje prie Baltarusijos sienos. Vėliau jie susirenka vienkiemyje, kad pasvajotų apie ateitį ir vieni kitiems pasakytų, į kokią šalį kiekviena pora norėtų emigruoti. Viena išvažiuoja į Londoną, kita – į Paryžių, o trečia, kuri ketino vykti į Italiją, dėl tam tikrų priežasčių lieka Lietuvoje. 

Romane dar yra atskira siužetinė linija su specifiniu herojumi. Šį personažą man leido naudoti jo autorius, rašytojas Marcelijus Martinaitis. Aš jį myliu nuo šešiolikos metų, kai pirmąsyk atsiverčiau į rusų kalbą išverstas „Kukučio balades“. Herojaus vardas – Kukutis. Jis romane taps pirmuoju lietuviu, be paso praėjusiu Lietuvos – Lenkijos sieną įsigaliojus Šengeno erdvei. Šis herojus klajoja po Europą, bandydamas padėti užsienyje į nelaimę patekusiems tautiečiams. Jis visada pavėluoja, bet stengiasi ir skuba. Toks jo tikslas. 

Romaną pradėjau rašyti, norėdamas papasakoti ukrainiečiams ir europiečiams apie Lietuvą ir lietuvius, apskritai, apie Europą ir problemas, kurios yra bendros visiems. Pradžioje romanas bus išleistas ukrainiečių ir rusų kalbomis, o vėliau, tikiuosi, bus išverstas ir į kitas kalbas. 

Aš daug metų bendravau su M. Martinaičiu telefonu. Gaila, niekaip nepavyko susitikti jam gyvam esant. Vis sutapdavo, kad kai aš atvykdavau į Lietuvą, rašytojas gydydavosi ligoninėje. Šį romaną skirsiu jo atminimui. 

– Kas jus paskatino ar pastūmėjo rašyti romaną būtent apie Lietuvą ir lietuvius?

– 2004 metais aš susidraugavau su Lietuvos pasiuntinybės Ukrainoje žmonėmis, mačiau, kiek daug lietuviai palaikė ir parėmė Oranžinę revoliuciją. Pradėjau reguliariai važinėti į Lietuvą, domėtis krašto istorija, menu ir literatūra. Pastebėjau, kad apie Lietuvą labai mažai žino Europoje. O juk kažkada tai buvo didžiausia Europos valstybė! Todėl nusprendžiau parašyti romaną, kuris būtų įdomus ir europiečiams, ir ukrainiečiams.

Romane veiksmas vyksta ne tik Lietuvoje, bet Prancūzijoje ir Anglijoje. Angliją aš gerai pažįstu, mano žmona anglė, mes ten važiuojame su vaikais kiekvienais metais. Į tą Prancūzijos regioną, kurį aš aprašau, buvau specialiai nuvažiavęs jau gal dešimt kartų. Turiu ten daug draugų, kurie pateks į knygą kaip epizodiniai veikėjai savo tikrais vardais. 

– Banalus, bet privalomas klausimas – kokie įspūdžiai iš šio literatūrinio festivalio Biržuose?

– Smagu, kad Lietuvoje tokie renginiai egzistuoja, ir jų yra ne vienas. Lietuvių literatūra turi bėdą, kad ji mažai žinoma Vakaruose. Kad ją žinotų, turi šalies viduje susikaupti tokia kritinė literatūros masė, kad iš jos išsiveržtų universalus tekstas, knyga, suprantama ir patraukli kaimyninių šalių skaitytojams. 

Naudodamasis proga, aš atvažiavau anksčiau ir tris dienas pagyvenau vienkiemyje Anykščių rajone, kad geriau suvokčiau savo romano herojaus gyvenimą. Džiugu, kad Lietuvos rašytojai ir poetai bendrauja, žino vienas kito kūrybą. Bendras pojūtis – tai normalus, europietiškas literatūrinis festivalis. Linkiu jo dalyviams rašyti tokias knygas, kurios papasakotų lenkams, vokiečiams ar šveicarams apie Lietuvą, kad tos istorijos ar eilės būtų artimos pasauliniam skaitytojui.

„Šiaurės rytai“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min