„Nosinės žodžių šaknyje ir galūnėse, priebalsių supanašėjimas, žodžių rašymas drauge ir skyrium, dalyvių rašyba – tai pagrindinės bėdos. Nemažėja ir skyrybos klaidų, nors jos taisyklės smarkiai supaprastintos“, – apibendrino E.Kanapinskienė, lietuvių kalbos šiemet mokanti šeštos, devintos, dešimtos, vienuoliktos ir dvyliktos klasės moksleivius.
Pasak 29 metus dirbančios pedagogės, viena didžiausių augančios beraščių armijos problema – sisteminių lietuvių kalbos žinių trūkumas.
Sunerimusi dėl prastėjančio moksleivių raštingumo, Švietimo ir mokslo ministerija parengė priemonių planą 2013–2016 metams, pagal kurį turėtų būti gerinama lietuvių kalbos mokymo kokybė visose ugdymo įstaigose – nuo darželių iki universitetų.
– Kokios priežastys lemia raštingumo Lietuvoje prastėjimą? – portalas „15min“ paklausė E.Kanapinskienės
– Dabartinė paauglių karta gyvena socialiniuose tinkluose, iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų. Mokiniai trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus rašo be lietuviškų raidžių, nosinių, be „šnypštalų“, apsieinant vien su balsėmis, naudoja daug trumpinių. Suaugusių raštingumui tai didelės žalos galbūt nepadarytų, tačiau vaikų rašymo įgūdžiai dar nėra susiformavę, todėl internetinę bendravimo manierą jie net nejausdami perkelia ir į rašto darbus.
Pastebiu, kad dabartinei kartai vis sunkiau suregzti rišlų pasakojimą, o dalies moksleivių žodžių atsarga menka, skurdus žodynas.
Pastebiu, kad dabartinei kartai vis sunkiau suregzti rišlų pasakojimą, o dalies moksleivių žodžių atsarga menka, skurdus žodynas.
– Nejaugi dėl visko kalta kompiuterizacija – mokydamiesi kompiuterinio raštingumo tapome gramatiniais beraščiais?
– Daug aplinkybių susideda į krūvą – ir technologijų pažanga, gyvenimo būdo, įpročių pokyčiai, ir permainos ugdymo programose. Pradinių klasių mokytojai jau ne vienus metus skambina pavojaus varpais, kad pratybų užduotyse vaikams tereikia įrašyti trūkstamas raides, nerašant pilno žodžio. Daugelis užduočių pateikiama testo forma, todėl vaikai atpranta skaityti visą sakinį, suvokti jo prasmę, atitrūksta nuo tikrojo rašymo.
Programos, pagal kurias dabar dirbama, labiau orientuotos į kūrybingo vaiko lavinimą, gramatinių žinių sistemą paliekant antraeiliu dalyku. Fragmentiškas gramatikos dalykų mokymas niekada neduos rezultato, nes galvoje nebus žinių sistemos. Pavyzdžiui, nepakanka šauksmininko linksnio rašybą, kreipinio vartojimo subtilybes aiškintis, mokant rašyti laišką. Tai būtų ne sisteminis, bet fragmentiškas gramatikos mokymas.
– Ar laiku susizgribome, kad ėjome ne visai teisingu keliu?
– Manau, pokyčių reikėjo jau prieš penkerius metus.
Esminė klaida buvo padaryta tada, kai valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui užteko dviejų dalykų: rašinio ir suvokimo užduoties. Iš egzamino buvo nuspręsta eliminuoti testą – gramatikos patikrinimą. Teksto interpretacijos irgi iškreipė sistemą: su interpretacijos įvedimu buvo pereita prie fragmentiško teksto skaitymo. Tai reiškia, kad, norint gerai išnagrinėti kelias kūrinio pastraipas, nebūtina skaityti visos knygos – neliko visumos, konteksto. Tai, kad buvo leista rašyti rašinį, remiantis ne literatūra, o asmenine patirtimi, irgi atitraukė vaikus nuo skaitymo. O jis raštingumui duoda daug naudos, nes akys pripranta fotografuoti teisingai parašytą žodį.
– Nuo 2010 metų net trečdalio valstybinį lietuvių kalbos egzaminą laikiusių abiturientų raštingumas buvo įvertintas 0 balų – jie padarė po 20 ir daugiau klaidų, rašydami 350 žodžių rašinius. Kaip tai vertinti?
– Valstybinį egzaminą trečdalis mokinių laiko avantiūristiškai rizikuodami: pabandysiu, o jei nepavyks, perlaikysiu.
Valstybinį egzaminą trečdalis mokinių laiko avantiūristiškai rizikuodami: pabandysiu, o jei nepavyks, perlaikysiu.
Prisimenu savo mokyklos laikus: anuomet visa klasė tikrai nestodavo į universitetus. Negali visi žmonės būti išsilavinę intelektualai su aukštaisiais! Tačiau dabar kiekvienas mokinys – aukso vertės, mokymo įstaigos saugo kiekvieną vaiką dėl mokinio krepšelio. Rezultatas toks, kad vyresnėse klasėse suolą trina ir tie, kuriems po dešimties klasių reikėtų eiti į profesinę mokyklą ir mokytis amato.
– Vadinasi, bent trečdalis mokinių visai neskaito?
– Yra tokių, kurie ryja vieną knygą po kitos, tačiau pasitaiko ir tokių, kuriems nieko neįkiši. Problema ir ta, kad vyresnėse klasėse ne visi mokiniai supranta skaitomą tekstą taip, kaip reikėtų suprasti, nes nesusiformavę skaitymo ir suvokimo įgūdžiai, o tai yra visų mokymosi metų rezultatas. Juk skaityti reikia iš lėto, atidžiai, tai, ką perskaitei, būtina apmąstyti, susieti su konteksto žiniomis.
Problemos užuomazgos slypi šeimose. Kad vaikas susidomėtų knyga, pirmiausia reikia tėvų pavyzdžio. Skaitančių šeimų vaikai skaito. Jei namuose nėra knygų, tėvai neskaito, argi vaikas skaitys?
Auga vartotojų karta, norinti greito rezultato. Knygos skaitymas – lėtas procesas, todėl šiuolaikiniam moksleiviui tai tiesiog neįdomu.
Kiekviena mokinių laida vis sudėtingesnė dar ir ta prasme, kad daugėja nesugebančių susikaupti, sukoncentruoti dėmesio vaikų: sunkiau kuriančių, neįdėjus darbo norinčių gero rezultato, simuliuojančių, pritinginčių. Šiuolaikiniam vaikui trūksta vaizduotės, originalių idėjų.
Problemų matau ir televizijoje, ir visoje žiniasklaidoje: interneto portaluose rašoma su stiliaus ir gramatikos klaidomis, todėl neraštingumas tampa globalia problema.
Kalbos vartojimas susideda iš keturių dalių: skaitau, rašau, klausau ir kalbu. Kompiuterinių žaidimų ir internetinio triukšmo amžiuje atidžiai klausyti darosi sunku, nes nesutelkiamas dėmesys. Kalbėti sunku, nes labai ribota žodžių atsarga. Rašyti sudėtinga, nes nemokame taisyklių ir jų praktiškai netaikome. Skaityti nuobodu, nes knygą užgožia interaktyvios pramogos. Užburtas ratas.
– Ar tiesa, kad lietuvių kalba mokykloje – tik lituanistų reikalas. Kitų disciplinų mokytojai raštingumui teikia per mažai dėmesio?
– Sakoma, vienas lauke ne karys. Vieni lituanistai būtų tarsi baltos varnos be kitų dalykų mokytojų paramos. Jei per visų mokomųjų dalykų pamokas būtų siekiama taisyklingo kalbėjimo, būtų taisomos rašybos bei skyrybos klaidos, mažinamas įvertinimas už neraštingumą, gal padėtis keistųsi į gera. Tai turėtų būti visų bendras reikalas, siekiamybė.
Problemų matau ir televizijoje, ir visoje žiniasklaidoje: interneto portaluose rašoma su stiliaus ir gramatikos klaidomis, todėl neraštingumas tampa globalia problema.
– Ar palaikote siūlymą lietuvių kalbos žinių patikrinimą organizuoti ir po aštuonių klasių?
– Aš už tai, kad žinios būtų tikrinamos ir po keturių, ir po aštuonių klasių. Palankiai vertinu ir naująjį lietuvių kalbos brandos egzamino tipą. Nuo šių metų valstybinio egzamino vertinimas bus kriterinis, o ne norminis kaip iki šiol. Anksčiau buvo taip: jei už tave geriau niekas neparašė, gauni 100 proc., nors galbūt padarei klaidų. Dabar vien raštingumui vertinimo kriterijuose bus skiriama 18 taškų iš 50 – tai maždaug 35% viso rašinio taškų. Vadinasi, beraštis tikrai susikirs. Kad gautum 100 proc. įvertinimą, reikės surinkti ne mažiau nei 46 taškus.
