Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lora Juodkaitė: „Gyvenimas yra absurdiškas. Tam, kad išgyventum, reikia kurti“

Šokėja, choreografė, šiuolakinio šokio kūrėja Lora Juodkaitė 2014 m. sausio 09 d.
D.Matvejevo nuotr. / Šokėja, choreografė, šiuolakinio šokio kūrėja Lora Juodkaitė 2014 m. sausio 9 d.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lora Juodkaitė – be, jokios abejonės, vienas ryškiausių šiuolaikinio šokio šviesulių, spindintis ne tik Lietuvoje. Keletą pastarųjų metų ji daug keliavo. Šoko Turkijoje, su Prancūzijos trupe, Belgijoje. Tačiau visi jos pasiekimai (taip pat ir du „Auksiniai scenos kryžiai“) šiek tiek nublanktų, jei Lora po klajonių nebūtų vėl grįžusi į Lietuvą – kurti solinio šokio spektaklio „Atmintis“.

Jei dar yra tokių, kurie nematė Loros šokio spektaklių, pristatysiu ją kone chrestomatine istorija. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas kadaise lietuves neatsargiai yra palyginęs su vienakojėmis lesbietėmis. Į tai žinomas teatro kritikas Andrew Haydonas dar 2007 m. atsakė: „Primygtinai rekomenduoju kiekvienam, kuris domisi vaidinimais, šokiu ir panašiais renginiais, pasižiūrėti Loros Juodkaitės pasirodymą.“ Iš tiesų, kai Lora šoka scenoje, jos tiek daug, kad kojų ir rankų skaičius praranda prasmę.

Juodžemio  plotas šokio spektaklyje „Atmintis“

Lorą radau jaukioje „Menų spaustuvės“ šokio studijoje.  Salės viduryje – juodas kelių kvadratinių metrų plotas, pripildytas juodžemio. Juoda žemė yra sausio 10 d. „Menų spaustuvėje“ įvyksiančios premjeros – solinio spektaklio „Atmintis" – dalis.

Lora, kaip retas menininkas, paprastas žmogus. Aptariame praėjusią savaitę patirtą kelio traumą, kaklo skausmus (į interviu ji atvyko tiesiai iš masažo). Ir gana netikėtai išaiškėja, kad šios traumos ir skausmai labai tiesiogiai susiję su premjeros tema.

– Mano naujasis šokio spektaklis – apie tam tikrus dalykus, kuriuos mes pamirštame. Apie prigimtį. Užstrigę sistemoje mes visiškai prarandame tikrus prigimtinius pojūčius. Pamirštame, kad kūną reikia pailsinti. Ir ne tik mano atveju – daugybei žmonių tai svarbu. Nereikia pasinerti į streso ir emocijų liūną. Chaosą. Informacijos, kurią mums kasdien užkrauna nusistovėjusi sistema, tinklą. Nes nuo kiekvieno nelaimingo, tegul ir mažo, žmogaus blogybių prasideda nelaimės visame pasaulyje – ligos ir karai.

– Visa tai, apie ką jūs kalbate, mumyse lieka, užsikoduoja mūsų atmintyje. Ir po to keičia mūsų gyvenimus. Nesilaikai prigimtinės harmonijos, todėl pervargsti ir užlipi ant grėblio? Ir ne po vieną kartą? Ar apie tai jūsų naujasis solinis darbas „Atmintis“?

– Aišku, choreografija tai paaiškinti labai sunku. Bet man tai labai aktualu. Pastaruoju metu labai daug keliauju. Ir visose šalyse matau tą patį. Ar reikia skristi lėktuvu, ar eiti į teatrą, banką, pasirašinėti sutartis – visur tas pats bėgimas. Mane labai gąsdina, kad žmonės labai nukrypę į kraštutinumus: arba sukasi kaip voverės sistemoje, arba stengiasi visai atsiriboti, atsitraukti. Daugelis europiečių stačia galva puola į sveiką gyvenseną, jogą. Taip jie tikisi išsaugoti sveikatą ir harmoniją. Aš manau, kad kraštutinumų reikia vengti. Harmoniją galima išsaugoti ir gyvenant sistemoje.

Esu apsibrėžusi tikslą: atrasti savo prigimtį, suprasti, kas esu, gyvendama sistemoje. Nes nuo jos vis tiek nepabėgsi – taip sutvarkytas pasaulis. Čia juk ne medžioklės plotai, kad elgtumeis kaip pirmykštis žmogus – nuėjai, sumedžiojai ir tokiu būdu išgyvenai.

– Galbūt toks gyvenimas „atsitraukus ir atsiribojus“ su šūkiu „Atgal į gamtą“ būtų paprastesnis? Populiarios TV laidos „Dialogas su visu pasauliu“ kūrėjas Leonidas Kruglovas pasakojo apie civilizacijos beveik nepaliestų papuasų gyvenimą. Viskas labai paprasta. Saulė teka – metas keltis. Saulėlydis – metas pogulio. Vadas užkūrė laužą – vakarienė. Ir jokių egzistencinių kančių. Bet lieka tuščia atmintis, apie kurią ir yra jūsų spektaklis.

– Šiuolaikiniame pasaulyje neturime jokių galimybių gyventi kaip pirmykščiai žmonės. Aišku, pavieniai gali išeiti į kalnus ieškoti ramybės. Bet daugumai planetos gyventojų, tiems, kuriems reikia rūpintis pragyvenimu, vidinė ramybė yra labai aktuali. Aš – irgi tokia. Menininkas yra toks pat žmogus. Jis dirba įtampoje, bet kiek kitokį darbą. O kūrėjo misija, kaip daktaro: gydyti žmones  atiduodant savą duoklę žiūrovams. Jie ateina norėdami pasikrauti, atsitraukti nuo kasdienybės, pabėgti nuo darbų. Norėčiau būti tokia kūrėja, iš kurios spektaklio išėję žmonės išsineštų žinią ar giliai širdyje kirbantį klausimą.

– Kiek man jus teko pažinti, niekuo nesiskiriate nuo to bankininko, kuris kasdien eina į karą dėl milijoninio pelno. Tik jūsų darbo vaisiai kitokie. O gyvenimo būdas – tas pats: kasdieną į karą. Kasdieną įtampa: privalote visą laiką būti puikios fizinės ir dvasinės formos. Skausmus reikia pamiršti.

– Kai kuriu naują darbą, būtų nesuvokiama pradėti dieną pamiegojimu. Keliuosi anksti ryte, einu į klasikos pamoką (ačiū Operos ir baleto teatrui), padarau apšilimą, dirbu, repetuoju. Vakare vėl rengiame „perbėgas“. Net jei neturiu spektaklių, vis tiek ieškau judesių, repetuoju ar „apšylu“. Tai yra mano darbas. Ir jis nelabai kuo skiriasi nuo kitų žmonių kasdienių rūpesčių. Juk visi jaučiame tą pačią įtampą, tik kiekvienas individualiai. Skirtumas tas, kad mano įrankis – ne pinigai, ne kompiuteris, o kūnas ir judesys.

Dabar lankau jogą. Atradau labai gerą mokytoją. Ten sutinku labai aukštą padėtį visuomenėje užimančių žmonių, kurie tokiu būdu ieško galimybės atsikratyti įtampos. Menininkui joga taip pat padeda. Aš irgi kartais pasiklystu, kaip ir daugelis žmonių, tarp savo emocijų, chaoso. Gal ir dėl to, kad mano gyvenimas nėra sėslus – vienoje vietoje negyvenu. Gal dėl to, kad esu visiškai viena. Ir tas vienos keliavimas per gyvenimą ir kovojimas už tai, ką manau esant tikra, kūryba man suteikia jėgų.

Kita vertus, menininkui joga – jei jos per daug – gali padaryti meškos paslaugą. Taip, ji nuramina sielą, ją išvalo, sustyguoja – galbūt ekonomistui ar psichologui tas labai tinka.  Bet ne menininkui. Pamenu, atradau temą, užsidegiau, galvojau: „va, rytoj tai jau dirbsiu visą dieną“. Bet nuėjau į jogą ir tapau rami, dingo problemos, pasaulis tapo ramus ir geras. Tuomet ėmė atrodyti, kad ir mano kūrinys turi būti ramus – be karo, be ribinių situacijų. Viskas „zen“ būsenos. Ne veltui Valentinas Masalskis sakydavo: „Neduok studentams per daug jogos, nes jie taip nusiramina, kad nieko nepadaro.“

– Tačiau gero kūrinio be emocijos nesukursi. Juk, jei nori žmogų nufotografuoti, jis turi būti kaip nors nepatogiai įstumtas į kampą, pakabintas ir panašiai – jokio komforto, jokios ramybės, nes gausi tik pasinę nuotrauką, o ne meną. Taigi menininkui negalima atsikvėpti.

– Atsikvėpimas gali būti įvairus. Jei prieš tai labai daug dirbai ir staiga išsimiegojai, rytą pajunti, kad tavo kūrybos objektas labai nutolo. Todėl menininkui išlaikyti pusiausvyrą yra labai sunku. Ne veltui daugelis kūrėjų prasigeria. Nes, norėdamas persikūnyti į personažą – šokyje, teatre ar nuotraukoje – jis panyra į ypatingą būseną. Juk vaidindama Sibilę nepajusiu jos skausmo, neperduosiu jos emocijų, jei pati nežinosiu, kas tai yra.

Jei gyvensi taip ramiai ir harmoningai, kad neturėsi patirties – kas yra meilė, pyktis, skausmas, agresija – negalėsi to įkūnyti ir scenoje. Vien stebėti žmones ir mokytis iš jų neužtenka. Reikia pajusti pačiam. Bet jeigu gyvensi vien emocijomis – išprotėsi. Tad privalai neperžengti ribos, iš kurios nebegalėsi grįžti į harmoningą pasaulį. Reikia rasti tokį sprendimą, kad prie to, ką išgyveni, neprisirištum.

– Daugelis aktorių skundžiasi, kad po spektaklio negali „išeiti iš vaidmens“. Kaip grįžtate į realybę ir tampate tiesiog piliete L.Juodkaite su asmens kodu?

– Savo spektaklius vadinčiau šokio teatru, nes bandau įsikūnyti į personažus. Man patinka tas jausmas – kad pavyko persikūnyti. Kita vertus, po spektaklių nenoriu daug bendrauti ar dalyti interviu. Labai juokinga: net su artimais negaliu šnekėti, liežuvis pinasi pamažu atslūgstant įtampai. Tokia būsena, tarsi dar esi kažkur išėjęs. Man labiausia patiktų, jei po spektaklių galėčiau pabėgti nuo visų, namuose išgerti taurę vyno, viską apmąstyti ir eiti miegoti. O kitą dieną pradėti treniruotę, nebegalvojant apie tai, kas jau buvo. Bet taip jau yra, kad privalome priimti sveikinimus ar kritiką. Tai – privaloma artisto duoklės dalis.

– Sunku derinti asmeninį gyvenimą ir karjerą. Ne kartą minėjote, kad esate viena. Mano galva, toks gyvenimo būdas užaugina storą odą. Juk ir keliauti vienai yra sunkiau. Ar tas šarvas leidžia priimti meilę, skausmą, dovanas, netektis – tai, kas yra mūsų gyvenimo pagrindas.

– Mano stora oda buvo auginama ilgai, dar nuo studijų metų. Gal todėl spektaklis „Trimatrix“, žvelgiant iš šiandienos, buvo labai  šaltas ir be emocijų.  Aišku, ir Tomo Dobrovolskio muzika (perskusija, ritmo skaičiavimas) tam turėjo įtakos. Man pasidarė liūdna dėl to, kad mažai išgyvenu. Bet, keliaudama per pasaulį, pradėjau labiau gilintis į kitus žmones ir save analizuoti.

Žinote, kaip yra su ta stora oda: jei pasiduodi emocijom, ji ima tirpti. Tuomet tampi toks „skylėtas“. Pažeidžiamas. Tokia ir esu – jautri. Man sunku priimti realybę. Juk ir A.Camus yra pasakęs, kad gyvenimas yra absurdas. Ir tam, kad išgyventum, reikia kurti. Tai sustiprina ir prideda prasmės. Ir dar meilė. Man čia buvo paradoksas. Be meilės niekas nesukuriama. Be jos joks žmogus neišgyventų. Tiesa, ji gali turėtų daug vardų. Taigi, jei emocijų neišlieji, neišsiaiškini pats su savimi, šie dalykai transformuojasi į ligas ar traumas. Stora oda tikrai neapsaugo, veikiau atvirkščiai. Ypač meno žmonių. Aš moku susivaldyti, tam tikrose situacijose stengiuosi išlikti rami, tiksli. Bet būtų geriau, jei ta ramybė  būtų tikra. O jei kaip kopūstas esi po lapais prislėpęs kirminų ir dulkių, tai viso gyvenimo gali nepakakti joms išsivalyti.

– Jūsų spektaklių siužetai ir temos – labai originalios: „Trimatrix. Trys judėjimai“, „Salamandros sapnas. Paveikslas“, „Sibilė“ ir kt. Kaip jos ateina pas jus, kaip mintis virsta kūnu?

– Kiekvienas atvejis – skirtingas. Dabar labai daug savęs atiduodu prancūzų kompanijai. Ten režisavau ir kūriau choreografiją. Taip gimė duetas „Miražas“ su japonu Kenzo Kusuda. Lėmė „Menų spaustuvės“ vadovo Audronio Imbraso pasiūlymas bendradarbiauti su olandais. Buvo galimybių pasirinkti daug techniškų šokėjų ir kurti choreografiją. Aš galėčiau tai daryti, bet pati labai noriu šokti ir dar daug ko išmokti. Gal dar reikėtų palaukti, sukaupti daugiau patirties. Todėl išsirinkau charizmatišką šokėją japoną, kuris mane labai patraukė savo vidumi.

Salamandros idėja? Norėjau „Menų spaustuvėje“ kurti jaunųjų menininkų „Atviros erdvės“ projektą. Rašiau apie kūno transformacijas. Bet tai buvo pernelyg abstraktu. Todėl pasikalbėjau su Valentinu Masalskiu, paprašiau, kad režisuotų mano darbą. Jis staiga kažkodėl pradėjo kalbėti apie viduramžius, ugnį, salamandras. Aš pradėjau nuo labai abstraktaus dalyko. Bet Valentinas tai sukonkretino ir mane teisingai nukreipė.

„Sibilė“ irgi atėjo netikėtai (graikų sibilės – moterys, apdovanotos pranašystės galiomis). Valentinas juokavo: „Turim vieną spektaklį iš S raidės, reikia dar antro.“ V.Masalskis mane labai gerai jaučia – kur aš einu, kaip mąstau ir kas man yra svarbu. Man labai artima forma: per Sibilę kalbėti apie žmogaus esmę, ryšį su Dievu, vidinę švarą. Tai yra tiesiog genialu.

Taip priėjau prie „Atminties“ idėjos. Kaip jau minėjau, keliaudama per pasaulį analizavau save ir kitus žmones. Jau pradėjau mąstyti apie solinį darbą, bet pasitaikė proga Operos ir baleto teatre su baleto šokėjais dalyvauti projekte „Kūrybinis impulsas“. Ten taip pat prisiliečiau prie žmogaus esmės. Jau ten norėjau naudoti juodą žemę. Bet susilaikiau, nes šokėjams buvo labai nauja dirbti su manimi. Iš 10 liko tik 5, nes ne visi buvo pasiruošę eiti taip giliai.

Norėjau dar daugiau padirbėti prie šio projekto ir paversti jį puikiu darbu. Bet, neturint savo trupės, sunku pasiekti puikių rezultatų. Nuolat turi laukti ir gaudyti šokėjus, kol jie baigs pagrindinius savo darbus. Čia jau ne kūryba, o kančia. Tas pats buvo ir kuriant „Maldą smėlyje“ (spektaklis, įkvėptas Turkijos). Jau lauki repeticijoje, o jie negali atvažiuoti. Todėl nusprendžiau vėl kurti solo spektaklį, nes iš savęs galiu reikalauti daugiau nei iš kitų.

– Tai apibendrinkime: kaip jums šovė naujausio spektaklio idėja?

– Spektaklio „Atmintis“ idėja iš pradžių buvo labai abstrakti. Žinote kaip būna: yra stiprus jausmas, o konkretumo nėra. Juk įprasta sakyti: „Ai, tie menininkai, nemoka kalbėti konkrečiai, plaukioja.“ Todėl net pasirašiau istoriją popieriuje. Man nepatinka plaukiojimas, mokausi kalbėti konkrečiai. Ir ateityje, jei noriu kurti kaip režisierė ir choreografė, turiu išmokti kalbėti taip, kad mane iškart suprastų aktoriai, scenografai, kompozitoriai. Mąsčiau apie daugelį dalykų. Pavyzdžiui, kas pasidaro su žmogumi per šventes? Kodėl visose šalyse žmonės visiškai vienodai išprotėja? Net ore, rodos, jauti karo būseną. Ir tada pradėjau mąstyti, nuo ko viskas prasideda. Man, kaip ir A.Camus, gamta teikia nusiraminimą ir aiškumą, ji mane gydo. Taigi sėdėdama prie jūros, klausydama paukščių, pajutau, kad esu dalis visatos – jūros, smėlio, paukščių. Nuo to palaimos jausmo net apsiverki, sustoja laikas ir atsiveria didelė erdvė bei energija. Supratau, kad mes visi savyje turime didelę energiją. Bet kas su ja vyksta, kad mes pavargstame ir pasiligojame? Kur ji dingsta? Taip, ieškant atsakymo, ir atsirado spektaklis.

– Juodžemis jūsų spektaklyje. Iš kur tai?

– Turbūt pastebėjote, kad spektakliuose dažnai naudoju smėlį, molį, Tomas Dobrovolskis naudojo nedidelį kiekį vandens. Beje, vandenį norėčiau naudoti dideliais kiekiais, bet mane jau aplenkė choreografas Rachidas Ouramdane‘as, kurio spektaklyje „Sfumato“ (Migla) šokau. Jis scenoje sukūrė lietų ir ežerą. Norėjau juodžemį naudoti jau „Impulse“, bet pamaniau, kad ši mano mintis bus per greitai parduota. Baleto šokėjai dar nespėjo suvirškinti to, ką jiems daviau iki šiol. Nutariau neskubėti, išlaukti.

Juoda žemė tiesiog buvo mano galvoje. Pradėjau mąstyti – kodėl. Ar aš daug galvoju apie mirtį, ar apie gyvybę? Susieti tą gyvybišką energiją, apie kurią kalbėjau, ir juodą žemę, kuri yra stabilumas, buvo mano svarbiausia užduotis. Ir susiejau. Ta energija, kuri yra abstrakti, nusileidžia į žemę, išdygsta žmogaus arba augalo pavidalu, ji įgauna formą. Žemė yra tai, kas suteikia formą tai energijai. Man tai yra svarbiausias simbolis. Žemėje palaidojama mūsų materialioji dalis.

Spektaklyje netiesiogiai prisiliečiu prie kūdikio idėjos. Jo švara ir nekaltumas, tyrumas yra netoli tos visatos, to, kas tikra, prigimties. Kai vaikas pradeda sąmoningą gyvenimą, kažkodėl daro nesąmoningus dalykus. Tarkime, kodėl mes visi vaikystėje žemėje užkasame savo sekretus? Užkasinėjame ir atkasinėjame. Man spektaklis „Atmintis“ yra kaip sekreto (savo prigimties) atkasimas, rakto į save radimas. O dar juoda žemė asocijuojasi su purvu. Juk be to negali būti gyvenimo. Nepagalvokite, kad mano gyvenimas juodas. Tiesiog be purvo, be skausmo, klaidų niekada nesuprasi švaros, šviesos, meilės ir džiaugsmo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min