Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mokslininkas Robertas Ginsbergas: „Bandymai restauruoti griuvėsius juos kaip tik naikina“

Krėvos pilies griuvėsiai
Krėvos pilies griuvėsiai
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daugybę griuvėsių sunaikino būtent restauracija, įsitikinęs Pensilvanijos universiteto filosofijos profesorius Robertas Ginsbergas. „Tai galioja visam pasauliui apskritai: reikia mylėti jį tokį, koks jis yra, ir stengtis jį gelbėti, tik ne slepiant jo nuosmukį ir trūkumus nuo mūsų akių“, – sako knygos „Griuvėsių estetika“ autorius.

Anot jo, tyla ir ramybė griuvėsiuose leidžia jaustis kaip namuose. Tą, R. Ginsbergo manymu, galima pasakyti apie visą pasaulį: „Stulbinama patirtis yra suvokimas, kad pasaulis – mūsų visų namai, namai, kuriais dalijamės. Likusį pasaulį mes stengiamės gelbėti nuo griuvėsių, bet ir čia galime patirti buvimą namuose.“

– Kodėl savo filosofiniams tyrimams pasirinkote būtent griuvėsius?

– Tradicinėje estetikos teorijoje griuvėsiai neturėtų būti kažkas, kuo gėrimasi, nes jie – sugriauti, pažeisti. Ne taip, kaip meno kūriniai. Taigi aš ir nesidomėjau griuvėsiais iki tol, kol nelauktai „išgyvenau“ juos Škotijoje. Keliavau po šalį ir visur regėjau šiuos nuostabius statinius: sugriautas pilis, vienuolynus, bažnyčias. Aš taip jais žavėjausi, kad net paklausiau savęs, kaip galiu jais šitaip gėrėtis, nes teoriškai to jausti neturėčiau.

Aš ir nesidomėjau griuvėsiais iki tol, kol nelauktai „išgyvenau“ juos Škotijoje. Aš taip jais žavėjausi, kad net paklausiau savęs, kaip galiu jais šitaip gėrėtis, nes teoriškai to jausti neturėčiau

Taip pradėjau domėtis, kurti savo teoriją apie gėrėjimąsi griuvėsiais, kokią vaidmenį jie atlieka savo aplinkoje ir kokiais būdais juose gimsta naujas gyvenimas, kaip griuvėsiuose kinta formos. Tada pradėjau lankyti viso pasaulio griuvėsius. Tai tapo tarsi „žalingu“ įpročiu, bet keliauti ir būti griuvėsiuose – labai jaudinamas dalykas.

– Jūsų kelionės tikslu tapo griuvėsiai?

– Būtent. Laimei, kiekviena šalis turi bent kiek griuvėsių, kuriuos galėčiau aplankyti, pamatyti ir naujai įvertinti pasaulį. Taip gimė ir mano knyga „Griuvėsių estetika“.

– Kalbėjome apie architektūros griuvėsius. Galbūt galima rasti ryšių ir su žmogaus griuvėsiais?

– Kartais, sulaukę tam tikro amžiaus, taip kalbame apie save – sakome, kad sugriuvome. Griuvėsiai gali būti prisimenami ir kalbant apie sugriuvusią karjerą, sugriuvusį gyvenimą. Tai ne visai tie patys dalykai, kaip griuvėsių estetika, bet jei žodį „griuvėsiai“ vartojame su pagarba žmogui, kodėl gi ne?

VDU nuotr./Robertas Ginsbergas
VDU nuotr./Robertas Ginsbergas

– Paminėjote, kad nustebote suvokęs, jog gėritės griuvėsiais. Kas labiausiai Jus stebino?

– Labiausiai stebino tai, kad iš esmės patys griuvėsiai apie save daug nepasako. Turi apsidairyti, patyrinėti, turi būti juose. Svarbu, kaip jie kinta dėl klimato, metų laiko, dėl pučiančio vėjo ar čiulbančių paukščių. Visa tai aikštėn iškelia vis naujų priežasčių, kodėl griuvėsiais verta žavėtis. Taigi labiau gėriuosi ne griuvėsiais, kaip istoriniu palikimu, o patirtimi.

Žmogaus prasmė – atrasti savo kelią ir įtvirtinti mūsų buvimą juntant vienybę su kitais, kaip žemės kūrinija, kuriai buvo lemta mirti, bet kuriai suteikta galimybė patirti milžinišką džiaugsmą – gyventi

– Universitete studentams kalbate apie gyvenimo prasmę. Ar pats radote atsakymą į šį fundamentalų klausimą?

– Žmogaus prasmė – atrasti savo kelią ir įtvirtinti mūsų buvimą juntant vienybę su kitais, kaip žemės kūrinija, kuriai buvo lemta mirti, bet kuriai suteikta galimybė patirti milžinišką džiaugsmą – gyventi. Esame atsakingi vieni prieš kitus – turime saugoti vieni kitus ir vieni kitiems palengvinti galimybes patirti gyvenimo džiaugsmą.

– Kokia šiame kontekste yra filosofijos misija?

– Filosofijos misija – pažadinti ir sujungti protą ir širdį, kad kiti, vadovaudamiesi savo gebėjimais, savo atsakomybe, savo gyvenimu, galėtų savaip mąstyti ir jausti.

15min.lt/Indrės Bungardaitės nuotr./Bažnyčios griuvėsiai Sent Endriuse Škotijoje
15min.lt/Indrės Bungardaitės nuotr./Bažnyčios griuvėsiai Sent Endriuse Škotijoje

– Prieš pokalbį nemažai kalbėjote ir apie tylą.

– Tylą suvokiu tik kaip momentą, kaip laiką savistabai, laiką gilintis į save. Bet tai nėra proceso pabaiga, nes, tyrinėdamas save, atrandi ir kitus, ir tada gimsta poreikis keisti pasaulį. O tai apima kalbėjimo būtinybę. Tyla – greitai praeinanti, trumpalaikė. Mes turime daug ką nuveikti šiame pasaulyje: ir ginčytis, ir saugoti vieni kitus, ir padėti.

– Gal tyla taip pat padeda pažadinti širdį?

– Taip, ypač estetiniuose klausimuose ramuma ir tyla yra tai, per ką ne tik širdyje, bet ir pasaulyje gali apskritai ką nors atrasti: krintantį medžio lapą, žydinčią gėlę... Tai galėtų būti kaitos, atgimimo metas. Jūs teisi – tokia tyla gali atverti širdį.

Stulbinama patirtis yra suvokimas, kad pasaulis – mūsų visų namai, namai, kuriais dalijamės. Likusį pasaulį mes stengiamės gelbėti nuo griuvėsių, bet ir čia galime patirti buvimą namuose

– Ar tyla nėra ta priežastis, kodėl taip gėrėjotės griuvėsiais? 

– Dažnai taip ir būna. Daug griuvėsių nėra gausiai lankomi turistų, nėra garbinami, kaip istorijos dalis. Gali rasti nemažai griuvėsių, kuriuose gali būti vien ramumoje. Tai tikrai nėra bauginamos patirtys, jos nesukelia apgailestavimo, kad griuvėsiai dabar tokie. Tai atradimas – įdomus kontekstas: ir griuvėsių formos, ir medžiagos, ir vienatvė juose. Jautiesi kaip namie.

– Griuvėsiuose – tarsi namuose?

– Taip, namuose. Namuose jautiesi patogiai. Griuvėsiuose taip man nutinka dažnai. Tą galima pasakyti apskritai apie visą pasaulį: kur jautiesi gerai – ten tavo namai. Stulbinama patirtis yra suvokimas, kad pasaulis – mūsų visų namai, namai, kuriais dalijamės. Likusį pasaulį mes stengiamės gelbėti nuo griuvėsių, bet ir čia galime patirti buvimą namuose.

– Ko gera, kai kuriais atvejais privalėtume uždrausti istorinių pastatų, virtusių griuvėsiais, rekonstrukcijas?

– Neabejotinai. Daugybė estetinę vertę turinčių griuvėsių buvo tiesiog sunaikinti juos rekonstruojant, kad jie atrodytų taip, kokie kažkada buvo. Juk jau esame praradę originalią kokio nors pastato išvaizdą, o po restauracijos prarandame ir griuvėsius. Geriausia viską palikti taip, kaip yra, kad, būdami greta, patirtume tai, ką dabar galime patirti kaip griuvėsius, o ne maskuoti juos. Tai galioja visam pasauliui apskritai: reikia mylėti jį tokį, koks jis yra, ir stengtis jį gelbėti, tik ne slepiant jo nuosmukį ir trūkumus nuo mūsų akių.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min