Tiesiogiai

Tiesiogiai po gaisro Paneriuose: ugniagesių vado ir oro užterštumo tyrėjų komentaraiTiesiogiai po gaisro Paneriuose: ugniagesių vado ir oro užterštumo tyrėjų komentarai

Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vadovas Kęstas Pikūnas: padarykime, kad neišnyktume bent tūkstantį metų

„Jei mes, kaip tauta, išnyksime, padarykime, kad neišnyktume bent tūkstantį metų. Nes jei nieko nedarysime, išnyksime per šimtą“, – kviečia Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas Kęstas Pikūnas. Šeštadienį, Vasario 16-ąją, prezidentė Dalia Grybauskaitė už lietuvių jaunimo telkimą ir bendruomeniškumo skatinimą ir aktyvų visuomenės gerovės veiklos puoselėjimą jam įteiks valstybinį apdovanojimą – Ordino už nuopelnus Lietuvai medalį.
Kęstas Pikūnas
Kęstas Pikūnas / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

K.Pikūnas dvylika metų yra praleidęs užsienyje. Iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą jis grįžo 2011 m. pabaigoje, po Europos krepšinio čempionato, kuriame kuravo britų rinktinę.

– Ar Lietuvos jaunimas pilietiškas? – portalas 15min.lt paklausė K.Pikūno.

– Jis visą laiką buvo pilietiškas. Kartais norima uždėti akcentus, kurių nėra. Už visus sunku šnekėti, bet dauguma nori kažką daryti, kažkuo prisidėti. Daug kas į viską žiūri pragmatiškai – tai natūralu ir labai gerai. Nes, radus kampą, kad visiems būtų gerai, atsiranda ir tęstinumas. Jaunimas tikrai šviesus, nori dirbti ir greitai supranta, kas yra kas.

Kęstas Pikūnas: „Niekada nežinai, kada jaunas žmogus iš Australijos, Kanados ar Škotijos grįš į Lietuvą, o kada gyvenantis čia išvažiuos.“

– Norėti galima daug ko. Ar yra galimybių ir sąlygų tuos norus įgyvendinti?

– Niekada nebus idealių sąlygų įgyvendinti viską. Būtų neįdomu veikti. Sąlygas galima susikurti, dirbant kartu. Turi suprasti, ko jaunam žmogui reikia, – karjeros, kontaktų, pabendravimo ar tik patarimų. Svarbiausias dalykas tokioje veikloje yra bendravimas. Kai jis nutrūksta, pasineri vien į vidinius dalykus ir dingsti iš horizonto.

– Ką vienija PLJS – tik užsienyje gyvenančius lietuvius?

– Nariais gali tapti mūsų sąjungų kitose šalyse atstovai. Bet, kadangi mus jungia Lietuva, su Lietuva yra daug ryšių, natūralu, kad esame matomi ir čia.

Galų gale dabar pasaulis yra globalus, vieną dieną esi čia, kitą – ten. Niekada nežinai, kada jaunas žmogus, gyvenantis Australijoje, Kanadoje ar Škotijoje, grįš į Lietuvą, o kada gyvenantis čia išvažiuos. Svarbiausia – ryšys su žmonėmis, visa kita – detalės.

– Kokie atrodo gyvenantieji svetur? Susidaro įspūdis, kad dažnai jie yra pilietiškesni ir bendruomeniški nei likusieji Lietuvoje, kad iš užsienio Lietuva atrodo mielesnė.

– Žolė visą laiką žalesnė kitur. Bet tame yra tiesos. Aš pats dvylika metų pragyvenau Anglijoje. Lietuvoje daug dalykų priimi kaip savaime suprantamus. Žinoma, priklauso nuo to, kas tave supa. Kai kuriose bendruomenėse lietuvių net per daug, jie yra susikūrę mažą Lietuvą. Bet kategorizuoti ir sakyti, kad visi taip gyvena, neteisinga. Tai – labiau kitos kultūros ir savo požiūrio platinimo išraiška.

R.Boitsovos / lietuviams.com nuotr./Kęstas Pikūnas
R.Boitsovos / lietuviams.com nuotr./Kęstas Pikūnas

Būna, kad pasiilgsti Lietuvos. Nueini į parduotuvę, pamatai sūrelį ar kitą lietuvišką prekę, kurios Lietuvos prekybos centre niekada nepirktum, o atrodo: koks skanus… Kai būni kitoje aplinkoje, visai kitaip pradedi vertinti.

Daugiau ar mažiau užsienyje patriotiškumo ir pilietiškumo?.. Nemanau, kad apskritai reikia į tai kreipti didelį dėmesį. Ne tame esmė. Teisybė, daug žmonių pradeda labiau mylėti Lietuvą ir vertinti, ką jie turėjo čia. Galų gale priklauso nuo šalies, kurioje jie gyvena. Daug kas pasiilgsta ežerų, pievų. Anglijoje kai ko negalėsi padaryti. Sakykime, iki ežerų reikia toliau važiuoti (nekalbu apie Londono parkus), o ir plaukioti galima tik jūroje. Praktiškai visur – privati nuosavybė. Lietuvoje gyvenimo kokybė geresnė.

– Turbūt ir žmonių santykiuose, ir kalbant apie tėvynę meilė tik iš pradžių būna viską nustelbiantis jausmas. Ilgainiui jai išlaikyti būtinas didelis darbas. Dalyvavimas lietuviškoje veikloje reikalauja laiko, papildomų pastangų ir net išlaidų. Ar užsienyje gyvenantis jaunimas tam nusiteikęs? Ar daug žmonių bendros veiklos su tautiečiais nori sąmoningai, ne vien ieškodami, su kuo pabendrauti lietuviškai?

– Ir noro, ir laiko randa. Priklauso nuo ambicijų. Jei siekia sukurti klubą universitete, kartu švęsti šventes, pažaisti kreipšinį, viskas vyksta natūraliai. Šventės yra šventos. Jei susibūrę jauni ir vyresni žmonės nori dar daugiau, prasideda organizaciniai dalykai. Todėl vienas PLJS tikslų – patiems sustiprėti, kad galėtume padėti klubams ir organizacijoms kitose šalyse augti. Dažnai jie nežino, ką daryti, kaip nusistatyti tikslus.

Yra ir gerų pavyzdžių – žmonės Prancūzijoje, Danijoje dirba viršydami visų lūkesčius ir labai nesireklamuoja, Jie žino, ko nori. Kai jie žino, ko nori ir kaip tai padaryti, jei ir prireikia mūsų pagalbos, nebent užvesti ant kelio, su kažkuo supažindinti. Pavyzdžiui, Daniją suvedėme su ISM universitetu – sėkmingai dirba, kuria didelius planus. Yra pakankamai stiprūs ir motyvuoti, nes rado bendrą tašką, vieni kitiems padeda.

– Per Seimo rinkimus rinkėjų aktyvumas Belgijoje buvo rekordinis – 86 proc. Balsavo daugiau žmonių nei Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ar JAV, kur lietuvių bendruomenės keliasdešimt kartų didesnės. Gal dažnai lietuvių pilietiškumas pasireiškia tik sūreliais ir kartu švenčiamomis Kalėdomis?

– Į rinkimus žiūrima nepakankamai rimtai, jie nepakankamai akcentuojami. Didžiojoje Britanijoje prieš kelerius metus agitavome balsuoti. Turi sieti su kažkokiu renginiu, bet vis tiek nesurinksi didelio rato. Žmonės nebūtinai atvažiuos balsuoti, nes jiems brangu, nepatogu, iš darbo neišleidžia. kas, žinoma, ne pasiteisinimas – galima ir paštu tai padaryti. Tai daugiau yra visuomenės pratinimas, kad jie gali nuspręsti. Jis labai pamažu auga. Tikrai aktyvumas žemas, bet nemanau, kad drastiškai padidės.

Kęstas Pikūnas: „Būna, nueini į parduotuvę, pamatai sūrelį ar kitą lietuvišką prekę, kurios Lietuvos prekybos centre niekada nepirktum, o atrodo: koks skanus…“

Rezultatai, už ką žmonės balsavo, labiau išsiskyrė (Belgijoje pusė balsavo už konservatorius, ketvirtadalis – už Liberalų sąjūdį, tik dešimtadalis – už socialdemokratus – red. past.). Didžiojoje Britanijoje aktyvumas mažas, nes gali balsuoti tik ambasadoje. Tam reikia atsiprašyti iš darbo, kažkur važiuoti. Jei gyveni ne Londone, balsavimas kainuoja kokius 70 svarų. Galima balsuoti paštu, bet tam reikia parodyti balsavimo paprastumą. Be to, yra nusistovėjusi jaunų žmonių nuomonė: ai, ką aš čia pakeisiu. O vyresniųjų balsavimo tradicijos nėra.

– Ir grįžtame prie pirmo klausimo – ar žmonės yra pilietiški?..

– O kas yra pilietiškumas? Tai yra razinka, kurią kiekvienas suvokia skirtingai.

– Gal vis tik galima rasti bendrą vardiklį iš sūrelių, krepšinio ir rinkimų? Juk kartais net lietuviškai nemokantis žmogus tampa didesniu patriotu nei ką tik išvažiavęs.

– Pilietiškas žmogus – tas, kuris atranda savo vietą ir žino, kuo gali geriausiai prisidėti. Balsavimas ir kiti dalykai yra to išraiška. Svari, bet labiau akcentas, kad „mes darome“. Pilietiškumas pasireiškia per savęs atradimą ir norą duoti.

– Vasarą Prienų rajone vyko Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas. Kokių minčių jis sukėlė?

– Minčių buvo labai daug. Pagrindinis atradimas – kad jaunimui reikia turinio. Nesvarbu, ar jam 18, ar 35 metai. Piešiamas paveikslas, kad reikia tik duonos ir linksmybių, neteisingas. Renginys, kuriame dalyvavo 3,5 tūkst. žmonių ir kuris buvo pirmas toks, pranoko lūkesčius. Gal ir formatas buvo patrauklus jaunam žmogui – balansas tarp turinio ir formos. Pagrindinis atradimas – kad tokių dalykų reikia. Sprendžiu iš žmonių nusiteikimo ir vėlesnių atgarsių. Žinau, kad po šio renginio vyko ne vienas renginys ir gimė ne viena iniciatyva. Pavyzdžiui, savaitgalį buvau Punske, kur dvi dienas vyko panaši konferencija „Punskas 2020 – pirmi žingsniai karjeros link“. Tokie dalykai įkvepia.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kęstas Pikūnas
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kęstas Pikūnas

Atėjo laikas keisti požiūrį į bendruomenę, sąjungas. Seniau būdavo: esi sąjungos narys, moki mokestį – šaunuolis! Dabar kitaip – bendruomenė turi sudaryti sąlygas ir galimybes, tada jas kursi kitiems aplink save. Reikia atsisukti į žmogų, kurti turinį, pridėtinę vertę. Organizaciniai reikalai turi likti viduje.

– Grupės „Antis“ narys Algirdas Kaušpėdas minėtame susitikime sakė, kad opiausia Lietuvos problema – ne emigracija, o demografija, didžiausia galima bėda – visuomenės pakrikimas ir rūpinimasis vien asmenine gerove. Tauta, anot jo, – ne vien alus ir krepšinio pergalės, o įsipareigojimas vienas kitam kurti, gerbti ir mylėti, gyvenimas be saviniekos ir kito niekinimo.

– Yra nusistovėjęs požiūris – jei gyveni Rytų Londone (lietuvių gausiai gyvenamoje miesto dalyje – red. past.), esi toks. Arba dirbi gamykloje. Žmonės, dirbantys bankuose, kartais būna mažiau išprusę nei gyvenantieji kitur. Aš susidūriau su visokiais – ir iš Rytų Londono, ir iš statybų. Visi vienodi. Jungia noras vienaip ar kitaip bendrauti – ir Sičio bankininką, ir olimpinio kaimelio statybininką.

Kęstas Pikūnas: „Išsivaikščios ar ne – lengviausia apie tai kalbėti ir nieko nedaryti. Jaunimą labiausiai nervina – kiek galima šnekėti tomis pačiomis temomis.“

Kartais nejučia pradedi skirstyti žmones. Nusistovėjusi klišė, kad į renginius ambasadose eina tik išrinktieji. Visi gali eiti, bet reikia tai transliuoti. Tai yra sunkus darbas, jį žmonės atlieka savanoriškai, o taip atsiranda daug saviveiklos. Nėra tradicijos, kad reikia daryti būtent taip, o ne kitaip.

Lietuvių diaspora yra jauna, jei neskaičiuojame dipukų. Ypač Europos bendruomenė jauna. Jie dar savęs ieško. Nuo bendruomenių priklausys, kokios bus organizacijos, kaip jie bendraus ir kokią žinią ištransliuos.

– Kokią dalį išeivių bus galima išlaikyti Lietuvos orbitoje? Kad jie, gyvendami užsienyje ir nebūtinai dažnai grįždami į gimtinę, priklausytų bendruomenei, dalyvautų rinkimuose ir įvairioje lietuviškoje veikloje?

– Priklauso nuo sąlygų ir pasirinkimų. Filosofuoti tomis temomis kartais įdomu, bet kvaila ir beprasmiška. Daug kas priklauso nuo ateities, o ją kuriame patys. Mums sakė: nusišnekate, niekas neatvažiuos į jaunimo susitikimą. Bet atvažiavo ir dar naudos gavo. Taip kuri, kas toliau kuria Lietuvą, bendruomenę. Pavyzdžiais galima rinktis airius, žydus, nors, žinoma, mes turime savo specifiką.

Svarbu, kokį suformuosi žmonių požiūrį. Išsivaikščios ar ne – lengviausia apie tai kalbėti ir nieko nedaryti. Jaunimą labiausiai nervina – kiek galima šnekėti tomis pačiomis temomis. Vieną mėnesį emigracija gera, nes vyksta daug renginių, kitą mėnesį – blogai, išsivaikščiosime. Tai natūralu – per amžių amžius bus kalbama. Ta ką, dabar reikia baigti dirbti? Jei tikrai išnyksime, padarykime, kad neišnyktume bent tūkstantį metų. Nes jei nieko nedarysime, išnyksime per šimtą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius