Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologas: užuot kapstęsi problemose, analizuokite savo sėkmes

Dainius Baltrušaitis
Nuotr. iš psichologija.vdu.lt / Dainius Baltrušaitis
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pajutę, kad gyvena kažkaip ne taip, ir nežinodami, ko imtis, kad padėtis pasikeistų, žmonės paprastai padaro esminę klaidą – ima nagrinėti tai, kas nesiseka, ir kapstytis problemose, sako psichologas Dainius Baltrušaitis. „Mes per mažai analizuojame savo sėkmingą patirtį (kaip mums pavyko, ką padarėme, kokie yra sėkmės pavyzdžiai, kuriuos dar kartą galėtume panaudoti), o nesėkmingą (kas nepasisekė, kodėl, kas kaltas) – per daug“, – pabrėžia jis.

D.Baltrušaičio teigimu, norint pajudėti į priekį, stebuklų nereikia. Užteks įsisąmoninti du dalykus: „Jei kažką darai, stengiesi, bet tau nepavyksta, gal daugiau to nedaryk, nes nėra prasmės. Daryk kažką kita. O jei kažkas sekasi, daryk to daugiau.“

– Dirbdamas vadovaujatės susitelkimo į sprendimus metodu, filosofija. Kas tai yra?

– Susitelkimas į sprendimus, kaip filosofija, ateina iš psichologijos. Jos pradininkai buvo Steve`as de Shazeris ir Insoo Kim Bergas. Kadangi ir dabar itin populiari psichoanalizė reikalauja daug laiko, jie pradėjo ieškoti efektyvios terapijos rūšies, nes kartais padėti žmogui turi labai greitai, tarkim, esant tokiai kritinei situacijai, kaip savižudybė. Tokiu atveju nėra galimybės susitikti su tuo žmogumi penkiolika kartų. Susitikai vieną kartą ir arba padėjai pajudėti į priekį, arba kitos galimybės nebus.

Vadovaudamiesi susitelkimo į sprendimus filosofija, mes darome kelis dalykus. Pirma, orientuojamės į sprendimus, o ne į problemas. Žiūrime į tai, kas sekasi, o ne į tai, kas nesiseka, remiamės sėkmės, o ne nesėkmės pavyzdžiais.

Tai yra, jei nori kažką pasiekti, geriausia atspirtis arba postūmis gali ateiti iš sėkmingos patirties ir resursų, kuriuos jau turi. Tradicinis konvencinis požiūris sakytų: jei nori iš taško A pajudėti į tašką B, pažiūrėk, kas tau kliudo judėti arba ką gali padaryti, kad pajudėtum. Sutelkimas į sprendimus sakytų šiek tiek kitaip: jei nori iš taško A pajudėti į tašką B, pažiūrėk, kas visą laiką tave sėkmingai lydėjo į tašką A taško B link, ir išnaudok visa tai tam, kad dar greičiau pajudėtum į tašką B.

Jei nori iš taško A pajudėti į tašką B, pažiūrėk, kas visą laiką tave sėkmingai lydėjo į tašką A taško B link, ir išnaudok visa tai tam, kad dar greičiau pajudėtum į tašką B.

S.de Shazeris suformulavo du kertinius postulatus. Jis sakė taip: jei kažkas nesiseka, liaukis tai daręs ir daryk kažką kita. Taigi jei kažką darai, stengiesi, bet tau nepavyksta, gal daugiau to nedaryk, nes nėra prasmės. Daryk kažką kita. Tai nereiškia, kad turi mesti galutinį savo tikslą – tiesiog ieškok kitų būdų. Bet čia atsiranda paradoksas, nes žmonės neieško kitų būdų – turi savo keliuką ir varo juo su trigubai didesne jėga, net jei nesiseka.

Antras postulatas papildo pirmąjį: jei kažkas sekasi, daryk to daugiau. Bet čia irgi paradoksalu, nes labai dažnai, kai žmonių paklausi, kaip jiems pavyko padaryti kažką, išgirsti – pasisekė, taip išėjo, daug dirbau... Bet nieko konkretaus. Mes per mažai analizuojame savo sėkmingą patirtį (kaip mums pavyko, ką padarėme, koks buvo kiekvieno indėlis, kokie už to slypi resursai, veiksmai, sėkmės pavyzdžiai, kuriuos dar kartą galėtume panaudoti), o nesėkmingą – per daug (kas nepasisekė, kodėl, kas kaltas).

– Kaip liautis analizuoti savo nesėkmes, praeitį ir graužtis dėl to?

– Eiti pas psichologą arba „koučerį“. O iš tikrųjų, kaip visada, reikia valingų pastangų ir savistabos: žiūrėti, apie ką mąstai, kaip mąstai, kodėl taip mąstai, kaip galėtum mąstyti kitaip, kad tai vestų į progresą ir t. t.

Susitelkimas į sprendimus, kaip filosofija ir kaip būdas mąstyti, yra be galo paprastas, o jo kertiniai dėmenys taip pat labai paprasti. Čia tiesiog turi kažkas pasikeisti tavo mąstyme. O tam, kad pasikeistų, dedi valingas pastangas: užuot matęs ir analizavęs vien tai, kas yra blogai, analizuoji ir pasidžiaugi tuo, kas yra gerai.

Susitelkimas į sprendimus jokiu būdu nėra kraštutinis amerikietiškas pozityvizmas, kai eini lietingą dieną ir sakai – kaip saulė šviečia. Ne, tai būtų realybės neigimas. Aš sakyčiau, kad susitelkimas į sprendimus yra konstruktyvus pozityvizmas, kai žiūri į tuos dalykus, kurie tau sekasi, ieškai, kaip juos labiau išnaudoti, kad pasiektum dar daugiau.

– Sprendimų priėmimas, ko gero, labai susijęs su pokyčiais. Kartais esame taip įstrigę savo gyvenime ir kasdienybėje, kad, nors ir jaučiame, jog pokyčių reikia, žengti pirmo žingsnio nesiryžtame, stoviniuojame vietoje ir dar save graužiame dėl to, kad niekur nežengiame. Kodėl priimti sprendimus ir imtis pokyčių gali būti taip sunku?

Susitelkimas į sprendimus yra konstruktyvus pozityvizmas, kai žiūri į tuos dalykus, kurie tau sekasi, ieškai, kaip juos labiau išnaudoti, kad pasiektum dar daugiau.

– Yra sukurta puiki pokyčių formulė, kuriai ir aš pritariu. Sakoma, kad imtis žingsnių yra finalinis taškas.

Tik klausimas, ar yra visos kitos prielaidos, kad imtumeisi. O kitos prielaidos labai paprastos.

Pirma – ar tu iš tikrųjų nepatenkintas tuo, ką turi. Jei esi nepatenkintas esama padėtimi, yra galimybių, kad keisiesi.

Antras dalykas – ateitis: ar tu matai, kur link keistis. Yra labai daug žmonių, kurie sako, kad jiems blogai taip, kaip yra, bet kai paklausi, o kaip galėtų būti kitaip, sako, kad nežino.

Trečia prielaida, kuri man atrodo pati svarbiausia, – pasitikėjimas ir tikėjimas, kad galima pakeisti tai, ką nori pakeisti. Labai dažnai žmonės nesiima pokyčių tik dėl to, kad nėra tikri, jog pakeis. Šiuo atveju labai iškalbingas lietuvių folkloras – geriau žvirblis rankoje negu erelis danguje. Taigi čia kaip tik pasitikėjimo klausimas: ar aš tikiu, kad pagausiu erelį, ar, nors ir kaip tas žvirblis ne malonus, pasilieku.

Paskui, kai šie trys dalykai yra, žingsniai ateina patys. Kitą kartą jie ateina net nevalingai, net negalvoji, kad dabar imsi ir kažką darysi – tiesiog pagauni save darant.

– Gal egzistuoja paprasta pokyčių baimė, kai, jau vien galvojant apie galimus pokyčius, kausto nerimas, nežinia dėl ateities?

– Taip. Viena vertus, mes visą laiką jaučiame nepasitenkinimą, matome ateitį, tikime, kad rytojus bus gražus, kita vertus, yra pokyčių kaina. Tada, jei nori pokyčių, turi pagalvoti, ar tie pokyčiai verti savo kainos. Tarkim, aš pasikeisiu – kas iš to? Arba aš nuspręsiu tenkintis esama padėtimi – kaip bus tada?

– Kokius klausimus vertėtų sau užduoti pokyčių „išvakarėse“? Kaina būtų vienas svarbiausių?

– Apie kainą iš tikrųjų neužduočiau. Kodėl? Nes manau, kad, kuo labiau galvosi apie kainą, tuo daugiau bus atsakymų, kad keistis brangu. Tada save įtikinsi, kad verta nesikeisti – neapsimoka.

Todėl aš užduočiau klausimus apie tai, ką man tie pokyčiai atneš. Tarkim, atėjo diena, kai įvyko finalinis lūžis: kaip ta diena atrodo? Ką darau, kaip gyvenu, ką dirbu, ko nedirbu?

Antra klausimų grupė yra susijusi su savo teigiamos patirties analize. Jei kažką panašaus dariau anksčiau, galvočiau, kaip man pavykdavo, ką darydavau, į ką atsiremdavau, ką panaudodavau, kokie mano sėkmės pavyzdžiai rodo, kad aš galiu pasikeisti, kas rodo, kad aš galiu būti tikras, jog pasieksiu tai, ko noriu ir t. t.

– Pasitelkėte lietuvių folklorą, bet tą, kuris prilaiko, pataria nerizikuoti. Galbūt yra pavyzdžių, kurie kaip tik skatintų pokyčius?

– Žinoma. Folkloras – tai žmonės. O žmonių yra visokių, tad ir posakių yra visokių. Lenk medį, kol jaunas (imkis dabar). Gera pradžia – pusė darbo (ženk pirmą žingsnį, o visa kita pasidarys).

Labai dažnai žmonės iš pradžių mąsto ir dėlioja planą, bando sugalvoti kažką tobulo, aiškaus, mažai rizikingo, bet pasaulis toks dinamiškas, kad tas kelias, kurį susidėlioji, rytoj gali pasirodyti visiška nesąmonė.

Manau, kad, jei nori kažką padaryti, tiesiog reikia pradėti daryti. Labai dažnai žmonės iš pradžių mąsto ir dėlioja planą, bando sugalvoti kažką tobulo, aiškaus, mažai rizikingo, bet pasaulis toks dinamiškas, kad tas kelias, kurį susidėlioji, rytoj gali pasirodyti visiška nesąmonė, nes tai, kas pasikeitė pasaulyje, gali tau parodyti kitą kelią.

Taigi siūlyčiau tiesiog žengti žingsnį ir būti atsimerkusiam, kad matytum, ką pasaulis atneša žengus tą žingsnį. Tada žengti antrą žingsnį ir vėl žiūrėti, ką pasaulis atnešė. Tai labai pragmatiškas, bet, ko gero, greičiausias kelias į progresą, pokyčius.

– Knygynų lentynos lūžta nuo literatūros, kaip daug uždirbti, mylėti, turėti gražią šeimą, daryti kam nors įtaką. Gausu seminarų, kuriuos veda ir patyrę psichologai, ir dvasiniais vadovais prisistatantys nežinia kokio išsilavinimo žmonės. Kaip nepasiklysti sėkmingo gyvenimo receptų gausybėje? Ar jūs tikite receptais?

– Pradėsiu nuo antro klausimo – netikiu. Susitelkimas į sprendimus nėra receptų filosofija. Susitelkimas sprendimus nesiūlo jokių receptų, kaip kažką pasiekti, kažką padaryti. Susitelkimas į sprendimus kaip tik sako, kad nėra receptų, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Kiekvienas susikuria savo receptą. O tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Žinoma, reikia įvertinti skirtingas sėkmingas praktikas, bet galiausiai pasirinkti savo būdą.

– Kaip paaiškintumėte tokį tų receptų populiarumą ir poreikį?

– Žmonės visą laiką ieško greitų būdų, turbūt tai ir lemia populiarumą. Jokiu būdu nesu prieš tas knygas, kurios rašo, kaip uždirbti milijoną per tris dienas ar numesti svorio per pusdienį.

Nors jomis nelabai tikiu, kita vertus, jose yra daug sėkmingų istorijų, kurios tiesiog gali inspiruoti. Jei į tas knygas žiūrėsi ne kaip į receptą (aš padarysiu taip pat ir man pasiseks), bet kaip į inspiracijos šaltinį, kuris tave uždegs judėti į priekį, galbūt visai neblogai.

Man atrodo, pagrindinis „koučo“, psichologo, bet kokio kito pagalbos specialisto darbas – padėti žmogui ir pasukti jo mąstymo ratą kita linkme. Jei tavo mąstymo ratas buvo užstrigęs arba kapstėsi problemose, reikia jį pasukti į kitą pusę, kad žmogus atrastų tai, kas sekasi, kur yra ateitis. Tada žmogus pats pradės judėti į priekį. Nereikia daryti stebuklų. Vienintelis dalykas – padėti žmogui pamatyti kitus aspektus. Man atrodo, to užtenka.

– Galbūt verta įsisąmoninti mintį „netikėk viskuo, ką galvoji“?

– Pridėčiau, kad turi įsisąmoninti, jog galvoti gali skirtingai. Manau, kad mūsų žodžiai kuria mūsų pasaulį. Apie tai, apie ką kalbame, daugiau aplink save ir turime.

Mėgstu sakyti, kad gyvenimas yra paprastas, kol mes patys jo nepadarome sudėtingo. Reikia į viską paprasčiau žiūrėti ir tada lengviau atrasi savo kelius. Kitas dalykas – gyvenimas yra trumpas, todėl nevertėtų kentėti. Jei norisi kažką keisti, reikia tiesiog imti ir keisti, nes su kiekvienais metais žmonėms psichologiškai vis sunkiau imtis pokyčių.

Lrt.lt
Komentarai
Temos Psichologija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min