Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichoterapeutas Ch. André: „Mada, televizija, prabangos pramonė – psichologinius kompleksus generuojančios sritys“

Christophe‘as André
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Christophe‘as André
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prancūzų psichoterapeutas, 30-ties populiarių knygų autorius Christophe‘as André Lietuvoje dar visai neseniai buvo nežinomas. Jo knyga „Netobuli, laisvi ir laimingi“ (iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido „Tyto alba“) patraukė skaitytojų dėmesį vos pasirodžiusi.

„Netobuli, laisvi ir laimingi“ yra gavusi prancūzų žurnalo „Psychologies“ apdovanojimą „Knyga, padedanti gyventi geriau“,  ji išversta į vokiečių, ispanų, italų, švedų, japonų, korėjiečių kalbas.

Pats autorius apie „Netobulus, laisvus ir laimingus“ sako: „Ko gero, ši knyga – mano didžiausia sėkmė. Jai pasirodžius, gavau daugiausia skaitytojų laiškų su padėkomis, asmeninėmis istorijomis, klausimais. Ji yra daugelio metų darbo su pacientais, kolegomis, artimaisiais ir savivertės bei santykio su savimi apmąstymų sintezė. Joje rasite daug praktinių patarimų, pratybų, o pagrindinė jos žinia: savivertė, kuri remiasi konkurencija, dominavimu, karštligišku sėkmės siekimu, sukelia vien kančias ir nesaugumą. Tik rami ir vienalytė savivertė, nesivelianti į beprasmę konkurenciją (tausojanti save tik kai kurioms sritims, kur ji neišvengiama), bus ilgalaikė ir sėkminga.“

Savivertė – mūsų šiuolaikinio gyvenimo šerdis, kad ir kokiai kultūrai ir tautai priklausytume. Christophe‘as André analizuoja, kaip mūsų savivertė kinta, kas jai daro įtaką, kas ją išbalansuoja, kas kliudo ir išlaisvina. Priimti ir mylėti save? Tai nėra labai sudėtinga.

Žmogaus vidinei pusiausvyrai savivertė yra esminis veiksnys. Mūsų požiūris į save daro įtaką mintims apie save ir pasaulį, mūsų elgesiui ir emocijoms. Ši knyga kalba apie kasdienę savivertės praktiką ir atskleidžia naujas kryptis, kuriomis verta eiti, kad geriau gyventume.

Prancūzija – pasaulio rekordininkė pagal psichotropinių vaistų suvartojimo kiekį, nors šioje šalyje dirba 15 tūkstančių psichoterapijos specialistų. Tarp jų – itin populiarus ir sėkmingas psichiatras ir rašytojas Christophe‘as André. Autoriaus ir jo veikalų populiarumas rodo, kad žmonėms reikia aiškių, nesunkiai įsisavinamų, sklandžių ir be specialistų žargono parašytų kūrinių, temų, kurios svarbios kiekvienam – baimė, emocijos, savivertė. 

Dr. Ch. André sako atidžiai žvelgiantis į savo teikiamą psichologinę pagalbą: kaip padėti skaitytojui, kuris dažnai jaučia nerimą, kaip priminti jam, kad jo kančios anaiptol nėra išskirtinės, nenormalios. Ir kad visada yra vilties. „Mano knygos panašios į mano taikomą terapiją: visada labiau padedi patarimais, o ne dėstydamas bendrybes ar teorijas. Kai perki praktinės psichologijos knygą, nori sužinoti, kokių krypčių laikėsi kiti žmonės. O tada jau tavo valia – gali jas atmesti arba pritaikyti sau.“ 

Mano knygos panašios į mano taikomą terapiją: visada labiau padedi patarimais, o ne dėstydamas bendrybes ar teorijas

Beje, Christophe‘as André vadovauja vienos žinomos leidyklos knygų serijai „Savigalbos gidas“. Šioje serijoje leidžiamos knygos, kuriose pateikiami praktiniai patarimai šimtų įvairiausių psichologinių sunkumų kamuojamiems žmonėms. Mokslininkas, dirbantis Paryžiaus Šv. Onos ligoninėje elgesio ir kognityvinės terapijos skyriuje, psichologiją padarė prieinama visiems.

Tėvų namai (Christophe‘o André tėvas buvo jūreivis, mama – pradinių klasių mokytoja) buvo pilni knygų, tėvai įskiepijo sūnui pomėgį rašyti. Baigdamas tiksliųjų mokslų pakraipos mokyklą Tulūzoje Ch. André susidomėjo S. Freudu: „Mano, kaip psichiatro, ateitį nulėmė „Psichoanalizės įvadas“. O to meto Prancūzijoje buvo pats Jacques‘o Lacano populiarumo įkarštis. J. Lacano žodžiai iš Paryžiaus sklido po visą šalį, bet neišmanėliai sekėjai tik kenkė klusniai mėgdžiodami jų autorių. Jaunasis eksternas dalyvavo psichologinėse konsultacijose, kur pacientai būdavo priimami šaltokai.  Ch. André tai glumino: „Visi mano bičiuliai, praktikavę Lacano psichoanalizę, būdavo lakoniški ir pabrėžtinai atsiriboję. Man toks formatas darėsi nepakenčiamas.“  Nusivylimas augo. Pabendravęs su Tulūzos psichoanalitikų grietinėle, André atsisakė atlikti asmeninę psichoanalizę.  Jis pasirinko pusmečio stažuotę akušerijos srityje, bet pašaukimas nedavė ramybės. Atsisakęs psichoanalizės, jis žengė klasikiniu keliu, mokėsi iš savo mokytojų – tulūziečio Lucieno Millet ir kataloniečio didžiojo Herni Ey: „Šie vyrai savo laiku buvo humanistinės psichiatrijos čempionai: gerbė pacientus, atidžiai išklausydavo ir teikdavo realią pagalbą. 

Christophe‘as André, susikirtus psichoanalizės ir elgesio terapijos atstovams, išdėstė savo poziciją: „Tik sąžiningumas ir pragmatiškumas padės siekti pažangos. Dažnai priimu pacientus, kurie lankėsi pas psichoanalizės specialistus 7–10 metų, bet negalėjo pasigirti sėkme. Žinoma, daug ir tokių, kuriems ji padėjo. Psichoanalizė – ne evangelija. Kai kur Freudas išties buvo genialus, kitais atvejais – sukčius. Jeigu psichoanalizė nori pamokyti elgesio terapijos atstovus – tai normalu, nes ji seniau atsirado, bet tegul tai daro geranoriškai, o ne šiurkščiai ir pavydžiai kaip vyresnėlis, nepakenčiantis šeimoje atsiradusio jaunėlio.“ 

Knyga „Netobuli, laisvi ir laimingi“ prasideda citata iš Jules‘o Renard‘o „Dienoraščio“, kuriame prancūzų klasikas skundžiasi, kaip jam sunku gyventi, o baigiasi Marko Aurelijaus citata, kurioje kalbama apie tai, kad sielos ramybės reikia siekti protingai. Christophe‘as André mėgsta savo tekstus papildyti žymių žmonių mintimis, knygų citatomis ir klasikų sentencijomis. Jos itin iškalbingos, persipinančios su klinikiniais pastebėjimais ir statistiniais duomenimis. Pacientai turėtų labiau vertinti išsilavinusį psichiatrą, o ne paprastą „psichikos reikalų techniką“.  

Interviu prancūzų žurnalui „Lire“, psichoterapeutas paaiškino, kad kompleksuotam ir netobulam jaustis normalu, kad tobulumo vaikymasis sukelia stresą ir nuovargį ir kad moterys patiria didesnį visuomenės spaudimą vien dėl išvaizdos. 

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Daktare André, kaip apibūdintumėte, kas yra kompleksas?

– Tai dėmesio sutelkimas į tikrą ar įsivaizduojamą fizinį arba psichologinį netobulumą. Tada žmogus linkęs daryti nedideles klaidas. Pirma, jis mano, kad tas jo trūkumas labai matomas ir užgožia visą jo asmenybę, o aplinkiniai mato jį kaip visumą. Antra, jis tampa paranojiškas ir viską, kas jo gyvenime nutinka, aiškina tuo tariamu trūkumu. Tai – klaidinga perspektyva ir požiūris į save.

– Kokie yra kompleksų tipai?

– Yra fiziniai kompleksai: žmogus jaučiasi, lyg ko nors būtų „per daug“ („aš per stora“, „mano nosis per didelė“...), arba „nepakankamai“ („mano krūtinė per maža“, „aš nepakankamai aukštas“...). Nevisavertiškumas, lyginant su kitais, – psichologinis kompleksas. Galima kentėti ir nuo tariamo  protingumo, išsilavinimo, sumanumo stygiaus...

– Ar normalu būti kompleksuotam?

– Žinoma, nes normalu ir jaustis netobulam, juk nė vienas nesam tobulas. Skiriasi tik strategijos, kurias žmonės taiko, kad gyventų su savo trūkumais. Jos gali būti tinkamos arba netinkamos.

– Kokios šios strategijos?

– Pirmoji strategija – paklusti kompleksui: žmogus išvis slepiasi, kad paslėptų menką smulkmeną, bėga nuo gyvenimo, nerodo savo kūno (neina į viešumą su maudymosi kostiumėliu ar sijonu). Tai paklusimas kompleksui, sukeliantis įtampą, savęs nuvertinimą ar depresiją. Kita reakcija – kovoti su kompleksu arba žūtbūt stengtis jį kompensuoti. Tada prasideda tobulumo vaikymasis, kuris sukelia stresą, spaudimą ir nuovargį. Geriausia strategija – priimti, sutikti su tuo, kad esi netobulas. Tai nereiškia, kad atsisakai taisyti savo trūkumus, tiesiog darai tai ramiai ir draugiškai nusiteikęs savo atžvilgiu. Priimti netobulumą – sąlyga ramiai keistis.

– Iš kur atsiranda kompleksai?

– Vienas iš veiksnių – šeimos spaudimas ir klaidos. Kompleksai susiję su saviverte, o ji susijusi su tuo, kaip save vertino tėvai. Taigi viskas priklauso nuo mūsų gauto gyvenimo ir vertinimo modelio. Ar tėvai darė spaudimą dėl išvaizdos, dėl pasiekimų? Kitas veiksnys – kompleksus gilina socialinė aplinka. Mada, televizija, prabangos pramonė – labai daug kompleksų generuojančios sritys. Visuomenė pervertina fizinę išvaizdą. Televizija rodo mums netikroviškus laidų vedėjus, prisidažiusius, balintais dantimis. Tai – ne norma!

– Ar seniau žmonės buvo mažiau kompleksuoti?

– Taip. Kompleksai atsiranda lyginant save su kitais. Kadaise žmogus lygino save su broliu, kaimynu, giminaičiu. Jų aplinkoje nebuvo Claudia‘os Schiffer! Dabar, kai tiražuojami atvaizdai, reklama, žurnalai, lyginimo aspektų vis daugėja.

– Ar vyrai ir moterys vienodai kompleksuoti?

– Ne, moterys labiau, nes jos patiria daug didesnį spaudimą vien dėl išvaizdos. Tačiau ir čia pamažu nusistovi pusiausvyra, vyrai taip pat vis dažniau susiduria su modeliais, turinčiais tobulus kūnus. Tik jie maždaug puse amžiaus atsilieka nuo moterų.

– Kaip įveikti šiuos kompleksus?

– Iš pradžių sutikite su tuo, kad esate netobulas, atsikratykite įkyrios minties visiems patikti. Paskui stenkitės suprasti, iš kur tas kompleksas atsirado. Neužsisklęskite savyje, priešingai – stebėkite kitus, kalbėkitės, supraskite, kaip jie dorojasi su savo netobulumu. Kompleksuotas žmogus labai išdidus: nepasikliauja aplinkinių nuomone, įsitikinęs, kad jis teisus. Keiskite požiūrį ir klausykite, ką sako kiti. Be to, nepakluskite kompleksui, pamažu stokite su juo akistaton. Aš patariu ugdyti savivertę ir prisiminti, kad kiti mus mato kaip vientisą žmogų, visumą. Nepainiokime žavesio su grožiu: žavesys labiau susijęs su savęs užmiršimu ir spontaniškumu negu su grožiu.

– Ar gali padėti meilė?

– Meilė padeda, bet su sąlyga, kad kompleksas ne per stiprus. Reikia priimti tai, kad esi mylimas, leisti kitam pažinti savo netobulumą.

– Ar plastinė chirurgija gali išgydyti kompleksą?

– Plastinė chirurgija gydo fizinius trūkumus, o ne kompleksus. Kai trūkumas „panaikintas“, žmogus geriau pasijunta savo kūne, pagerėja jo savivertė, jis tampa atviresnis kitiems. Tokiu atveju plastinė chirurgija veikia kaip terapija.
 
Parengė Akvilė Melkūnaitė 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min