Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rolandas Kazlas: „Žmogaus siela nuolat negailestingai rėžiama į skutelius“

Rolandas Kazlas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Rolandas Kazlas
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pagalvojau, ar vieta ir laikas, kur mes gyvename, nėra pjaustykla – kaip aparatas, kuris naikina dokumentus, sako aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas. „Juk pjausto popierių, ar ne? [...] Gal ir žmogaus „vidus“ nuolat negailestingai rėžiamas į skutelius ir paskui labai sunku vėl save užauginti. O kai suauga, lieka randai“, – prieš spektaklio „Tankumyne“ premjerą svarsto jis.

R. Kazlo teigimu, labiausiai jam nesinorėjo, kad tai būtų tekstinis spektaklis: „Visiškai sutinku su rusų literatūros kritiku Aleksejumi Bartoševičiumi, kad istorija turi būti papasakota. Aš labai gerbiu žmones – už spektaklį jie moka pinigus, todėl už juos turi kažką pamatyti – pamatyti istoriją, o ne paklausyti teksto.“

– Rolandai, kodėl šis kūrinys atsidūrė Jūsų akiratyje?

– Vis tiek esu skaitantis žmogus. Mane visada pirmiausia domina autorius, kiek jo požiūris į gyvenimą sutampa su manuoju, todėl Ryūnosuke Akutagawa man atrodo vienas geriausių visų laikų rašytojų. Toks, kad net nežinau, su kuo sulyginti. Gal Augustu Strindbergu, Charles`iu Baudelaire`u, Gustave`u Flaubert`u, Guy de Maupassant`u. Jis – puikus novelės meistras. „Tankumyne“ yra puiki novelė – labai taupi ir tiksli, kalbanti tiesiog apie žmogų, apie užmuštą žmogų ir apie žmogaus kelionę per tą tankumyną. Šioje novelėje kalba ir pats žmogus ir kalbama apie jį. Man pasirodė, kad tai buvo svarbu visais laikais. Kalbu apie žmogaus užmušinėjimą nuo pat ryto iki vakaro, apie užmušinėjimą jo sieloje daugelį gražių dalykų. Kartais tas tankumynas tiek suveši, kad žmogus neberanda kelio ir pats save užmuša, kas atsitiko ir pačiam R. Akutagawai. Būdamas 35 metų jis nusprendė išeiti iš gyvenimo.

Vis dėlto spektaklyje mes bandysime ieškoti išėjimo iš to tankumyno. Aš aktoriams ir sakau – atkreipkite dėmesį, kiek daug gražių žodžių šitoje novelėje: vyras, moteris, veidas, akimirka, vėjas, gėda. Šitie žodžiai išnyksta, kaip ir vyras ir moteris, kaip ir kažkas bendra tarp jų, išnyksta gyvas žmogus, visa, kas gražiausia, traukiasi. Vienas filosofas yra pasakęs, kad šiais laikais žmogus jau nebekalba – kalbama jo vardu. Todėl norisi, kad kalbėtų tas samurajus, kalbėtų tai, kas kilnu, gražu, subtilu, bet paslėpta tankumyne. Gal labai miglotai šneku. Bet tai labai paprasta istorija. Tai – žmogaus kelionė per gyvenimą. Ir, žinoma, apsakymą pabaigia jo vėlė. O vėlei jau leista pasakyti viską.

– Jūs šį kūrinį esate ne tik skaitęs, bet ir analizavęs.

– Didieji autoriai ir yra didūs, nes jų kūrinius gali sukinėti kaip brangakmenius, kaip deimantus – kiekviena briauna bus iškalbinga, graži. Todėl ir šitos novelės taip lengvai, plikomis rankomis nepaimsi ir nepasakysi, kad čia yra apie tai, o čia – apie tai. Tai seklu. Kiekvienas geras kūrinys yra gilus, daugiasluoksnis, keliuose puslapiuose pasiekiamos didelės aukštumos ir gilumos. Taip ir šitoje novelėje. Man pasirodė, kad čia yra visos temos, kurios liečia žmogų. O ką mes galime kalbėti? Mes, gyvi žmonės, galime kalbėti tik apie žmones. Mes suvokiame, kas mus liūdina, džiugina, kelia nerimą, ko mes bijome ir ko tikimės.

– Paminėjote, kad per repeticijas aktoriams sakėte atkreipti dėmesį į gražius žodžius. Vis dėlto tai nėra tradicinė pjesė. Kaip Jums pavyksta perteikti sceną?

– Tai ne pjesė, o apsakymas, bet iš esmės jis parašytas kaip pjesė: yra septyni monologai ir netgi paaiškinimai, ką personažas daro. Žinoma, man nesinorėtų, kad tai būtų tekstinis spektaklis – atsisėdame ir pradedame. Norėjosi tai supinti į vientisą istoriją. Visiškai sutinku su rusų literatūros kritiku Aleksejumi Bartoševičiumi, kad istorija turi būti papasakota. Aš labai gerbiu žmones – už spektaklį jie moka pinigus, todėl už juos turi kažką pamatyti – pamatyti istoriją, o ne paklausyti teksto.

– Spektaklyje veikia septyni personažai. Kuris personažas Jums buvo arčiausiai širdies? Medkirtys, vienuolis, sargybinis, senė, nusikaltėlis, žmona ir samurajaus vėlė...

– Ten kalba daug personažų – kalba apie nužudytą samurajų. Aš norėjau, kad kiekvienas personažas kalbėtų ir apie užmuštą save arba kažką, kas užmušta jo sieloje. Taigi kalbėdami apie kitą jie kalba ir apie save šiek tiek.

– Kaip vyko pirmieji susibūrimai su aktoriais, su „Cezario grupe“? Tai bene pirmas bendras jūsų kūrybinis darbas...

– Su Cezariu Graužiniu esu dirbęs kaip aktorius jo statytuose spektakliuose, esame bendravę prieš daugelį metų. O čia viskas labai paprasta – jis mane pakvietė, aš neatsisakiau, nes visada turiu kažkokių ruošinių.

Šioje novelėje kalba ir pats žmogus ir kalbama apie jį. Man pasirodė, kad tai buvo svarbu visais laikais. Kalbu apie žmogaus užmušinėjimą nuo pat ryto iki vakaro, apie užmušinėjimą jo sieloje daugelį gražių dalykų

Esu sugadintas skaitytojas – visą laiką skaitau ir galvoju, ar tiktų teatrui, ar ne. Iš esmės viskas tinka, viską įmanoma padaryti. Kaip tik turėjau laiko ir man pasirodė, kad šita R. Akutagawos novelė tinkama „Cezario grupei“. Man patinka, kad jie dar jauni, bet jau brandūs aktoriai, todėl žvalumo, jaunystės ir aktorinės kokybės lydinys leidžia tikėtis, kad galima pasiekti bendrą neblogą rezultatą.

– Rolandai, ar pamatysime Jus scenoje, ar šį kartą tik režisuojate?

– Taip, tik režisuoju. Vaidins penki „Cezario grupės“ aktoriai. Jie viską puikiai atlieka, ir man smagu, kad mes vis labiau susikalbame, jie girdi, ką aš sakau, pataiso savo vaidybą. Iki premjeros mums lieka kelios dienos ir po truputį dėliojasi bendras vaizdas. Atrodo, kad baisųjį tankumyną jau perėjome.

– Priklausote skirtingoms teatrinėms mokykloms. Jūs pats mokėtės pas Dalią Tamulevičiūtę. Kaip rasti bendrą kalbą? Ar teatrinė mokykla turi įtakos?

– Šiaip ar taip mes visi daugelį metų dirbame teatre. Esame aktoriai, mus sieja scena ir, jei jau žmonės susitinka, jie turi susikalbėti, susitikimas turi įvykti. Galų gale šitiek nesusitikimų, šitiek nesusikalbėjimų, šitiek destrukcijos, šitiek karų ir kažkokių grasinimų... Bent kažkas turi susikalbėti, turi kalbėtis. Du susitikę žmonės turi vienas kitą pamatyti, išgirsti, jų susitikimas turi turėti kažkokių darbo vaisių. Juk ir gyvenime susitinka vyras ir moteris, gimsta vaikas, atsiranda šeima. Todėl mūsų šeima bus spektaklis, į kurį norime pakviesti.

– Jūs repetuojate „Menų spaustuvės“ antroje studijoje ir ten jau kabo būsimos dekoracijos. Kas ten yra?

– Tokie pjaustyti popieriai – balti, juodi. Gal neišduokime visko. Bet neseniai prie vieno prekybos centro pamačiau iškabą su didelėmis raidėmis „Pjaustykla“. Pagalvojau, ar tai ne ta vieta ir tas laikas, kur mes esame visi, ar tai nėra ta pjaustykla.

– Ir taip kilo idėja?

– Tai ir tankumynas, ir užmuštas samurajus, ir žmogaus užmušinėjimas. Ar tai nėra pjaustykla? Juk pjausto popierių, ar ne? Naikina dokumentus. Gal ir žmogaus „vidus“ nuolat negailestingai rėžiamas į skutelius ir paskui labai sunku vėl save užauginti. O kai suauga, lieka randai. Pats R. Akutagawa yra sakęs – aš sąžinės neturiu, aš turiu tik nervus. Jis buvo pernelyg nervingas rašytojas, pernelyg jautrus – galbūt per jautrus šitam pasauliui, todėl neatlaikė. O gal taip įveikė tankumyną. Tai gali pasakyti tik jo vėlė. Kadangi ir novelėje kalba vėlė, matau daug sąsajų su paties R. Akutagawos gyvenimu. Jis gal net ir išpranašavo savo ateitį.

Mes, žinoma, nevaizduosime viduramžių Japonijos ir japoniško teatro tradicijų. Tradicijomis neseksime, nes tai būtų negražu. Aš labai gerbiu japonų kultūrą ir istoriją, todėl man norisi, kad samurajus šiek tiek būtų ir paties autoriaus šešėlis. Tai kažkoks žmogus su antpečiais, gal jau ne šių laikų herojus, bet vis dėlto žmogus, pasiryžęs už savo idėjas ir mirti, nebijoti pralaimėti. Galų gale samurajaus profesija ir aktoriaus profesija labai panašios: tai labai trumpa kova ir nebijojimas pralaimėti. Laimėsime ar pralaimėsime, gali spręsti kiti. Bet mes turėsime, ką papasakoti. O, jei grįžtume prie pačios pradžios, kova su R. Akutagawa, „Cezario grupe“ ir su savimi – visas procesas buvo puikus.

– O jei kalbėtume apie spektaklio muziką. Ar jūs patys ją kūrėte, ar vis dėlto atsisakėte muzikinio apipavidalinimo?

– Mano spektakliuose visada daug muzikos. Todėl muzikos bus daug. Bus daug šviesos ir daug gražių žodžių. 

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min