– Kažkada esate pasakiusi: „Šokėjai nėra normalūs žmonės, jie yra išprotėję ir gyvena savame pasaulyje“. Koks tas šokėjų pasaulis jūsų akimis?
– Šokėjų pasaulis susideda iš labai nedidelio fanatikų rato, kuris bendrauja tik tarpusavyje. Labai retai jie turi draugų iš pašalės. Pagrindinis šokėjų tikslas yra rezultatas, kurį pademonstruoja varžybose. Jei normalus žmogus gyvena nuo atostogų iki atostogų, tai šokėjas gyvena nuo varžybų iki varžybų. Normaliam pasaulyje žmogaus padėtis nusakoma pagal finansus ir visuomenėje užimamą padėtį, o pas šokėjus padėtis priklauso nuo rezultato.
– O tie draugai, kuriuos turite šokių pasaulyje, yra tikri? Ar labiau kolegos, konkurentai?
– Dažniausiai pasitaiko vadinamųjų „Frenemies“. Tokiei pusiau draugai, pusiau priešai. Dažnai Lotynų Amerikos šokių atstovai gerai sutaria su standartinių šokių atstovais, nes jiems netenka konkuruoti ant parketo. Arba šokėjai, tarp kurių akivaizdžiai nėra konkurencijos, pvz., labai aukšto ir žemo lygio šokėjai.
O kai mokiausi universitete, turėjau daug draugų, bet kadangi tada dar sugebėjau lankyti universitetą, tai nebuvau visiška fanatikė, kaip dabar. Ir tie universiteto draugai yra toks išlikęs draugų branduolys, naujų nelabai atsiranda ne iš šokių pasaulio.
 |
| Nuotr. iš asmeninio archyvo/Edita Daniūtė su partneriu ant parketo |
– Kokį didžiausią dalyką esate paaukojusi dėl savo karjeros?
– Patį didžiausią? Paaukojau savo ramų nėštumą, vestuves paaukojau, ką dar? Medaus mėnesį paaukojau (juokiasi).
– Visai ne kaip normali moteris, kuri visą gyvenimą laukia vestuvių ir medaus mėnesio?
– Visai nenormali. Vestuves paaukojau, nes tada laukiausi ir man buvo svarbu, kad šokių pasaulyje niekas to nesužinotų. Taigi vestuvių nebuvo – tada nuėjau, susirašiau ir per medaus mėnesį nuvažiavau į šokių stažuotę Anglijoje.
– Šiandien skraidote po visą pasaulį, gyvenate geriausiuose viešbučiuose. Kaip viskas būdavo anksčiau? Jūsų šokių karjeros pradžioje, kai dar buvote paauglė?
– Kai viskas prasidėjo, įsidėdavome į Angliją lietuviškos dešrytės (kvatojasi) ir kartais su Arūnu (Arūnas Bižokas – buvęs Editos šokių partneris) rengdavome parke piknikus. Su dešryte ir agurkiuku. Stengėmes labai taupyti pinigus, nes jų nebuvo daug, dėl to nebuvo taip lengva. Vieną kartą važiavom į Angliją su mano mašina, kad ten nereikėtų jos nuomotis. Taupydavome kaip ir visi studentai.
– Ką darote likus kelioms minutėms iki išėjimo ant parketo?
– Labai noriu į tualetą ir vis galvoju, ar eiti dabar, ar palaukti ir po varžybų nueiti (kalba per juoką). Visada vienas ir tas pats klausimas. Rimtai, aš nemeluoju! Tokia situacija, atrodo, gyvent arba mirti: galvoju, gal palaukt, bet tada pagalvoju, kad sunku šokti bus.
– Kaip manote, kuo būtumėte, jei ne šokėja?
– Jei ne šokėja? Hmm, priklauso... Nežinau, gal kas nors su mokslais, labai norėjau būti teisininke. Ir šiaip norėjau į teisę stoti, bet mano tėvai pasakė, kad nebespėsiu su šokiais.
– Kas gyvenime davė patį geriausią patarimą?
– Niekas. Žmonės sako, kad neapsimoka man duoti gerų patarimų, nes aš viską padarau tiksliai, tik atvirkščiai (su ironiška šypsena). Niekas nebepatarinėja, visi praradę viltį.
– Ką pasirinktumėte šiandien, jei žinotumėte, kad po savaitės bus pasaulio pabaiga. Šokius ar šeimą?
– Jei jau būtų pasaulio pabaiga, tai skrisčiau atostogauti su šeima. O per atostogas „Youtube“ vis tiek žiūrėčiau šokius (vėl skambiai juokiasi).
– Dukros gimimas jums pačiai buvo labai netikėtas. Kaip dabar, kai Evita yra šiame pasaulyje?
– Esu be galo laiminga – tai pats geriausias netikėtas mano gyvenimo įvykis. Nes turbūt iki šiol nebūčiau suradusi laiko turėti vaikų. Be galo gerą darbą atlikau.
– Ar ką nors pakeistumėte savo gyvenime, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
– Galvoju... Išvažiuočiau į Ameriką gyvent kartu su Arūnu iki pastojant... Ne! Nieko, nes tada neturėčiau Evitos, o aš ją labai myliu ir labai džiaugiuosi, kad turiu. Nieko nekeisčiau, nes kažkoks pakeitimas galiausiai virsta kažkokiais pasikeitimais ateityje. O aš dabar jaučiuosi tokia patenkinta savo gyvenimu!
– Nesate tradicinė namų šeimininkė, auginanti vaikus ir ruošianti maistą. Koks jūsų vaidmuo šeimoje?
 |
| Nuotr. iš asmeninio archyvo/Edita Daniūtė |
– Partnerės. Mes su vyru esame lygiaverčiai partneriai, abu dirbame ir stengiamės šeimos gerovei. Vadinasi, darbai paskirstomi tolygiai, tarkim, aš jo neverčiu sutvarkyti sulūžusio vamzdžio, bet mes pasikviečiame santechniką. Taip pat jis neverčia manęs daryti valgyti ar tvarkyti namų, taigi mes nueiname į restoraną ir pasikviečiame namų tvarkytoją.
– Kas jums yra laimė?
– Laimė? Jaustis saugiai. Kad rytoj turėsiu darbo, esu sveika, šeimos nariai yra saugūs ir sveiki. Aišku, gali jaustis sveikas, bet jei kaip valkata voliosiesi griovy be pinigų ir darbo, tai irgi ne kas...
– Ką pasirinktumėte – knygą, filmą ar spektaklį?
– Spektaklio tai tikrai nepasirinkčiau (juokiasi). Labai nepatinka man jie. Blogas lietuviškas filmas be specialiųjų efektų.
– Kokia yra mėgstamiausia knyga ir kodėl?
– Ojoj, dabar „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (susižavėjimo kupinu balsu). Nežinau, ką ten dar aiškint, labai man tas ponas Grėjus patinka.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad yra kažkokia sritis, kurioje esate beviltiška? Jei taip, kokia?
– Dainavimas – vienareikšmiškai. Dar pabandžiau dainuoti duetuose, supratau, kad esu visiškai beviltiška ir to užteko. Žodžiu, baisu.
– O sutiktumėte, kad dauguma šokėjų nemoka dainuoti?
– Ne, mano partneris Mirko labai puikai dainuoja. Mes nuėjome įsirašyti šou muzikos, jis pradėjo niūniuoti ir tas vaikinas, kuris įrašinėjo, net paprašė daugiau padainuoti. Idealiai visus himnus dainuoja ir visai nenusidainuoja, nė trupučio!
– Ar rūpi kitų nuomonė apie jus?
– Visiems rūpi. Mes gyvename bendruomenėje ir automatiškai tu esi asocialus, jei tau nerūpi kitų nuomonė apie tave.
– Ar galėtumėte dėl savanaudiškų tikslų nuvilti kitus žmones?
– Ne, aš labai atsakinga. Perdėtai atsakinga. Niekada nieko negalėčiau nuvilti. Vienąkart esu atsakiusi kelionę į Maskvą, nes turėjau 40 laipsnių temperatūros. Bet vien dėl to, kad pavargusi ar nėra nuotaikos, tai niekados.
– Ar prieš kažką darydama pagalvojate, kaip tai atsilieps kitiems žmonėms?
– Nevisada. Jei visada taip padarytum, tai būtum idealus žmogus. Iš esmės visi žmonės yra egoistiški – jie į viską žiūri iš savo varpinės ir tik tada, kai susiduri su akivaizdžia savo padaryta nesąmone, suvoki, kad reikėjo iš kitos varpinės pažiūrėt.
– Esate be galo užsiėmusi šokiais ir trenerės darbu, branginate kiekvieną minutę, kurią galite praleisti su šeima, bet vis tiek randate laiko televizijai. Kam jums tai?
– Visuomet taip atsitikdavo, kad jie man pasiūlo padirbėti kaip tik tada, kai baigiu šokt. Ir aš galvoju, kad turėsiu daugiau laisvo laiko. O baigus šokti labai trūksta buvimo scenoje ir dėmesio. Manau, visi šokėjai ir aktoriai supranta tą jausmą. Aš ir galvoju, kad bus labai gerai dar šiek tiek rampų šviesoje pabūt. Nes kitaip, tai reiktų eiti pas psichologą, o dabar į televiziją nueinu (ironiškas juokas). Bet po to vis grįžtu į šokius ir nebelieka laiko tai televizijai.
– Žmonės yra susidarę griežtą nuomonę apie jus. Kaip pati apibūdintumėte save žmogui, kuris jūsų nepažįsta?
– Nemoku savęs apibūdinti. Žinau, kad visi mano, jog aš esu bjauri ragana. Bet aš apie save negalvoju, kaip apie tokią blogietę, kokią mane vaizduoja televizija.
Taip jau nutiko, kad kai dirbau vedėja šokių projekte, visus turėdavau girti, o mintyse galvodavau, kad jei vieną dieną atsisėsiu į teisėjų kėdę, pasakysiu visą tiesą. Nes jie ten tikrai grybą pjauna, o vis tiek visi rašo 9 ir 10. Tai vieną dieną atėjau ir visiems pasakiau, kad jie be ryšio šoka. O prodiuseriams labai patiko, kad aš tokia ragana, tai toks ir liko mano vaidmuo.
– O gyvenime?
– Gyvenime? Niekada neprieičiau prie šiaip šokančių žmonių ir nesakyčiau: „Brangusis tu be ryšio šoki“. Bet jei žmogus eina į televiziją, jis turi būti pasiruošęs priimti kritiką. Man keista, kai žmogus įsižeidžia, kai pasakai, kad jis nemoka šokt, jei jis iš tiesų nemoka šokt. Kai aš ėjau į tą dainų projektą, ir baisiausi komentarai buvo, kad aš visiškai nemoku dainuot, aš nė kiek neįsižeidžiau, nes čia faktas. Neturiu nei jokio talento, nei balso. Nors ir baigiau muzikos mokyklą iš klausos, bet choro mokytoja visada sakė, kad esu tragedijų tragedija.
Aišku, dar yra žmonių, kurie televizijoje nedrįsta pasakyti savo nuomonės, o aš sakau, ką galvoju. Dėl to ir formuoju tokia nuomonę apie save. RRRAGANA! (pabrėžtinai, bet su šypsena).
– Penki geriausiai jus apibūdinantys bruožai?
– Perfekcionistė, kritiška kitiems ir sau. Tada... esu apsigimus tinginė, nuolat kovojanti su savim (juokiasi). Tik labai daug su savim dirbu, kad tokia nebūčiau. Šiaip save apibūdinčiau kaip draugišką. Čia teigiama savybė. Per daug įžeidi, kaip neigiama, ir dar per daug emocionali...
Atsidaro studijos durys ir į salę įžengia šokėjų pora iš Amerikos. „Good morning, Edita, how are You?“ – trumpas pasisveikinimas pertraukia interviu. Vyras rankose laiko dėžutę su gabalėliu pyrago: „Edita, paragauk, mano mama iškepė, labai skanus“, – su Amerikos lietuvio akcentu ir plačia šypsena jis paduoda dežutę Editai. Ši nieko nelaukdama pasiūlo gabalėlį man ir pati suleidžia dantis į dar šiltą ir kvepiantį kepinį.
– Kokias žmonių būdo savybes labiausiai vertinate?
– Man patinka diplomatiški žmonės. Aš kažkada kažkokiam interviu sakiau, kad melagiai man patinka, aišku, juokavau, bet žurnalistai parašė sausai. Čia buvo ta prasme, kad man nepatinka, kai žmonės bruka savo nuomonę, kai tau ta nuomonė neįdomi.
Nors ir apie mane yra tokia nuomonė, kad aš viską tiesiai šviesiai sakau, bet taip darau tik tada, kai manęs paklausia. Ir nenoriu, kad man kiti tą nuomonę bruktų.
Šiaip dar labai mėgstu darbščius žmones. Natūraliai darbščius, bet ne tuos, kur tinginiai ir prisiverčia (lengvas juokas).
– Koks jūsų būdo bruožas jus labiausiai erzina?
– Tas perfekcionizmas. Nes jei man kas nors truputėlį nepavyksta, iškart puolu į lengvą depresiją. Tai apsunkina gyvenimą.
– Ką labiausiai norėtumėte pakeisti pasaulyje?
– Norėčiau, kad lietuviai daugiau šypsotųsi, ir tai – pagrindinis dalykas.
– Kaip suprantate grožį?
– Tobulai (juokiasi). Kūnas centimetrais, o veidas – skonio reikalas.
– Koks kvapas labiausiai patinka?
– Victor and Rolf „Floverbomb“.
– O natūralus?
– Nepatinka... Oh! Žinau, patinka kaip vafliai ir pyragėliai kvepia (išsišiepusi kramto pyrago gabalėlį).
– Kaip atrodo jūsų kambarys?
– Neturiu, su vyru gyvenu.
– O kaip atrodė, kai neturėjote vyro? Kas pasikeitė?
– Turėjau didesnę spintą vien tik sau, dabar reikia su juo dalintis. Dabar kur gyvenu, tai viskas Myndės padaryta, nes aš kai atsikrausčiau, tai neturėjau dar laiko ir tikslo rankos pridėti. Aš planavau, bet vis nepavyksta…
– O paauglystėje?
– Uoj, ten nuostabu buvo… (svajingai). Ten buvo rožinė, bordo, labai gražu buvo, pilki kilimai! Dabar kur gyvenu, tai labai taip modernu ir šalta. Man patinka kilimai, šilta, mergaitiška…
– Kiek norėtumėte, kad dabar jums būtų metų?
– Amžinai aštuoniolika.
– Amžinai?
– Aha… Nors ne, aštuoniolikos dar susitvarkyt truputį nemokėjau, dvidešimt vieneri geriau (juokiasi).
– Ar yra dalykas, kurio negalėtumėte padaryti iš principo, net jei grėstų mirtinas pavojus?
– Niekada negalėčiau nepadaryti kulnų posūkio (sportinių šokių figūra – aut.).
– Ką pasirinktumėte: alų, vyną ar kokteilį?
– Alaus negeriu. Kai geriu kokteilį, tai labai gailiuosi po to (juokaisi). Tai geriau vyną.
– Koks yra skaudžiausias gyvenimo prisiminimas?
– Skaudžiausias? Labai skaudu buvo, kai važiavome susirašyti, ir supratau, kad aš neturiu vestuvių ir važiuoju tiesiog padėti parašo. Labai gaila savęs pasidarė.
O jei jau giliai imti, tai skaudžiausios yra šeimos problemos. Teko išgyventi dėl tėčio ir sesės. Tada labai įvertini, tai ką turi, ir supranti, kad visiška nesąmonė yra dalykai, dėl kurių nerimauji kasdien. Absoliučiai. Rimtos problemos, iš esmės, yra susijusios su sveikata.
– Ar norėtumėte gyventi kitoje šalyje? Jei taip, tai kokioje?
– Singapūre norėčiau gyventi. Faina, švaru, šilta, gera. Šilta svarbiausia. Kalifornijoje dar norėčiau gyventi.
– Jei reikėtų amžiams sustingti ir būti kažkokia pasaulio vieta, kas būtumėte?
– Pasaulio vieta? Mm... Aš būčiau paplūdimiu, tokiu gražiu kaip iš Tailando atviruko.
– Jei būtų galimybė keliauti laiku, į kokį istorinį laikotarpį norėtumėte nukeliauti?
– ... Romos imperijos, ten labai garbanotos visos buvo (juokiasi) ir būti kilmingąja, būtinai kilmingąja. Šiaip tai išvis į visus laikotarpius norėčiau nukeliauti, tik svarbu būti kilmingąja – karališkos giminės arba princese (su ironiška šypsena).
– Gimėte Vilniuje, bet vėliau gyvenote Kaune. Kuris miestas artimesnis?
– Kaunas. Nes Kaune universitetinę laisvę pajutau (užtikrintai).
– Universitetiniai metai jums buvo labai įsimintini. Papasakokite, ką nors iš universiteto laikų.
– Kartą važiavom iš kažkokio vakarėlio ir vienas draugas netilpo į mano „Toyota Corola“, tai mes jį uždarėm į bagažinę. Tada sustojom degalinėje kažko nusipirkti, o visi žmonės labai žiūrėjo, kaip tas draugas pas mus iš bagažinės išlipo (juokdamasi).
– Ką renkatės – šunį ar katę?
– Šunį. Prieraišesnis, katinas vienas vaikšto, kur nori, ir nemyli šeimininkų. O šuo myli šeimininkus ir vertina už tai, kad valgyt paduoda (vėl juokiasi).
