– Kuri dailės technika žavi labiausiai?
– Dirbant konceptualiai, požiūrį į mūsų gyvenimo esmes gali perteikti įvairios meninės idėjos ir technikos. Dalis mano paveikslų priklauso geometrinio, konkretaus meno arealui, juos tapydamas priartėju prie minimalizmo dailės. Žiūrovą aš norėčiau kalbinti taip pat ir ritualine savo darbų atmosfera, mistine jų tikrove, kurioje jaučiamos griežtos taisyklės ir dvasingos mintys. Siekiu perteikti tiek racionalumą, tiek jausmingumą.
– Kuo ypatingi „Akriliniai rašmenys“?
– „Akriliniuose rašmenyse“ menininkui yra svarbus atskiro struktūrinio elemento – potėpio – vaidmuo. Viskas vyksta keliais etapais: ranka, valdanti teptuką ar kitą dažų paėmimo įrankį, užgriebia beformę akrilinių dažų masę ir uždeda ją ant kontrastingos plokštumos, suformuodama tikslingus taškus arba trumpesnes-ilgesnes linijas. Iš linijų, taškų ir plokštumų racionaliai mąstančio žiūrovo sąmonėje yra sukonstruojamos struktūros.
Dirbant tenka įdėti labai daug darbo. Prieš pradėdamas tapyti vieną paveikslą pirmiausia padarau apie 150 eskizų.
Tai kažkiek primena kaligrafiją. Dirbant tenka įdėti labai daug darbo. Prieš pradėdamas tapyti vieną paveikslą pirmiausia padarau apie 150 eskizų. Susikeliu juos į kompiuterį ir atmetimo tvarka išsirenku pagrindinį. Tai ilgas, varginantis ir džiugesio nekeliantis procesas.
– Kūrinius reikia suprasti remiantis logika ar jausmais?
– Norint suprasti mano kūrinius, reikia bent šiek tiek išmanyti meno istoriją. Kartais iš aplinkinių išgirstu įvairių pasisakymų, kad jie ir patys sugebėtų tokį paveikslą pasidaryti, tačiau iš tiesų bet kas iš gatvės to tikrai nepadarys, tam būtinas meninis išsilavinimas. Tai labiau konceptualesnė tapyba, reikalaujanti daugiau specifinių žinių.
Čia atskiras mokslas, reikalaujantis disciplinos ir fizinės ištvermės. Tapant tokiu būdu ranka pavargsta, o raumenys įsitempia.
– Ar tapybai svarbus emocinis nusiteikimas?
Norint suprasti mano kūrinius, reikia bent šiek tiek išmanyti meno istoriją. Kartais iš aplinkinių išgirstu įvairių pasisakymų, kad jie ir patys sugebėtų tokį paveikslą pasidaryti, tačiau iš tiesų bet kas iš gatvės to tikrai nepadarys, tam būtinas meninis išsilavinimas.
– Tapant akriliniais rašmenimis, emocinis nusiteikimas nėra būtinas. Čia užtenka tiesiog darbinės nuotaikos.
Tuo tarpu ekspresyviajai tapybai tam tikras nusiteikimas yra būtinas, nes vienas paveikslas dažniausiai yra nutapomas vienu prisėdimu. Todėl norint pasiekti gerą rezultatą, reikia įeiti į kūrybinį transą. Kalbant apskritai emocinis nusiteikimas yra svarbus. Visada geriau imtis darbo nusiteikus linksmiau, nei liūdniau.
– Kodėl „Akriliniuose rašmenyse“ nėra spalvų?
– Nėra spalvotų akrilų, paveiksle turi vyrauti tam tikras kontrastas arba jo nebūti visai. Tamsiai rudame, juodame ar baltame kontrastuose susiformuoja judesio užuomazga. Tokiu būdu sukuriama optinė iliuzija. O spalvotose plokštumose viskas atrodytų kitaip.
Ne visada pavyksta realizuoti pirminę idėją – dažniausiai dėl techninių galimybių. Pasitaiko, kai norisi padaryti ką nors daugiau, bet tai neįmanoma techniškai. Todėl tenka daryti kompromisus.
– Kaip vertinate savo kūrinius?
– Stengiuosi vertinti savikritiškai. Vis dėlto pastebiu, kad tobulėti dar yra kur. Kartais atrodo, kad darbą padaryčiau geriau, bet tą dieną tiesiog tingisi. Pasitaiko dienų, kai save labai kritikuoju ir keikiu, o po to pergalvoju, ar darbą verta toliau tęsti. Bet manau, kad tai yra natūralus kūrybinis procesas.
Pasitaiko dienų, kai save labai kritikuoju ir keikiu, o po to pergalvoju, ar darbą verta toliau tęsti. Bet manau, kad tai yra natūralus kūrybinis procesas.
Iš žiūrovų taip pat tenka išgirsti įvairių pasisakymų. Žinoma, jų išsakytos mintys ne visada sutampa su manosiomis. Bet dėl to tikrai neišgyvenu. Geras menas turi kelti įvairias interpretacijas, turi turėti daug plokštumų, gylių ir prasminių klodų.
– Kodėl savo paveikslus užsienyje eksponuojate dažniau nei Lietuvoje?
– Mėgstu dalyvauti užsienyje organizuojamose parodose. Tame kontekste jaučiuosi daug geriau nei lietuviškame.
Pas mus dar nuo Smetonos laikų daugiau dėmesio buvo skiriama ekspresyviai tapybai. Net dabar abstrakcionizmo Lietuvoje dažnai nesupranta net patys menininkai. Geometrinė abstrakcija mūsų šalyje nėra pelniusi tokio statuso, kokį turi ekspresionizmas ar akademizmas. Tuo tarpu kitose šalyse menas turi gilesnes tradicijas ir jis yra įvairesnis.
Lietuva yra katalikiška šalis, joje gyvena jausmingi žmonės, todėl jiems reikia daugiau stabų. O pavyzdžiui, vokiečių mentalitetas yra kitoks, jiems reikalinga didesnė įvairovė. Man paprastas, aiškiai suvokiamas menas, kuriame tiksliai vaizduojamas koks nors objektas, yra nuobodus.
– Ar užsiimate tik tapyba?
Lietuva yra katalikiška šalis, joje gyvena jausmingi žmonės, todėl jiems reikia daugiau stabų. O pavyzdžiui, vokiečių mentalitetas yra kitoks, jiems reikalinga didesnė įvairovė.
– Turiu privačią suaugusiųjų mokyklėlę, taip pat kartą per savaitę vedu pamokas dailės mokykloje. Tačiau man labiau patinka meninė, ne pedagoginė veikla. Dirbant tarnybinį darbą esi priverstas užduotis atlikti nustatytu laiku ir neišvengiamai žvilgčioti į laikrodį.
Vis dėlto negaliu teigti, kad mokytojavimas man visiškai nepatinka, taip tikrai nėra. Tiesiog galėčiau išskirti, kad mokyti suaugusius yra įdomiau. Jie labiau motyvuoti ir žino, ko nori. Be to, šiai veiklai atsiduoda visa savo širdimi ir siela, o jaunuoliai priešingai – vieni tik ir svarsto, kaip greičiau pabėgti namo, kiti svajoja apie tapybai artimą profesiją, o treti tiesiog negali tam skirti pakankamai laiko.
– Ar šiais laikais dar verta imtis teptuko?
– Dailė verta dėmesio sritis, tačiau suprantu, kodėl ji mūsų šalyje nėra labai populiari. Išgyventi iš tapybos labai sudėtinga, ypač ką tik mokslus baigusiems jaunuoliams, neturintiems nuosavų dirbtuvių.
Tačiau juk kiekvienas specialybę renkamės pagal savo talentus ir sugebėjimus. Jeigu žmogus tikrai nori piešti, tai tegul ir piešia. Svarbiausia dirbti dėl savęs, ne dėl kitų. Pavyzdžiui, savęs, kad ir kaip bebūtų sunku, dirbančio kitoje srityje tikrai neįsivaizduoju.
