Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Uždraustos pasakų knygos autorė Neringa Dangvydė: „Protu sunku suvokti, bet tai faktas – Lietuvoje veikia knygų cenzūra“

Pasakos skaitymas
Pasakos skaitymas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Sovietinė cenzūra sugrįžo į Lietuva“, – sako vaikų literatūros specialistė ir autorė Neringa Dangvydė. Jos pasakų knyga „Gintarinė širdis“ apie visuomenės paribiuose esančias grupes, tarp kurių – ir dvi tos pačios lyties poros, nebepardavinėjama.

Pasakų rinkinį išleido Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), tačiau sulaukęs rašto iš grupės Seimo narių ir Lietuvos tėvų forumo, rinkinį nusiuntė dūlėti į archyvą, prieš tai jį viešai įvardijęs „angažuota homoseksualizmo propaganda“.

Vėliau pasirodžiusi Žurnalistų etikos inspektorės išvada „Gintarinę širdį“ nustatė esant žalinga vaikams iki keturiolikos metų. Vaikams per Visų šeimų dieną prie prezidentūros savo pasakas skaičiusi N.Dangvydė sako, kad rinktis, ką skaityti, o ko – ne, turėtų patys tėvai ir vaikai, to už juos Seimo nariai nuspręsti negali.

– Internete užvirė diskusijos dėl jūsų knygos, tačiau viešojoje erdvėje meno kūrėjų asociacijų pasisakymų negirdėti, nors cenzūra turėtų būti jiems ypač svarbus klausimas. Kaip vertinate tai?

– Gyvename tokiais laikais, kai žiniasklaida greitai pasigauna karštą naujieną ir stengiasi iš to išspausti kuo daugiau naudos sau. Paskui pasirodo labiau apgalvotų straipsnių, žurnalistinių tyrimų, pasisako profesionalūs psichologai (ne tik Tėvų forumo atstovai).

O meno kūrėjai – tie žmonės, kurie nenori reaguoti į vienadienius skandalus viešose erdvėse. Galbūt kol kas jų akimis tai atrodo tiesiog nesusipratimas – juk mąstančiam žmogui sunku patikėti, kad Lietuvoje gali būti uždrausta paprasčiausia pasakų knygelė.

Kyla klausimas, ar LEU suteikiama kvalifikacija dera prie Europos Sąjungos standartų? Galbūt LEU save laiko paskutiniu bastionu, kovojančiu dėl pasenusių pažiūrų, kurios  buvo gajos prieš keturis dešimtmečius. Arba ignoruoja faktus, kad 1992 m. Pasaulio sveikatos organizacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo.

– Lietuvos edukologijos universitetas, kurio leidykla ir išleido jūsų knygą „Gintarinę širdį“ viešai pavadino  „angažuota homoseksualizmo propaganda“. Kaip manote, kas nulėmė tokią universiteto poziciją?

– Ne tik LEU pozicija, bet ir pati formuluotė – „angažuota homoseksualizmo propaganda“ ‒ yra sveiku protu nesuvokiama, ypač įstaigoje, kurioje turėtų būti rengiami aukščiausio lygio pedagogai.

Kyla klausimas, ar LEU suteikiama kvalifikacija dera prie Europos Sąjungos standartų? Galbūt LEU save laiko paskutiniu bastionu, kovojančiu dėl pasenusių pažiūrų, kurios  buvo gajos prieš keturis dešimtmečius. Arba ignoruoja faktus, kad 1992 m. Pasaulio sveikatos organizacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo, arba mano, jog homoseksualumas – tai ištvirkęs elgesys, kurio galima išvengti ugdant dorovę ir lytinį švietimą susiaurinant tik iki atsakymo į klausimą „Iš kur atsiranda vaikai?“

Žinia apie LEU sprendimą jau pasiekė Europos Parlamentą, Prancūzijos žiniasklaidą, reportažą apie knygos cenzūrą parengė ir transliavo 1-oji Švedijos radijo programa, laukia interviu su Suomijos žiniasklaidos ‒ Finnish Broadcasting Company YLE ‒ atstovu.      

– LEU oficialiame atsakyme sako, kad jokios rimtos akademinės leidyklos pasaulyje neleidžia tokių knygų, o jūsų knyga išleista asmenine leidyklos vadovo Jono Balčiūno iniciatyva, „Gintarinė širdis“ nebuvo leidyklos planuose. Kaip pavyko įtikinti leidyklos vadovą išleisti Jūsų knygą?

– Galbūt nuo 2014-ųjų taip ir daroma, nes, kiek žinau, būtent nuo šių metų pradžios leidykla reorganizuota ir bus orientuota tik į akademinės literatūros leidimą. Anksčiau joje buvo leidžiama nemažai vertingos, bet su universiteto poreikiais nesusijusios literatūros.

Štai kartu su manąja pasirodė dar dvi vaikams skirtos knygos ‒ Gintarės Adomaitytės „Čiobrelių dvaras“ ir Laimos Vaigės „Vaivorykštė, Eolo jūros piratė“. Leidyklos vadovas kompetentingai įvertino edukacinę tokios literatūros funkciją. Mano pasakos taip pat edukacinės ‒ tik ne „homoseksualumo propagandos“, kaip dabar bandoma tai pateikti, o būtent supratimo, kad būna įvairių žmonių.

Kiekvienoje pasakoje kalbama apie kokią nors visuomeninę aktualiją ‒ o visos kartu jos yra visuma. Taigi leidyklos direktorius, gavęs rankraštį, suprato, kad tokia knyga gali padėti vaikui susigaudyti šiandienos pasaulyje, o tėvams suteikti progą pakalbėti temomis, kurios vaikus dabar vis tiek pasiekia, bet iškreiptais būdais ‒ iš nuogirdų ar iš gatvės.

Leidyklos direktorius, gavęs rankraštį, suprato, kad tokia knyga gali padėti vaikui susigaudyti šiandienos pasaulyje, o tėvams suteikti progą pakalbėti temomis, kurios vaikus dabar vis tiek pasiekia, bet iškreiptais būdais ‒ iš nuogirdų ar iš gatvės.

Labai gaila, kad už tai jam buvo skirta nuobauda. Nemaniau, kad dėl pasakų priekaištų sulauks ne tik diskriminuojama dėl orientacijos grupė, bet žmogus bus nubaustas vien už tai, kad parodė toleranciją šiai grupei priimdamas rankraštį ir parengdamas paraišką Kultūros ministerijos rėmimui gauti.

– Kodėl pasirinkote rašyti apie visuomenės atskirtyje esančias grupes?

– Todėl, kad nesu abejinga tam, kas vyksta mūsų visuomenėje. Kai buvau 13-os, mano gera draugė iš dailės mokyklos, kurią kartu lankėme, drebančiu balsu pasakė: „Žinai... mes vaikštom į bažnyčią... aš tikiu Dievą.“

Krikščionybė man iš tiesų buvo kažkoks miglotas dalykas, nelabai supratau, kam to reikia, juolab kad tuomet mano didžioji aistra buvo astronomija ir kosmonautika, rijau „Zenito“ serijos fantastines knygas ‒ aišku, kad ten nebuvo vietos jokiam Dievui.

Bet tai, kad draugė man kaip didžiausią paslaptį prisipažino tikinti, visam laikui įsidėmėjau kaip svarbią pamoką ‒ žmonės, kurie patiria socialinę atskirtį (o tuo metu tikėti Dievą buvo nepriimtina), dažnai nustoja pasitikėti tiek savimi, tiek aplinkiniais. Tas jos prisipažinimas tapo pasitikėjimo dovana man.          

– Kaip formavote savo charakterius pasakose? Iš kur sėmėtės istorijų?

– Trejus metus dirbau savanore konsultante Vaikų linijoje, kai ši pagalbos tarnyba dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Bet jau tada skambindavo nemažai vaikų, patiriančių patyčias iš bendraamžių ir netgi iš suaugusiųjų.

Pretekstas tyčiotis gali būti bet koks ‒ esi liesas ar stambus, ne taip apsirengei, ne taip susišukavai, nesugebėjai greitai sureaguoti į klausimą. Jei esi naujokas ‒ tave būtinai išbandys. Kartu su vaiku svarstydavome, kaip rasti išeitį. Taip pat vieną vasarą savanoriavau „Vilties“ stovykloje Giruliuose, ten suvažiavo tėvai su ypatingais vaikais. Jų mąstymas kitoks, nuo to laiko man sunku įvardyti tai „protine negalia“.

Neįgalūs jie yra tik tiems, kurie žmogaus vertingumą matuoja jo karjera. Jei žmogus nesugeba išmokti, pvz., skaityti, tai atrodo pasaulio pabaiga. Bet galbūt jis gali ką nors kita. Apie darbą su romų vaikais ir jų problemas girdžiu iš bičiulių.

Dėl emigracijos ‒ mano draugai išvyko dirbti į užsienį, palikę trejų metų sūnų seneliams, bet sugebėjo išlaikyti su vaiku stiprų emocinį ryšį ‒ iš čia „gintarinės širdies“ metafora. Būtent į ją sudėjau viską, ką gražiausia turi Lietuva: kopas, pajūrį, gintarus... Šioje pasakoje, beje, pavaizdavau ir stiprią heteroseksualią šeimą: tėtį, mamą, jų vaikus ‒ septynias dukteris ir jauniausią sūnelį.

Mano draugai išvyko dirbti į užsienį, palikę trejų metų sūnų seneliams, bet sugebėjo išlaikyti su vaiku stiprų emocinį ryšį ‒ iš čia „gintarinės širdies“ metafora.

– Kaip vertinate tai, kad dalis visuomenės nesuprato Jūsų knygos tikslų?

– Knygoje ‒ šešios pasakos, o užkliuvo dvi: tos, kur yra kalbama apie homoseksualių žmonių meilę. Bet juk knygoje yra 8 heteroseksualios šeimos. Ir visų jų bendravimas gražus. Kodėl vaikas turėtų save išskirtinai tapatinti tik su kuriuo nors iš homoseksualių veikėjų, jei tie kiti pavaizduoti modeliai irgi yra tvirti? Homoseksualūs žmonės nesiekia sunaikinti šeimų, kuriose yra tėtis, mama ir vaikai. Vėlgi sąmoningai vengiu vadinti jas išskirtinai „tradicinėmis“.

Taip, jos tradicinės. Bet ne tik tokio modelio šeimos yra tradicinės. Tradiciją suprantu plačiau: kaip bendrų vertybių ‒ meilės, pagarbos, tarpusavio pagalbos ir atsakomybės už kiekvieną šeimos narį ‒ saugojimą.

Manau, kad tos žinios nesuprato tik labai maža dalis visuomenės. Veikiausiai jie net neperskaitė tekstų, tiesiog išgirdo, kad ten rašoma „apie tai“. Bet jie turi galią ‒ knygos platinimas yra sustabdytas. Kaip sovietmečiu ‒ užtekdavo skambučio, kad „nepatogi“ knyga ar kino filmas būtų padėtas „ant lentynos“. Nesitikėjau, kad tokie metodai dar gajūs. Tai nenormalu. Žmonės turi turėti galimybę rinktis, ką jiems ar jų vaikams skaityti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min