Prezidento nuomone, kalbos, kad Lietuva parsiduoda ir netenka savo teisių, – nesusipratimas. „Žmonės, kurie sako, kad turime atsisakyti net savo kalbos, kultūros ir pan., kalba apie Europos federaciją, kurios mes tikrai nesiekėme. Mes siekėme priklausyti ES. Mūsų tikslas – jungtinėmis jėgomis, neatsisakant savo kultūros, kalbos, papročių, pakelti ekonominę gerovę“, – minint Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sakė V. Adamkus.
– Prezidente, kaip prisimenate mūsų tapsmą Europos Sąjungos nare? Kokios emocijos tada lankė?
– Emocijos buvo puikios. Kai sulaukėme kvietimo derėtis dėl stojimo į ES sąlygų, 1999 m. gruodžio 11 dieną 12-os asmenų delegacija atvyko į Helsinkį. Derybos teko mūsų puikiems derybininkams, tarp jų buvo Petras Auštrevičius, Vygaudas Ušackas. Tai neįvyko per vieną dvi dienas. Lygiai po trejų metų, 2002 m. gruodžio viduryje, nuvykome į Kopenhagą, kur vyko Europos vadovų susitikimas. Tada buvo pakviestos ir kitos kai kurios valstybės. Kadangi Lenkija nesutiko su siūlomomis sąlygomis ir savo šaliai reikalavo didesnės finansinės paramos, pats sprendimas įvyko jau prieš vidurnaktį. Man tai be galo įstrigo – artėjome prie vidurnakčio, o sprendimo nebuvo. Galų gale paskutinę minutę buvo susitarta ir Lietuva su kitomis valstybėmis buvo oficialiai pakviesta pradėti derybas su ES.
Žmonės, kurie sako, kad mes turime atsisakyti net savo kalbos, kultūros ir pan., kalba apie Europos federaciją, kurios mes tikrai nesiekėme
– Ar Lietuvos visuomenėje, žmonių sąmonėje, politikoje, įstojus į ES, įvyko lūžis?
– Kai mes stengėmės patekti į ES, buvo visuotinis visuomenės pritarimas. Bet dabar, po 10 metų, jau girdime įvairios kritikos, kad tai kai kurių valstybinių teisių atsisakymas. Manau, tai nesusipratimas. Žmonės, kurie sako, kad mes turime atsisakyti net savo kalbos, kultūros ir pan., kalba apie Europos federaciją, kurios mes tikrai nesiekėme. Mes siekėme priklausyti ES. Mūsų tikslas, kaip tada, taip ir dabar – jungtinėmis jėgomis, neatsisakant savo kultūros, kalbos, papročių, pakelti ekonominę gerovę, kad pasiektume kitų ES valstybių lygį ir galėtume ne tik naudotis tomis gėrybėmis, bet įnešti ir savo kultūrinį bei ekonominį indėlį.
Turime skirti Europos federaciją ir ES. Manau, triukšmas, kad mes parsiduodame, netenkame savo teisių, yra nesusipratimas. Būdami ES, mes padarėme milžinišką progresą. Gaudami ES finansinę paramą, pakėlėme gyvenimo lygį, kad galėtume pasivyti kitas valstybes. Mes išgyvenome tūkstantį metų ir visada buvome Europos dalis, tik XX a. okupacija atėmė tą privilegiją. Paskui mes ją atsikovojome ir šiandien jungiamės savo įnašu į Europą. Europa atvira mums, mes – jai. Taigi nuo mūsų pačių priklauso mūsų progresas.
Turime skirti Europos federaciją ir ES. Manau, triukšmas, kad mes parsiduodame, netenkame savo teisių, yra nesusipratimas
– Prezidente, kokią ES ateitį ir mūsų vaidmenį joje įsivaizduojate Jūs?
– Manau, galėsime drąsiai sakyti, kad esame visateisė Vakarų Europos kultūros dalis, nes niekada nuo to neatitrūkome. Mūsų įnašas į bendrą Europos gerovę (ypač kultūros srityje, vejamės ir medicinos srityje) atliko milžinišką vaidmenį. Taip, turime problemų dėl žemės ūkio, bet, man atrodo, tie sprendimai buvo padaryti labai greitai ir daugeliui neskaitant smulkaus šrifto tariantis su ES. Galbūt ir galėjome išsiderėti geresnių sąlygų. Aišku, šlubuoja ir mūsų teisėsauga, apie kurią dažnai kalbame, bet rezultatai nekokie. Bet ir čia būsiu optimistas, kad per ateinančius penkerius metus tikrai pasivysime ir tas Vakarų Europos šalis, kurios yra atsisakiusios buvusios Sovietų Sąjungos tvarkos ir prisidėsime prie bendros ES kultūros ir žmonių gerovės.
– Prezidente, o ką Lietuva davė Europos Sąjungai?
– Manau, kad svarbūs moksliniai pasiekimai. Pagalvokime, kiek pasiekta medicinos srityje – tais pasiekimais jau naudojasi ir kitos Europos valstybės. Be to, mūsų jaunieji talentai, kultūrinis įnašas.
