– Kaip tapote savanore?
– Mano savanorystė prasidėjo 2010 metais, kai vienas pažįstamas pakvietė prisijungti prie Lietuvos liberalaus jaunimo Alytaus skyriaus. Nieko nebuvau girdėjusi apie panašias veiklas, todėl vedama smalsumo nuėjau į susirinkimą ir iki šiol negaliu išeiti (juokiasi – aut. past.).
Savanoriauti sporto renginiuose taip pat pirmą kartą teko 2010 metais per Lietuvos krepšinio federacijos taurės varžybose Alytuje. Buvo skelbiama atranka internete. Užpildžiau anketą ir mane atrinko. Tai buvo pirmasis renginys, kuris pastūmėjo mane ieškoti daugiau panašių renginių.
Vėliau buvo Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje, Alytaus miesto šventės, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, menų fabrikas „Gargaras“, krepšinio kamuolio mušinėjimo akcija Alytuje. Dar Pasaulio krepšinio jaunių iki 17 metų čempionatas.
Vėliau buvo Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje, Alytaus miesto šventės, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, menų fabrikas „Gargaras“, krepšinio kamuolio mušinėjimo akcija Alytuje. Dar Pasaulio krepšinio jaunių iki 17 metų čempionatas.
– Kuri savanorystės veikla paliko didžiausią įspūdį?
– Turbūt didžiausią įspūdį paliko Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas 2012 metais, kai turėjau galimybę tapti vieno iš savanorių būrio koordinatore. Reikėjo ne tik prisidėti prie bendro renginio įgyvendinimo, tačiau ir rūpintis savo savanoriais, užtikrinti, kad visi gerai leistų laiką.
Šio festivalio metu įgavau didžiausią patirtį, susipažinau su daugybe žmonių iš viso pasaulio.
Taip pat labai didelį įspūdį paliko Europos krepšinio čempionatas, kur dirbau Alytaus arenoje, pasitikau VIP narius. Į čempionatą buvo atvykę įvairių Balkanų šalių ministrai ir kiti garbūs šalių atstovai. Šią patirtį laikau tiesiog neįkainojama! Savanoriaudami Europos krepšinio čempionate didžiąją paros dalį praleisdavome arenoje, kuri mums buvo tapusi antraisiais namais.
Šio čempionato metu susiradau puikių draugų, su kuriais bendraujame lyg šiol, dažnai su visais savanoriais susiburiame draugėn.
– Koks įsimintiniausias įvykis nutiko per jūsų savanorystę?
– Visada įsimintiniausia būna savanorystės ir renginio pabaiga, kai organizatoriai įteikia padėkas, vyksta įvairūs susitikimai, po kurių seka dūzgės.
– Kas sunkiausia būnant savanore?
– Svarbiausia yra fizinė ištvermė, nes neretai tenka mažai miegoti, taip pat reikia nemažai kantrybės. Įvairių žmonių tenka sutikti – ne tik malonių ir draugiškų, bet ir kitokių, todėl labai svarbu visada mokėti susitvardyti, išlikti maloniam.
Svarbiausia yra fizinė ištvermė, nes neretai tenka mažai miegoti, taip pat reikia nemažai kantrybės. Įvairių žmonių tenka sutikti – ne tik malonių ir draugiškų, bet ir kitokių, todėl labai svarbu visada mokėti susitvardyti, išlikti maloniam.
– Ar savanorystė jus kaip nors pakeitė?
– Savanorystė man davė ne tik patirties įvairiose srityse, bet ir platų pažinčių ratą, tapau visuomeniška, aktyvi jaunimo renginių dalyvė. Savanorystė organizacijoje padėjo man apsispręsti, ką noriu studijuoti ir iš esmės pakeitė mano gyvenimo kryptį bei siekius, kur noriu eiti ir su kuo sieti savo ateitį.
– Ar turi pagrindo teiginys, kad savanorystės patirtis padeda lengviau susirasti darbą?
– Savanoriaujant įgyjama nemažai patirties įvairiose srityse. Kiek pačiai teko dalyvauti darbo pokalbiuose, Lietuvos įmonės kol kas nelabai vertina savanorystės patirtį, nes tai pakankamai naujas dalykas Lietuvoje. Tačiau kita savanorystės pusė yra platus pažinčių ratas, kurio dėka darbą ar bent jau pokalbį dėl darbo galima susiorganizuoti daug greičiau ir lengviau.
– Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie niekaip nepasiryžta savanorystei?
– Savanorystė nesikandžioja.Pasiryžimo reikia bet kuriai naujai veiklai. Jei neisi ir nebandysi, taip ir nesužinosi, kas tai yra. Kartais nedrąsu eiti vienam, bet juk galima pasiimti draugą. Kartais galvoji, kam dirbti, jei nemokės pinigų, bet jaunimui, ypač nepilnamečiams, darbą Lietuvoje susirasti yra sunku, todėl šis pasirinkimas yra, mano nuomone, daug geresnis, negu visą vasarą sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus.
Bet kuriuo atveju savanoriška veikla skatina pilietiškumą ir padeda formuoti jauno žmogaus pasaulį.
– Praėjusį savaitgalį savanoriavote Alytaus miesto gimtadienio šventėje. Kaip sekėsi?
– Puikiai, nors orai buvo ne patys geriausi. Manau, alytiškiai jau įpratę, kad per miesto dienas visada lyja. Susirinko daug žmonių, darbo buvo į valias, tad ir laiką puikiai praleidom.
