Profesorius laikraštyje „The Daily Telegraph“ tvirtina, kad Jurijaus Gagarino skrydis prieš 50 metų buvo kone bevertis. Gerardo DeGrooto teigimu, Sovietų Sąjunga be reikalo švaistė pinigus „parodomajam“ skrydžiui, vadinamajai „pokazūchai“. Be to, toks sovietų poelgis privertė amerikiečius imtis kito nutrūktgalviško ir tuščio žingsnio – „prabangaus“ skrydžio į Mėnulį.
Autoriaus nuomone, iki 1960-ųjų kosmoso užkariavimo srityje žmonija buvo pasiekusi žymiai daugiau, nei pirmojo žmogaus skrydis, kuriuo taip didžiuojasi rusai. Tačiau tik todėl, kad kosmose nebuvo matomas konkretaus žmogaus veidas, šiems atradimams ir pasiekimams nebuvo teikiamas ypatingas dėmesys.
Taigi taisyklė paprasta: norint sureikšminti kokį nors faktą, jam reikalingas konkretus žmogus, herojus, personifikacija.
Smūgis akivaizdaus lyderio prestižui
Jurijaus Gagarino skrydis tapo dideliu smūgiu JAV prestižui. Amerikiečiai didžiavosi savo technologiniu pranašumu, teigdami, kad modernizacija – tai kapitalizmo palydovas, simbolis. Ir ne veltui, nes kosmoso įsisavinimo srityje lenkė rusus penkeriais metais.
Bet sovietai sugriovė šią aksiomą ir savo žingsniu tikrai padarė įspūdį trečiosioms šalims, kurios kosmose nekonkuravo. Rusai pirmieji iškėlė į kosmosą dirbtinį palydovą, vėliau šunį ir, galiausiai, žmogų.
Apie Jurijų Gagariną – interneto enciklopedijoje „Wikipedia“
Sovietams padėjo jų nesėkmės
Gerardas DeGrootas mano, kad tokių SSRS pasiekimų priežastis – sovietų nesėkmės kuriant branduolinį ginklą. Pasirodo, sovietų atominės bombos buvo sunkesnės už amerikiečių, nors jų griaunamoji galia ir tokia pati. Kitaip tariant, rusiška raketa-nešėja turėjo būti galingesnė nei amerikiečių!
Rusai gana greitai suprato, kad savo raketas, skirtas branduoliniam ginklui nešti, jie gali nukreipti ne tik balistine trajektorija, bet ir tiesiai į kosminę erdvę.
JAV pražudė praktiškumas
Be to, iki J.Gagarino skrydžio JAV apskritai neturėjo aiškios kosminės strategijos. Prezidentas Dwightas Eisenhoweris nenorėjo dalyvauti smulkmeniškose varžytuvėse. Būtent taip jis vadino kosmines lenktynes. Žmogaus siuntimą į kosmosą prezidentas laikė pernelyg sudėtingu ir prabangiu malonumu, kuris neatneša jokios naudos. Jis atmetė NASA pasiūlymą siųsti žmogų į Mėnulį. O kai kažkas pasitarime prasitarė, jog Mėnulio ekspedicijos sėkmės atveju kosmoso agentūra gali pradėti ruoštis žygiui į Marsą, nuskambėjo visuotinis juokas...
Dwighto Eisenhowerio pasekėjas Johnas Kennedy laikėsi lygiai tokios pačios ideologijos. Jis manė, kad beprasmis žmogaus skrydis į kosmosą tik atims mokslo ir technikos vystymui skirtas pajėgas ir nukreips nuo pagrindinio tikslo – naudos. Prezidentas žinojo, kad, kurdamos palydovų technologijas, JAV žengia visu žingsniu priešaky SSRS. Todėl nemanė, jog savo akivaizdų pranašumą dar reikia įrodyti ir rizikuojant žmogaus gyvybe.
Žinoma, toks sprendimas gerokai papiktino mases, kurioms žmogaus skrydis į kosmosą atrodė didesnis pasiekimas nei bedvasių „skraidančių geležėlių“ kūrimas. Tautai reikėjo didvyrio, tokio kaip J.Gagarinas.
Todėl Jurijaus Gagarino skrydį pasaulis įvertino ne tiek kaip SSRS pergalę, kiek JAV pralaimėjimą ir atsilikimą kosminėse lenkytynėse. Todėl Sovietų Sąjunga daugeliui šalių pasirodė kaip supervalstybė. Tokį įspūdį dar labiau sustiprino nesėkmingas JAV įsiveržimas į Kiaulių įlanką ir nepavykęs bandymas nuversti Kubos diktatorių Fidelį Kastro.
Mėnulio odisėja: nacijos prestižas pavojuje!
Ir nors viešumoje J.Kennedy demonstravo pasitikėjimą savo jėgomis, siaurame rate neslėpė, kad labai pergyvena dėl tokio JAV įvaizdžio. Todėl patarėjai jam ir pasiūlė skirti pirmenybę Mėnulio užkariavimo programai.
1961 m. gegužės 25 d. prezidentas pažadėjo, kad iki dešimtmečio pabaigos amerikiečiai pasieks Mėnulio paviršių ir grįš į Žemę.
Tai nutiko 1969 metais, tačiau pats J.Kennedy tos dienos nesulaukė.
Be abejo, J.Kennedy negalėjo paaiškinti, kam JAV reikalinga Mėnulio programa. Tačiau kartą atvirai prasitarė: „Jūs turbūt suprantate, kad aš mieliau šiuos milijardus leisčiau sveikatos apsaugai, švietimui arba socialinėms reikmėms. Tačiau dabar neturiu kito pasirinkimo. Nacijos prestižas pavojuje“.
Kalbėdamas su NASA administratorium Jamesu Webbu, prezidentas atvirai prisipažino: visos pastangos turi būti dedamos tam, kad pagaliau rusams būtų parodyta jų vieta. Kitu atveju apskritai neverta leisti pinigų kosmosui, nes visatos erdvė J.Kennedy nedomina.
Štai kodėl būtent J.Gagarino skrydis išprovokavo amerikiečius Mėnulio užkariavimo lenktynėms. Beje, būtent dėl šios priežasties (kad tokie dalykai yra beprasmiai), autoriaus manymu, JAV nebekartojo skrydžių į Mėnulį. Amerikiečiams užteko vieną kartą įrodyti, kad jie geresni, ir viskas.
Iki šiol kosminės pasaulio valstybės, įsisavindamos visatą, labiau remiasi ne naudos principu, o žiūri prestižo. Tarkime, Didžiosios Britanijos parlamento Kosmoso komiteto pirmininko pavaduotojas Phillipas Lee pareiškė, kad jo didžioji svajonė – brito skrydis į Mėnulį ar Marsą.
Tačiau straipsnio autorius profesorius Gerardas DeGrootas įsitikinęs, kad metas mesti iš galvos konkurenciją dėl prestižo ir susitelkti ties žemės palydovų modernizavimu. Tai, jo manymu, žmonijai atneštų daugiausiai naudos.
