Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Buvęs Aušvico belaisvis pasakoja apie savo pabėgimą

Aušvicas, kitaip dar vadinamas Osvencimu
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Aušvicas, kitaip dar vadinamas Osvencimu
Šaltinis: BNS
1
Skaitysiu vėliau
A A

Su kiekvienu žingsniu vartų link Jerzy Bieleckis vis labiau bijojo, kad jį nušaus. Buvo 1944 metų liepos 21-oji. Vidury šviesios dienos su vogta esesininko uniforma ir mylima žydaite Cyla Cybulska greta J.Bieleckis ėjo per Aušvico stovyklą.

Eidamas ilgu žvyruotu taku iki sargybos posto, keliams linkstant iš baimės, jis mėgino išsaugoti rūsčią laikyseną.

Vokiečių sargybinis piktai dėbtelėjo į jo suklastotą pasą, nužvelgė juodu – tas žvilgsnis, rodos, tęsėsi amžinybę – ir pagaliau ištaręs stebuklingus žodžius: „Ja, danke“ (Taip, ačiū), išleido Jerzy su Cyla iš mirties stovyklos į laisvę.

Aušvico belaisviai dažnai sakydavo, kad vienintelis kelias iš šios mirties stovyklos veda pro krematoriumo kaminus. Tačiau ši pora buvo viena iš nedaugelio, kuriems pavyko pasprukti pro šoninius vartus.

Kadras ia YouTube/Jerzy Bieleckis
Kadras iš „YouTube“/Jerzy Bieleckis

C.Cybulska su savo tėvais, dviem broliais ir jaunėle seserimi į Aušvico-Birkenau stovyklą atkeliavo iš žydų geto šiauriniame Lomžos mieste, į kurį buvo atvežti 1943 sausio mėnesį.Lenkų katalikas 23-ejų metų J.Bieleckis pasinaudojo geromis savo vokiečių kalbos žiniomis, kad išgelbėtų stovykloje pasmerktą mirti mylimą žydų tautybės merginą.

„Tai buvo didelė meilė“, – pasakojo 89-erių J.Bieleckis, prisimindamas tuos laikus, sėdėdamas maždaug už 85 km nuo Aušvico esančiuose namuose.

„Mes planavome susituokti ir kartu gyventi amžinai“, – sakė jis.

J.Bieleckiui buvo devyniolika, kai vokiečiai jį neteisingai apkaltino dalyvavimu pasipriešinimo judėjime ir suėmė. Į stovyklą jis pateko 1940 metų balandžio mėnesį, su pirmąja belaisvių siunta, kurioje buvo vien lenkai.

Jam buvo suteiktas 243 numeris ir skirtas darbas sandėliuose, kur kartais galima būdavo gauti daugiau maisto, o tai didino galimybę išgyventi.

Tik po dvejų metų – 1942-aisiais – į stovyklą pradėjo plaukti pirmosios žydų grupės. Daugelis jų būdavo vežami tiesiai į netoliese esančios Birkenau stovyklos dujų kameras, tik keli gaudavo darbą siaubingomis sąlygomis Aušvice, atitolindami neišvengiamai artėjančią mirtį.

1943 metų rugsėjo mėnesį J.Bieleckis buvo paskirtas dirbti į grūdų sandėlį. Kitas belaisvis vedžiojo jį po naujas patalpas, kai staiga atsidarė durys ir pro jas įėjo būrelis merginų.

„Man pasirodė, kad viena jų, žavi juodaplaukė, man mirktelėjo“, – pasakojo plačiai šypsodamasis J.Bieleckis, prisimindamas pirmąjį susitikimą su Cyla, kuri buvo atsiųsta adyti grūdų maišų.

Ilgainiui sandėlyje prasidėjusi judviejų draugystė peraugo į meilę. Čia jie turėjo progų matytis.

Savo ruožtu C.Cybulska 1983 metais savo atsiminimuose Aušvico memoriale rašė, kaip per susitikimus jie vienas kitam pasakodavo apie savo gyvenimus, ir „kiekvienas susitikimas buvo tikrai labai svarbus“.

C.Cybulska su savo tėvais, dviem broliais ir jaunėle seserimi į Aušvico-Birkenau stovyklą atkeliavo iš žydų geto šiauriniame Lomžos mieste, į kurį buvo atvežti 1943 sausio mėnesį. Tėvai ir sesuo iš karto pateko į dujų kameras, o ji ir broliai buvo nusiųsti dirbti.

Rugsėjo mėnesį 22-jų C.Cybulska jau buvo likusi vienintelė gyva iš visos šeimos. Ant kairės rankos dilbio jai buvo ištatuiruotas numeris „29558“.

Stiprėjant jaunuolių meilei, J.Bieleckis pradėjo kurti pabėgimo planą.

Iš uniformų sandėlyje dirbusio lenko belaisvio J.Bieleckis slapta gavo visą esesininko uniformą ir pasą. Trintuku ir pieštuku jis pakeitė dokumente įrašytą pareigūno Helmuto Stehlerio pavardę į Steinerio. Taip jis padarė baimindamasis, kad sargybinis galėjo pažinoti tikrąjį Stehlerį. Vėliau jaunas vyriškis užpildė dokumentus, liudijančius, kad belaisvė yra vedama apklausai į netoliese esančią policijos nuovadą.

Jau kitą popietę vogta uniforma persirengęs J.Bieleckis pasirodė skalbyklos barake, kur perkelta dirbo C.Cybulska. Prakaituodamas iš baimės jis pareikalavo, kad vokietis prižiūrėtojas leistų moteriai eiti su juo.

Išvedęs Cylą iš barako J.Bieleckis nuvedė ją prie šoninių vartų, kuriuos saugojo mieguistas esesininkas.

Ilgainiui sandėlyje prasidėjusi judviejų draugystė peraugo į meilę. Čia jie turėjo progų matytis.Baimė, kad gali būti nušautas, vyro neapleido net pirmosiomis akimirkomis laisvėje.

„Jaučiau skausmą toje stuburo vietoje, į kurią man galėjo šauti“, – pasakojo J.Bieleckis.

Sukaupęs drąsą ir pagaliau atsigręžęs J.Bieleckis pamatė, kad vartų sargybinis vėl sugrįžo į savo būdelę.

Pabėgėliai perėjo kelią, išėjo į laukus, iki tamsos slapstėsi krūmuose, o po to pradėjo savo ilgą kelionę.

„Kelionė laukais ir miškais buvo labai varginanti, ypač man, nes nebuvau pratusi tiek daug vaikščioti“, – pasakojo C.Cybulska savo prisiminimuose, kurie vėliau buvo cituojami lenkų kalba išleistoje J.Bielieckio knygoje „Tas, kuris išgelbėjo gyvybę...“.

„Nutolę nuo visų gyvenviečių mes turėjome bristi per upes, – rašė ji. – Kai vanduo būdavo gilus... į kitą pusę mane pernešdavo Jurekas.“

Vienu metu mergina net jautėsi per daug pavargusi tęsti kelionę, todėl prašė ją palikti. „Jurekas nenorėjo nieko girdėti ir vis kartojo: „pabėgome kartu ir toliau eisime kartu“, – pasakojo moteris, vadindama Jerzį mažybiniu lenkišku vardu.

Devynias naktis jie keliavo iki J.Bieleckio dėdės namų kaime netoli Krokuvos.

Tame name gyvenusi jo motina negalėjo sulaikyti džiaugsmo, kad išvydo gyvą sūnų po ketverių Aušvice praleistų metų. Tačiau būdama atsidavusi katalikė ji nė už ką negalėjo sutikti, kad sūnus vestų žydų merginą.

„Kaip jūs gyvensite? Kaip auginsite savo vaikus?“ – dar ir šiandien J.Bieleckis prisimena motinos žodžius.

Siekiant apsaugoti Cylą nuo nacių patrulių, ji buvo paslėpta netoliese esančiame ūkyje.

Pats J.Bieleckis nusprendė toliau slapstytis Krokuvoje. Priėmę lemtingą sprendimą jaunuoliai tikėjo, kad taip turės daugiau vilties išvengti nacių nelaisvės.

Paskutinę naktį pora praleido sode po kriaušės medžiu atsisveikindama ir kurdama planus, kaip vėl susitiks po karo.

1945 metų sausio mėnesį, sovietų kariuomenei pasiekus Krokuvą, J.Bieleckis paliko šį miestą ir išėjo pėsčiomis snieguotu keliu į už 40 kilometrų esantį ūkį, ieškoti C.Cybulskos.

Tačiau pavėlavo keturias dienas.

C.Cybulska nežinojo, kad teritorija, kurioje slapstėsi, nuo vokiečių buvo išvaduota trimis savaitėmis anksčiau už Krokuvą. Ji liovėsi jo laukusi, nes nusprendė, kad jos „Juracekas“ yra žuvęs arba užmiršo judviejų planus.

Tada ji susiruošė į Jungtines Valstijas ieškoti savo dėdės ir sėdo į Varšuvos traukinį. Traukinyje ji susipažino su žydu Davidu Zacharowitzu, ilgainiui pradėjo su juo artimiau bendrauti ir pagaliau susituokė. Iš pradžių jie išvyko į Švediją, o iš ten – pas C.Cybulskos dėdę į Niujorką, kuris padėjo jaunavedžiams pradėti juvelyrikos verslą. 1975 metais C.Cybulska liko našlė.

Lenkijoje J.Bieleckis pagaliau irgi sukūrė savo šeimą ir dirbo autošaltkalvių mokyklos direktoriumi. Ilgai jis neturėjo jokių žinių apie C.Cybulską ir nežinojo, kur jos ieškoti.

Savo prisiminimuose C.Cybulska prisipažino, kad užjūriuose ją daug metų persekiojo mintis sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir surasti J.Bieleckį, jeigu tik jis tebėra gyvas.

1945 metų sausio mėnesį, sovietų kariuomenei pasiekus Krokuvą, J.Bieleckis paliko šį miestą ir išėjo pėsčiomis snieguotu keliu į už 40 kilometrų esantį ūkį, ieškoti C.Cybulskos. Tačiau pavėlavo keturias dienas.Ir visiškai atsitiktinai jos svajonė išsipildė.

Kalbėdamasi su savo lenke namų tvarkytoja 1982 metais C.Cybulska papasakojo savo pabėgimo iš Aušvico istoriją.

Moteris buvo priblokšta.

„Aš žinau tą istoriją, per Lenkijos televiziją mačiau vyriškį, kuris pasakojo, kaip išvedė žydų merginą iš Aušvico“, – rašė J.Bieleckis, perpasakodamas tvarkytojos žodžius C.Cybulskai.

Tada C.Cybulska surado jo telefono numerį ir 1983 metais ankstų gegužės rytą J.Bieleckio namuose Naujajame Targe suskambo telefonas.

„Pakėlęs ragelį išgirdau juoką, o gal šauksmą, o tada moteriškas balsas pasakė: „Juracku, čia aš, tavo mažoji Cyla“, – prisimena J.Bieleckis.

Po kelių savaičių juodu susitiko Krokuvos oro uoste. Jis atsinešė 39 raudonas rožes – po vieną metams, kuriuos jie praleido atskirai. Ji daug kartų lankė jį Lenkijoje ir jie drauge lankėsi Aušvico memoriale, pas ją slėpusį ūkininką ir kitose vietose.

„Meilė pradėjo sugrįžti“, – pasakojo J.Bieleckis.

„Cyla mane ragino palikti savo žmoną, važiuoti su ja į Ameriką, – prisimena jis. – Ji daug verkė, kai pasakiau, kad turiu tokius puikius vaikus, turiu sūnų, kaip galėčiau taip pasielgti.“

Ji sugrįžo į Niujorką, o po kiek laiko man parašė: „Jurekai, aš daugiau nebeatvažiuosiu“, – prisimena J.Bieleckis.

Daugiau jie nebesusitiko ir ji nebeatsakė į jo laiškus.

Praėjus keliems metams, C.Cybulska mirė 2002 metais Niujorke.

1985 metais J.Bieleckiui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, kurį memorialas „Yad Vashem“ suteikia ne žydų tautybės žmonėms, gelbėjusiems žydus nuo nacių.

„Aš buvau labai įsimylėjęs Cylą, labai įsimylėjęs, – prisimena J.Bieleckis. – Jau po karo aš kartais verkdavau, kad jos nėra šalia. Sapnuodavau ją naktimis ir nubusdavau verkdamas.“

„Likimas nusprendė už mus, nors aš ir vėl viską pakartočiau“, – sakė jis.

Jerzy Bieleckio prisiminimai (lenkiškai):

BNS
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
Komentarai: 1
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min