Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip tarpukario Lietuva kūrė nedarbą

Frenkelio odų fabriko darbininkai Šiauliuose 1930 m. prieš valstybės prezidento vizitą
Frenkelio odų fabriko darbininkai Šiauliuose 1930 m. prieš valstybės prezidento vizitą
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tarpukario Lietuvos (1918-1940) socialinė tikrovė yra vis dar nepažįstama. Nors laikmetis savo realijomis ir socioekonominiu peizažu nemažai primena mūsų gyvenamąjį metą, „smetoninės“ Lietuvos praeitis ir patirtis vis labiau tolsta ne tik dėl 50 metų sovietinio „buržuazinės“ Lietuvos niekinimo, bet ir dėl didėjančios, elementarios laiko distancijos tarp Vasario 16-os ir Kovo 11-os respublikų. Jau praėjo laikai, kai daugelis turėjo tėvus ar senelius, bent iki pilnametystės brendusius „anoje“ Lietuvoje, juos natūraliai „pakeitė“ pokarinė senelių generacija.

Tarpukario Lietuvoje reikėtų ieškoti ne tik politinių šiandieninės valstybės šaknų, bet ir mėginti surasti socioekonomines atspirtis. O tai padaryti nelengva dėl kelių priežasčių. Ne paslaptis, kad daug metų teigta ir mokyta apie didžiulę tarpukario Lietuvos socialinę nelygybę, skriaudžiamus darbininkus, basakojus šąlančius piemenukus, apie išnaudotojus ir išnaudojamuosius bei apskritai apie pakrikusią ekonomiką.

Iš sovietinių mokyklinių vadovėlių žvelgė bedarbių vaikų portretai, nusišovusio darbininko Antano Kranausko laidotuvių procesijos dalyviai bei Vinco Dilkos paveikslo, apie 1925 m. bedarbių mitingo išvaikymą Kaune, herojai.

Iš sovietinių mokyklinių vadovėlių žvelgė bedarbių vaikų portretai, nusišovusio darbininko Antano Kranausko laidotuvių procesijos dalyviai bei Vinco Dilkos paveikslo, apie 1925 m. bedarbių mitingo išvaikymą Kaune, herojai.

TV buvo rodomas bene pirmasis profesionalus lietuviškas Vytauto Žalakevičiaus filmas „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m.), pasakojantis apie tarpukario Kauno darbininkų ir bedarbių varganą buitį bei norą emigruoti į Pietų Ameriką. Apie nedarbą ir bedarbius, siekiant įtvirtinti klasių kovos mokslinę metodiką, kalbėta ypač daug.

Nors jau beveik ketvirtį amžiaus gyvename  nepriklausomoje Lietuvoje, nepaisant laisvos galimybės domėtis ir vertinti  tarpukario Lietuvą, apie jos visuomenę, ūkį ir ekonomiką žinome mažai, o ir turimą menką išmanymą neretai užpildo iš kažkur prasprūstantys laiko ir vietos aplinkybių neatitinkantys pasamprotavimai apie ponus ir vargetas, apie didėjusią socialinę atskirtį tarp naujojo elito ir likusios visuomenės. O ką mes iš tikro žinome apie tuometines algas, socialines garantijas, nedarbą ir kitus panašius dalykus?

Apsistokime ties paskutiniu – nedarbu –  aktualiausia ir skaudžiausia šiandieninės mūsų šalies problema. Kokio masto šios negandos būta Lietuvoje 1918-1940 m. ir ką ji gali pasakyti apie šalies socioekonominį gyvenimą?

Žinoma, kad XX a. pradžioje (1900-1903) Rusijos imperiją ištikus ekonominei krizei Vilniuje atsirado pirmieji bedarbiai, kurie „apsiginklavę“ pjūklais ir kirviais būriavosi miesto aikštėse bei  siūlėsi supjauti miestelėnams malkas.

Apie bedarbių atsiradimą Lietuvoje liudija ir ano meto menininkai (nedarbą pamatę kaip itin naujovišką ir aktualią temą kūrybai) bei mokslininkai. 1903 m . Jonas Biliūnas parašė apsakymą „Be darbo“, o 1907 m. Juozas Zikaras sukūrė skulptūrą „Bedarbis“ bei pademonstravo ją pirmoje lietuvių dailininkų parodoje.

Jonas Jablonskis panašiu metu pradėjo mokyti laikraščių redakcijas naujos žodžio „nedarbas“ reikšmės, apibrėžusios, kad ši sąvoka nėra tapati tingėjimui (kaip kad galvota iki XX a. pradžios). Kalbininkas suvokė, jog šiuo žodžiu apibrėžiamas naujas ir iki tol nepažintas reiškinys, kada žmogus nori ir gali dirbti, bet darbo neturi.

Jonas Jablonskis panašiu metu pradėjo mokyti laikraščių redakcijas naujos žodžio „nedarbas“ reikšmės, apibrėžusios, kad ši sąvoka nėra tapati tingėjimui (kaip kad galvota iki XX a. pradžios).

Šie pirmieji nedarbo užfiksavimai dar mažai susiję su šiuolaikišku ir šiek tiek vėliau įsitvirtinusiu, nedarbu. To meto Lietuvoje (XX a. pr.) bedarbių atsiradimą lėmė daugiausia į Lietuvą grįžę iš darbo atleisti lietuvių darbininkai Rygoje bei nedarbas Vilniuje.

Problemą aktualizavo ne pats darbo netekimas, o miesto darbininkijos nebeturėjimas ryšių (giminių) provincijoje, kur ankščiau tokie darbininkai prisiglausdavo įvairių krizių metu. Tai rodo, kad mieste atsirado kritinė tikrų miestiečių gyventojų masė, gyvenusi tik iš parduodamos darbo jėgos.

Apie šiuolaikiškai suprantamą nedarbą galima kalbėti tik po 1918 m. Iš pirmo žvilgsnio, apie sudėtingą situaciją darbo rinkoje galėtų liudyti daugybę Lietuvos (1918-1940 m.) vidaus gyvenimo pavyzdžių: 1919 m. dėl atsiradusio poreikio įsteigta Valstybinė darbo birža, nuo 1924 m. pradėti organizuoti nuolatiniai viešieji darbai, o po 1933 m. viešiesiams darbams išleidžiamų pinigų sumos ima augti didžiuliais tempais.

Valstybė vis griežčiau stengiasi suvaldyti kaimo darbininkų migraciją į miestus – administracinėmis priemonėmis siekiama, kad socialinę paramą didmiesčiuose galėtų pretenduoti  tik 2-3 metus konkrečiame mieste išgyvenę gyventojai.

Nuo 1933 m. kyla vis daug bedarbių ir viešųjų darbų darbininkų mitingų ir demonstracijų, kurie neretai išaugdavo net į riaušes. 1934 m. sausio pabaigoje tramdyti 500 Kauno bedarbių prireikė net rezervinių policijos pajėgų.

Augantį nedarbą, galėtų liudyti apie 15 tūkst. Darbininkų, kasmet išvykdavusių uždarbiauti į Latviją,  ir beveik 80 tūkst. gyventojų, 1924–1930 m. emigravusių iš šalies. Lietuva nuo 4-ojo dešimtmečio pradeda fiksuoti nedarbo statistiką, kurios iki tol net nebūta. Galiausiai, artėjant  1940 m., siekiant „išlyginti“ darbo jėgos pasiūlos ir paklausos svyravimus, sumanyta įvesti  darbo prievolę visiems šalies gyventojams. 

Augantį nedarbą, galėtų liudyti apie 15 tūkst. Darbininkų, kasmet išvykdavusių uždarbiauti į Latviją,  ir beveik 80 tūkst. gyventojų, 1924–1930 m. emigravusių iš šalies.

Socialinių draudimų reforma (ligos, senatvės, nelaimingų atsitikimų bei nedarbo atveju) diegta itin lėtai, o apie draudimą nedarbo atveju diskutuota tik kabinetinių kalbų lygyje.  

Socialinę įtampą liudija ir žiniasklaida – nedarbo ir bedarbių tema vis dažniau aptarinėta spaudoje. 

Pagal socialinių reformų mastus ir tarptautinių darbo konvencijų priėmimą Lietuva užėmė stabilias antros Europos valstybių ešelono narės pozicijas. Ar visi šie pavyzdžiai neliudija aštrėjančios socioekonominės krizės ir vyriausybės negebėjimo dorotis su problemomis šalies viduje? Kas turėjo nutikti Lietuvoje, kad čia atsirastų keli tūkstančiai darbo neturinčių žmonių ir mažiausiai kelios dešimtys tūkstančių, kurie pragyvenimo šaltinio stokojo dalį metų laiko? Gal sovietinė propaganda buvo ne tokia melaginga? 

Viena vertus, dėl tokios padėties kaltinti šalies vyriausybę nėra jau taip neteisinga, antra vertus, pačią padėtį reikėtų vertinti visiškai kitaip nei kad rodo išvardinti faktai. Net nedarbo problemos atsiradimą galime nupiešti ir ne tokiomis tamsiomis spalvomis. 

Bedarbių atsiradimas tuometėje Lietuvoje rodo daug itin gerų poslinkių šalies visuomenėje bei ūkyje.  Pirmiausia šalyje privalėjo augti pramonės ir prekybos sektoriai, o provincijos ūkiai persiorientuoti nuo gamybos konkrečios šeimos minimalų egzistencinių poreikių patenkinimo iki gamybos optimizavimo siekiant pajamų ne tik išgyventi, bet ir kurti pridėtinę vertę, generuoti pelną, investuoti į naujoves.

Kitaip tariant, valstietiškas namudinis ūkis, pasitenkinęs tik savo šeimos narių darbo jėga ar kviestine talka, turėjo būti perorientuotas į fermeriško tipo gamybos vienetą su samdoma darbo jėga (daliai provincijos gyventojų natūraliai tampant agrariniais darbininkais, o daliai – savininkais).

Antra, valstybėje turėjo atsirasti darbo jėgos konkurencija, išaugti gamybos mastai, našumas, konkurencingumas ir, žinoma, didėti ekonominių santykių tarptautiškumas (pavyzdžiui, gerokai išaugti eksportas). Trečia, valstybė privalėjo teisiškai apibrėžti bedarbio statusą, reglamentuojant darbininko priėmimo ir atleidimo taisykles, išplėtojant socialinių draudimų ir globos bazę.

Dėl šios bazės išplėtimo nedirbantieji dėl ligos, senatvės ir nelaimingų atsitikimų turėjo būti teisiškai atskirti nuo asmenų, kurie darbo neteko dėl ekonominių priežasčių. Ketvirta, pats darbo neturintis asmuo privalėjo pradėti suvokti, kad jis yra bedarbis, užkluptas nedarbo  ne  dėl savo socialinės aplinkos ar prigimtinių savybių, o dėl ekonominių procesų.

Kitaip tariant, visuomenėje nedarbas imtas suvokti ne kaip paprasčiausio skurdo atmaina, o kaip laikina ekonominės veiklos pasekmė, kurioje valstybė stengiasi ateiti į pagalbą suteikdama laikiną paramą ar tarpininkaudama susirandant naują darbą. Taigi, tik po šių procesų Lietuvoje galėjo atsirasti bedarbių –  ne visuotino skurdo pasekmės, o modernėjančios ekonomikos rezultato.

Kodėl nedarbo nebuvimas XX a. pradžioje nerodė geros socioekonominės krašto padėties? Apie 80 proc. šalies gyventojų gyveno iš savo menkų ūkių arba tarnaudami dvaruose, jų svarbiausiu ūkiniu poreikiu tebuvo noras išmaitinti (tiesiogine to žodžio prasme) savo šeimos narius, o ekonominiu veikimo arealu – kelionė iki artimiausio miestelio turgavietės.

Tokio ūkio pagrindu buvo taupumas, gyvenimas šia diena ar netolima ateitimi, ekonominės veiklos lokalumas, o dažnai, kaip yra pastebėję daug mūsų kultūrininkų nuo Donelaičio iki Kudirkos, net ir nenoras persidirbti (kadangi rezultatas tarp įdėto ir neįdėto darbo buvo itin menkas).

Nepriteklius ir nedarbas, o kartais ir akivaizdus darbo rankų perteklius šeimoje, suvoktas kaip duotybė, kurią reikia tiesiog išgyventi. Apie kažkokią teisinę ir socialinę valstybės globą apskritai nekalbėta.

1918-1940 m. pramonės plėtra (darbininkų pramonėje padaugėjo daugiau kaip 20 tūkst.), miestų augimas (visų Lietuvos miestų gyventojų skaičius išaugo nuo 15 iki 65 proc.), minimalių socialinių teisių ir garantijų atsiradimas, darbo santykių reglamentacija (per 20 metų iš esmės sukurtas savitas socialinių įstatymų pagrindas), žemės ūkio perorientavimas nuo ekstensyvaus ir nenašaus grūdinio į konkurencingą, ir į pelną orientuotą gyvulininkystės ūkį bei apskritai išaugęs visuomenės verslėjimas, darbo jėgos mobilumas (tarpukariu išaugusi vidinė darbo migracija rodė didėjančią konkurenciją) ir gamybos našumas  lėmė nedarbo atsiradimą.

Manytina, kad XX a. 4 dešimtmetyje žiemos mėnesiais Lietuvoje galėjo būti jau apie 10 tūkst. bedarbių, tačiau šis skaičius yra itin nedidelis, palyginti su bendru gyventoju skaičiumi ir visuotiniu šalies  gerovės augimu.

Tačiau nedarbas vertintinas ne tik kaip problema, bet ir kaip naujas socioekonominis reiškinys galėjęs atsirasti tik modernėjančioje ir ekonomiškai augančioje šalyje.

Manytina, kad XX a. 4 dešimtmetyje žiemos mėnesiais Lietuvoje galėjo būti jau apie 10 tūkst. bedarbių, tačiau šis skaičius yra itin nedidelis, palyginti su bendru gyventoju skaičiumi ir visuotiniu šalies  gerovės augimu.

Situacija buvusi kur kas geresnė palyginti su laikais, kai bedarbių apskritai nebūta. Visa ši socialinė pažanga ir ekonominis augimas tikrai nepanaikino skurdo ir kitokios socialinės atskirties, Lietuva vis dar lygiavosi į Europos vidutiniokus, tačiau 20 metų pasiekimai sukūrė prielaidas ir pagrindą esminiam socioekonominiam proveržiui, kurio dėl okupacijų taip ir nepavyko pasiekti.

Po 1940-ųjų apie tolimesnę natūralią socioekonominę visuomenės brandą kalbėti nebegalime, sveiką visuomenės ir šalies raidą su savo minusais ir pliusais pakeitė totalitarinis „darbo“ režimas – gražia, bet imitacine socialine gerove kvepianti „politika“, o ne sveikos visuomenės įpročiais ir įnoriais paremta tikrovė.

Norbertas Černiauskas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min