Nemanė esant vertingą
Rožiniu ir mėlynu apdaru vilkinti, maždaug 60 cm aukščio, Madona su Kūdikiu šiandien dar vis gyvena koplytėlėje ant prieangio sienos.
Tačiau netrukus šią skulptūrą Telšių vyskupas Jonas Boruta ketina išvežti restauruoti ir eksponuoti per Žemaitijos krikšto jubiliejaus iškilmes. Po jubiliejaus skulptūra turėtų sugrįžti atgal į Laukžemės Šv. Andriejaus bažnyčią.
„1997 m. atvykęs dirbti į Laukžemę, Madoną radau apkaišytą plastmasinėmis gėlėmis, apkarstytą rožančiais, kaip, beje, ir kitas bažnyčioje esančias skulptūras. Tokia tada buvo mada. Kitos skulptūros irgi atrodė senos, bet niekad nebūčiau pagalvojęs, kad Madonai gali būti 600 metų“, – neslėpė Laukžemės parapijos klebonas Vidmantas Gricius.
Tačiau tas faktas, kad ant stalo po Madonos koplyčia žmonės degdavo žvakes, anot jo, leidžia manyti, jog senieji parapijiečiai skulptūrai suteikdavę stebuklingų galių ir dėkodavę už suteiktas malones. Ilgainiui degioti žvakes medinėje bažnyčioje darėsi pavojinga, todėl šis paprotys buvo uždraustas.
Iš laukžemiškių per 16 klebonavimo metų, V.Gricius sakė, jokių ypatingų legendų ar pasakojimų apie šią skulptūrą negirdėjęs. Bendruomenės vadovė Aida Mikutienė sakė žinanti, kad jų parapijoje yra labai sena Dievo Motina, bet netekę patirti, kad žmonės ją garbintų ar vertintų labiau už kitas.
Apie tai, kad Laukžemės Madona yra itin vertinga, sužinota, kai per vieną ekspediciją ją aptiko garsi Lietuvos menotyrininkė profesorė Marija Matušakaitė.
Šimtmečių kelias – nežinomas
Apie tai, kad Laukžemės Madona yra itin vertinga, sužinota, kai per vieną ekspediciją ją aptiko garsi Lietuvos menotyrininkė profesorė Marija Matušakaitė.
„Gerai įsižiūrėjusi ji pastebėjo, kad Madonos nugara – išskobta, jos batelis – su smaila nosele, o apdaras – gobtuvas ir drabužio klostės – būdingos XV a. gotikos skulptūroms. Ir svarbiausia – kad menotyrininkė nustatė, jog tai – originalas, o ne kopija. Jos žodžiais, ši skulptūra yra itin reikšmingas paveldo objektas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje“, – pabrėžė klebonas.
Anot V.Griciaus, šiandien sunku atsekti, iš kur ir kokias keliais Madona yra atkeliavusi į atokų Žemaitijos kampelį – Laukžemę, kurią ir krikštas tepasiekė vėliausiai iš visų Europos kraštų: „Mūsų parapijai – 370, bet dabartinei bažnyčiai – tik 160 metų. Gal skulptūrą kažkas padovanojo, išsaugojo per gaisrus, o gal ji čia atkeliavo iš kurios kitos vietovės arba ją saugojo ir iš kartos į kartą perdavė vietiniai žmonės“, – svarstė dvasininkas.
Saugojo pati Dievo Motina
Šis XV amžiaus nežinomo liaudies menininko kūrinys yra parapijos nuosavybė. Žmonės ją brangina, kaip ir kitas bažnyčios šventenybes – Marijos Škaplierinės paveikslą centriniame ir šv.Antano paveikslą kairiajame altoriuose bei Dievo Motinos skulptūrą, vaizduojančią Mergelę Mariją, po kojomis pamynusią žaltį.
Šios meno vertybės, V.Griciaus žodžiais, per laiką susidėvėjo, jas apgadino ir senieji vietiniai meistrai, stengdamiesi išsaugoti, užtapę ant viršaus kelis dažų sluoksnius. Tokia pati lemtis ištikusi ir Madoną su Kūdikiu.
Šiemet atsirado galimybė atkurti medinį Lietuvos paveldą, tarp jų – ir šias Laukžemės bažnyčios vertybes, gaunant lėšų iš specialios Lietuvos kultūros ministerijos bei Norvegijos kultūros paveldo direktorato programos.
Kitos vyskupijos skiria daug dėmesio sakraliojo meno vertybėms – atranda lėšų jas tyrinėti, rūpinasi vertybių restauravimu bei apsauga. Žemaitijoje šis procesas vyksta vangiai.
Klebonas neslėpė manąs, kad pati Dievo Motina savo stebuklais ligi šiolei Madonos skulptūrą saugojusi nuo vagių, nes niekas nežinojo tikrosios jos vertės. Iš minėtos programos lėšų bažnyčioje numatyta įrengti ir modernią apsaugos sistemą.
Po Laukžemės atradimo M.Matušakaitė Platelių bažnyčioje aptiko XV a. pietą – Dievo Motiną su Nukryžiuotuoju ant kelių. Į didelį, daugiau kaip 2,5 m aukščio, procesijų altorių įmontuota pieta per šventes tebenaudojama ligi šiol. Tai – vienintelė Lietuvoje žinoma gotikinė pieta.
„Laukžemės Madona buvo didelis atradimas, nes Žemaitija ligi šiol tebėra mažai specialistų čiupinėtas kraštas: kitos vyskupijos skiria daug dėmesio sakraliojo meno vertybėms – atranda lėšų jas tyrinėti, išsileidžia katalogus, rūpinasi vertybių restauravimu bei apsauga.
Žemaitijoje šis procesas vyksta vangiai. Anksčiau Kultūros paveldo departamentas spręsdavo apie vertybių restauravimo svarbą, dabar tuo rūpinasi pačios vyskupijos“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė įžymi Lietuvos menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.
