Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Aukso amžiaus laisvių ir teisių mitas

Apgriuvę Radvilų rūmai Vilniuje XVIII amžiuje
Apgriuvę Radvilų rūmai Vilniuje XVIII amžiuje
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

XVIII a. II pusėje didėjant spaudos leidinių skaičiui, augo diskusijos dėl socialinių reformų būtinybės Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Kelti didikų, bajorų, miestiečių, valstiečių, žydų ir kitų socialinių grupių padėties visuomenėje reikalai. Nors spaudos retorika tradiciškai tik informavo apie pasiuntinių keliamas problemas Seime, Ketverių metų Seimo laikotarpiu padėtis keitėsi.

Diskusijos dėl valstybės ateities peržengė Seimo ribas, svarbus vaidmuo teko publicistams, remiamiems Seimo politinių grupuočių, pasisakiusių už reformas. Spaudoje daugėjo anoniminių autorių (tarp jų ir politikų), kurie kvietė kelti miestų lygį, racionalizuoti žemės ūkį, apriboti bajorų kišimąsi į miestų valdymą ir vidaus reikalus, svarstė valstiečių ir net baudžiavos panaikinimo klausimus, atkreipė dėmesį į žydų bendruomenių padėtį ir į jų vaidmenį ateityje.

Kartais pasitaikė kvietimų peržiūrėti bajorijos išskirtinumą bei vienvaldiškumą valstybėje. Norėdami įtikinti skaitytojus savo teisumu, Apšvietos epochos publicistai neretai į pagalbą pasitelkdavo europines moralines vertybes ar kaimyninių valstybių pavyzdžius, bet to nepakakdavo, neužtekdavo racionaliai grindžiamų argumentų. Svarbiausia buvo reformų programą paremti teise, kurią akylai saugojo konservatyvi bajorija.

Viduramžiška pasaulio tvarka

XVIII a. pab. Abiejų Tautų Respublika buvo luominė valstybė. Luominės visuomenės teisinį pagrindą sudarė privilegijos atskiroms socialinėms grupėms, apibrėžusioms jų teises ir laisves valstybėje: bajorams, miestiečiams, žydams, karaimams ir kitiems.

Pagal įsivyravusias tradicines nuostatas kiekvienas luomas turėjo savo kilmei prideramas pareigas. Iš bajoro reikalauta valdyti ir ginti valstybę, iš miestiečio – prekiauti ir gaminti prekes, iš valstiečio – dirbti žemę.

Apsišvietę asmenys puikiai suvokė, jog ši „viduramžiškos tvarkos“ pasaulėžiūra paseno, neabejojo, kad norint ištraukti valstybę iš pražūties, XVIII a. pab. būtinos ne tik karinės, administracinės, ūkinės, bet ir socialinės reformos.

Reikėjo įtikinti opoziciją savo teisumu, remiantis krašto tradicijomis (teise). Privilegijų formuluotės buvo neliečiamos, kartą priimtos – jau amžinos. Jose apibrėžtos teisės buvo laikomos neginčijamomis, nors atsižvelgiant į sunkumus, ne visuomet jų paisyta.

Svariausiu miestiečių argumentu, siekiant permainų, būdavo aukštiems valstybės pareigūnams ir Seimo pasiuntiniams rodomos jų miesto senosios privilegijos. Iki XVIII a. II p. bendrų Lietuvos miestų prašymų nebuvo, kiekvienas miestas atstovavo tik savo interesams, nes visus miestus ir jų gyventojus miestiečius jungiančių privilegijų nebuvo.

Iki XVIII a. II p. bendrų Lietuvos miestų prašymų nebuvo, kiekvienas miestas atstovavo tik savo interesams, nes visus miestus ir jų gyventojus miestiečius jungiančių privilegijų nebuvo.

Plečiantis diskusijoms spaudoje, 1788 m. Lietuvos miestams pavyko susivienyti, kaip argumentą panaudoti aktyviausių miestų privilegijas ir reikalauti Seimo, kad būtų uždrausta nemokantiems mokesčių svetimšaliams pirkliams nevaržomai prekiauti.

Miestų senųjų privilegijų argumentas, nuolat eskaluojamas spaudoje ir keliamas miestiečių, buvo paveikus, todėl išreiškę susirūpinimą miestų būkle, jau 1788 m. Vilniaus vaivadijos bajorai savo instrukcijoje pasiuntiniams į Seimą akcentavo būtinybę laikytis miestams suteiktų „ikiunijinių privilegijų“.

Reformų ištakos

Miestų reformų iniciatoriai, 1789 m. prasidėjus miestų reikalų svarstymui Seime, pasekė būtent šia tradicine kryptimi. Į Seimo deputaciją, sudarytą tam, kad būtų parengtas miestų reformos projektas, nurodyta visiems miestams siųsti savo privilegijas, kurių pagrindu esą turėjo būti reformuojama miestų ir miestiečių padėtis visuomenėje. Karštos diskusijos miestų klausimu iš Seimo persikėlė į spaudą.

Ginčų įkarštyje net ir aktyviausia opozicija neabejojo, kad miestai ir miestiečiai kadaise turėjo daugiau teisių. Tokiam požiūriui tarnavo daug privilegijų turėjusių Vilniaus, Gardino, Kauno, Bresto ir Lenkijos didžiausių miestų pavyzdžiai.

Vilniaus, Krokuvos ir Varšuvos privilegijos leido reformų iniciatoriams teigti, jog anksčiau miestiečiai turėjo teisę siųsti savo atstovus į seimą, todėl ir dabar šią teisę jiems reikėtų grąžinti. Prabilta apie blogus įstatymus, kurie lėmė miestų ekonominį nuopuolį, anksčiau nevaržomas, bet dabar apribotas laisves miestiečiams įsigyti žemės valdas, išsitarnauti karininko laipsnį.

Reformų iniciatoriai suprato, kad miestų padėtis turi būti reformuojama ne žvelgiant į praeitį, bet į ateitį, reikėjo neginčijamų argumentų opozicijai nuraminti. Miestų įstatymo projekto autorius LDK pakancleris Joachimas Chreptavičius miestiečių teisių plėtrą siejo su valstybės gynybos iššūkiais ir, prieštaraudamas tradicijai, aiškino, jog valstybės neapgins vien tik nuskurdę bajorai.

Jis agitavo opoziciją atsikratyti „nešlovės ir paniekos amatams ir prekybai“. Joachimo Chreptavičiaus parengtas Miestų reformos projektas nubrėžė atskirą miestų administracijos ir teismų sistemos liniją, kuri įstatymo galutiniame variante nepakito ir suvienijo miestiečių luomą.

Kova su visuomenės inertiškumu

Tačiau reformų iniciatoriai aiškino, jog miestams rengiamas įstatymas turi „užtikrinti miestams sugrąžintas privilegijas“, o opozicija, baimindamasi, kad nebūtų smogta bajorų vienvaldystei valstybėje, pradėjo reikalauti, kad būtų išsaugotos bajorų išskirtinės teisės ir laisvės.

Trakų vaivadijos pasiuntinys Mykolas Antanas Zaleskis Seime pasisakė prieš visų miestų „prarastų“ privilegijų sugrąžinimą miestams, aiškino, jog tam dar neatėjo laikas

Trakų vaivadijos pasiuntinys Mykolas Antanas Zaleskis Seime pasisakė prieš visų miestų „prarastų“ privilegijų sugrąžinimą miestams, aiškino, jog tam dar neatėjo laikas, nes neišsprendus svarbiausių valstybinių klausimų, miestai prapuls kartu su visa valstybe.

Bėgant laikui opozicija silpnėjo, Miestų įstatymas, pradėjęs miestų reformas, buvo priimtas.

Ketverių metų Seimo laikotarpiu buvo stiprinama luominė sistema, nors atotrūkis tarp bajorų ir miestiečių sumažėjo. Miestų ir bajorų padėties valstybėje reformų iniciatoriai ateities viziją matė kitaip nei senosios privilegijos ir įstatymai. 1791 metų gegužės 3 d. konstitucija „patvirtino, užtikrino ir neliečiamais pripažino įstatymus, statutus ir privilegijas“, kurios garantavo bajorijai dominavimą valstybėje.

Tačiau bajorystė 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje jau apibrėžiama ne tik pagal kilmę, bet ir pagal turtą bei pareigas valstybėje. Konstitucijos II skyrius, patvirtinęs visas prerogatyvas bajorams, buvo orientuotas į bajorus žemvaldžius, o bežemiams ir neturtingiems bajorams uždrausta dalyvauti politinėje veikloje.

Štai citata iš 1764 m. Seimo įstatymo: „Bajoriška lygybės ir kilmės teisė, kad ir labiausiai nuskurdusio [bajoro], yra šioje tautoje garbė.“ Kaip ir miestų, taip ir bajorų prerogatyvų atveju privilegijų panaikinti dar nebuvo įmanoma, bet atsižvelgiant į realijas, dalį teisių jau pavyko keisti ir riboti.

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija
LDK istorija
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min