Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Bausmės lietuvių kariuomenėje

LDK 1-ojo didžiosios buožės pestininkų regimento karininkas ir eilinis apie 1772-1792 m
LDK 1-ojo didžiosios buožės pestininkų regimento karininkas ir eilinis apie 1772-1792 m
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Drausmė ir besąlygiškas įsakymų vykdymas – viena svarbiausių kariuomenės funkcijų vykdymo sąlygų. Jau XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėti leisti specialūs valdovų, seimų, o dažniausiai etmonų, kariniai nuostatai – vadinami karo artikulai. Jie buvo drausmės palaikymo kariuomenėje teisiniu pagrindu iki pat XVIII a. pabaigos.

Populiariausia bausmė – mirtis

Nuo XVI a. iki XVIII a. vid. už daugumą karinių nusižengimų, karinės drausmės pažeidimų buvo baudžiama mirties bausme. Ji buvo skiriama už maištavimą, etmono įsakymų nevykdymą, bendravimą su priešu, ankščiau laiko pasitraukus iš sargybos, neatvykus į sargybą ar netinkamai ją vykdant, be leidimo pradėtą mūšį, savavališkai palikus karo stovyklą, už dvikovas, už lošimą kortomis ar kauliukais iš ginklų ir šarvų, gaunamo maisto pardavinėjimą, belaisvių laikymą ar išpirkos už juos gavimą be etmono žinios.

Net paprastas vaidas tarp karių galėjo turėti skaudžių pasekmių. Jei buvo tik apsižodžiuota, laukė kelių dienų areštas, tačiau ginklo išsitraukimas grėsė rankos netekimu. O jei konflikto metu kas nors būdavo sužeidžiamas, kaltininkas baustas mirties bausme.

Mirties bausmė dažniausiai skirta ir už karių įvykdytus kriminalinius nusikaltimus: plėšikavimą, prievartavimus, vagystes, rasto stovykloje ginklo pasisavinimą.

Garbės „atėmimo“ procedūra

Nepasiekiamų nusikaltėlių (pvz., perbėgėlių į priešo kariuomenę) pavardės buvo užrašomos arba jų portretai pakabinami ant kartuvių. Šie asmenys buvo skelbiami netekę garbės, o tai reiškė, kad juos nužudyti galėjo bet kas. Ir už tai ne tik nebūtų nubaustas, bet dar ir apdovanotas. Bet kas galėjo nužudyti ir bėgantį iš mūšio lauko ar raginantį tai daryti.

Nepasiekiamų nusikaltėlių (pvz., perbėgėlių į priešo kariuomenę) pavardės buvo užrašomos arba jų portretai pakabinami ant kartuvių. Šie asmenys buvo skelbiami netekę garbės, o tai reiškė, kad juos nužudyti galėjo bet kas.

Garbės netekimo bausmė galėjo būti taikoma kartu su mirties bausme, o kartais buvo apsiribojama išvijimu iš kariuomenės ir šalies. Išvijimas buvo žeminantis ir skausmingas.

1775 metų karo artikulai (įstatymo straipsniai) nustatė tokią karininko išvijimo procedūrą: „Prieš nuteistąjį išskleidžiama dalinio vėliava. Profoso padėjėjas (puskarininkis, atsakingas už areštantus) keliu paspiria jį iš rikiuotės ir nuteistasis atiduodamas į budelio rankas. Šis atima iš nuteistojo špagą, ją sulaužo ir meta nuteistajam po kojomis arba jos gabaliukus ant galvos. Jei nuteistajam paskirta ir mirties bausme, ji nedelsiant įvykdoma.

Jei nuteistasis tik netenka garbės, jis vėl keliu paspiriamas nuo budelio ir atiduodamas budelio pagalbininkams, kurie pasveikina nuteistąjį keletu antausių ir pasodinę į vežimą ar pėsčiomis išgena iš šalies.“ Išvytam iš dalinio kareiviui galėjo būti išdeginama žymė ant kaktos, nugaros ar rankos, nukertami pirštai ar ranka, kad jis negalėtų kitur tarnauti.

Įmantrūs būdai numirti

Dažniausiai mirties bausmė buvo vykdoma pakariant. Nuo XVIII a. pakorimai už karinius nusikaltimus ir kriminalinius skyrėsi. Už kriminalinius nusikaltimus buvo kariama už miesto, o kūnas paliekamas kartuvėse iki ims gesti. Už karinius nusikaltimus buvo baudžiama dalinyje, o iškart po saulės laidos kūnas nuimamas nuo kartuvių ir palaidojamas. Už ypač sunkius nusikaltimus buvo ketvirčiuojama, o kūno dalys pakabinamos prie kelio.

XVIII a. paplito ir mirties bausmė sušaudant. Sušaudymas buvo dažnai praktikuojamas vietoje nukirsdinimo, ypač jei budelį reikėjo atsivežti iš toli. Be to, budelio paslaugos buvo mokamos. XVIII a. pabaigoje už pakorimą budeliui mokėta 70 auksinų, už galvos ar rankos nukirtimą – 60, už ketvirčiavimą – 120, už žymės išdeginimą – 30 auksinų.

Nuteistasis sušaudyti pats rinkosi bausmę vykdančius asmenis. Jis turėjo būti sušaudomas atsiklaupęs, jei to nesutikdavo daryti, pririštas prie stulpo. Sušaudomi karininkai turėjo teisę mirtį pasitikti sėdėdami krėsle.

Smūgiai prasižengėlio kūnui ir orumui

Nuo XVIII a. vidurio bausmės diferencijuotos. Kariniuose artikuluose vis daugiau atsirasdavo nusikaltimų ir drausminių nusižengimų, už kuriuos nustatytos ne tik mirties, bet ir  švelnesnės bausmės ar nuobaudos. XVI–XVII a. artikuluose labai retai buvo numatytas areštas, mintant tik duona ir vandeniu, stovėjimas ant užaštrintų kuoliukų, laikinas sukaustymas grandinėmis, o XVIII a. pab. šios bausmės sutinkamos dažniau.

Paplito ir specialios nuobaudos, skirtos tarnaujantiems įvairiose kariuomenės rūšyse. Pėstininkai privalėjo nejudėdami laikyti šautuvą, kavaleristai – su savimi visur nešiotis balną. Artileristai galėjo būti nubausti ne tik patrankų sviedinių nešiojimu, bet ir sėdėjimu ant patrankos ar prirakinami prie jos. Šios bausmės nesukeldavo didelio skausmo, tačiau žemino karių orumą. 

Padaugėjo kūno bausmių, taikomų kareiviams ir puskarininkiams. Puskarininkiai galėjo būti mušami kardu (neaštria puse), o kareiviai – rykštėmis ir lazdomis.

Universaliausia bausmės priemone tapo plakimas rykštėmis. Rykštėmis buvo galima bausti už mažus prasižengimus, nežalojant kareivio, arba – nuplakti iki mirties. Maksimalią bausmę – bėgti plakamam rykštėmis 36 kartus per 200 karių rikiuotę – ištverdavo ne kiekvienas.

XVIII a. karo artikulai numatė ir sunkią bausmę „į tvirtovę prie karučių“. Taip buvo įvardijami sunkieji darbai, kurie galėjo būti skirti net iki gyvos galvos.

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija
LDK istorija
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min