Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Kanceliarijos atsiradimas ir svetimšaliai raštininkai Vytauto Didžiojo laikais

Vytauto Didžiojo raštininkai buvo ypač jam atsidavę svetimšaliai
Vytauto Didžiojo raštininkai buvo ypač jam atsidavę svetimšaliai
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Valdovo kanceliarija kaip valdymo institucija Lietuvoje susiformavo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais (1392–1430). Būtent tada, Lietuvai priėmus krikščionybę ir pagyvėjus santykiams su aplinkiniais kraštais, atsirado sąlygos Lietuvos visuomenėje skleistis rašto kultūrai.

Augantis Lietuvos autoritetas tarptautinėje regiono politikoje vertė palaikyti reguliarius ryšius su įvairių valstybių valdovais ir aukštais pareigūnais. Todėl didysis kunigaikštis privalėjo apie save sutelkti ratą asmenų, galinčių parengti dokumentus skirtingoms visuomenės grupėms krašto viduje (bajorams, bažnyčioms, miestams) ir rašyti į užsienį siunčiamus laiškus. Taip atsirado nuolatinių valdovo raštininkų, vadintų sekretoriais, grupė, kuri ir sudarė valdovo kanceliariją. 

Raštininkai – ypatingi valdovo patikėtiniai

Vytauto valstybės daugiatautiškumas ir jos geografinė padėtis lėmė tarptautinį kanceliarijos pobūdį. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje dokumentai buvo sudaromi ir laiškai rašomi lotynų, rusėnų, vokiečių, čekų kalbomis. Yra žinių ir apie arabų rašto vartojimą.

Pagrindinės kalbos buvo lotynų ir rusėnų. Pagal šį kalbinį principą ilgainiui susiklostė dvi kanceliarijos dalys – lotyniška ir rusėniška.

Pagrindinės kalbos buvo lotynų ir rusėnų. Pagal šį kalbinį principą ilgainiui susiklostė dvi kanceliarijos dalys – lotyniška ir rusėniška.

Visi žinomi lotyniškos dalies raštininkai buvo svetimšaliai, atvykę į Vytauto dvarą iš Lenkijos, Silezijos, Ordino. Nėra tiksliai žinoma, kaip Vytautas šiuos asmenis verbavo, veikiausiai tam padėjo geri asmeniniai ryšiai Lenkijoje ir Ordino krašte.

Išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir sukauptos patirties (nei vienam tarnyba didžiajam kunigaikščiui nebuvo pirmoji karjeros stotelė) dėka jie išsiskyrė tarp Vytauto dvaro gyventojų. Valdovas jiems patikėdavo ne tik dokumentų ir laiškų parengimą (tai reikalavo didelio pasitikėjimo, atsižvelgiant ir į valdovo neraštingumą; jam atgabenti laiškai buvo perskaitomi, o lotyniški ir išverčiami), bet ir kitas užduotis.

Tarp jų svarbiausia buvo pasiuntinybės, todėl nuo pat pradžių valdovo kanceliarija buvo glaudžiai susijusi su pasiuntinybių veikla. Raštininkai lydėdavo Vytauto pasiuntinius didikus, neretai ir vieni atlikdavo šią misiją, kuri reikalaudavo žinių ir tam tikro socialinio statuso.

Visi raštininkai buvo kilę iš neturtingų smulkiųjų bajorų ar miestiečių šeimų, tačiau suteiktas valdovo tarėjo (lot. consiliarius) titulas pakėlė jų statusą, o valdovo atlygis pinigais ir žeme leido kopti ir socialinės hierarchijos laipteliais.

Svetimšalių ištikimybė

Tokios karjeros pavyzdys – vokiečių kilmės Konradas Frankenbergas. Kilęs iš tarp Lenkijos ir Čekijos esančios, tuo metu Romos imperijai priklausančios ir suvokietėjusios Silezijos, Konradas jau tarnavo Ordino didžiojo magistro raštinėje. Turbūt ten į jį atkreipė dėmesį Vytautas ar kuris nors jo aplinkos žmogus.

Vytauto pasitikėjimą ir vertinimą liudijo ne tik K.Frankenbergui suteiktas tarėjo vardas, bet ir jo pakėlimas į riterius.

Vytautui jo ankstesnė tarnybos vieta buvo gerai žinoma ir tik įtarus XX a. istorikų protas K.Frankenbergo veikloje įžiūrėjo tariamą „kryžiuočių šnipą“. Vytauto pasitikėjimą ir vertinimą liudijo ne tik K. Frankenbergui suteiktas tarėjo vardas, bet ir jo pakėlimas į riterius.

Po 1410 metų K.Frankenbergui buvo patikėta valdyti dabartinėse ukrainietiškose žemėse esančią Kremeneco pilį. Tai nebuvo „vokiečių šnipo“ tremtis, kaip manė kai kurie istorikai (tokiu atveju jis būtų atleistas), o politinis Vytauto žingsnis, įvertinus didėjantį Romos ir Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgo vaidmenį regiono politikoje.

Būtent per pietines LDK žemes driekėsi keliai į Vengriją, čia buvo galima rinkti ir vertinti žinias apie Zigmanto veiklą. Čia buvo galima saugoti ir „politinius kalinius“, pvz., į didžiojo kunigaikščio sostą teises vis pareiškiantį Švitrigailą. Kremenece K.Frankenbergas ir žuvo per vieną Švitrigailos bendražygių surengtą išlaisvinimo operaciją.

Tarnybą Vytauto kanceliarijoje svetimšaliai raštininkai suvokdavo kaip laikiną. Savo žemėvaldą jie kaupdavo gimtinėje, į kurią ketindavo laikui bėgant grįžti. Tačiau jų lojalumas valdovui abejonių nekėlė ir buvo patikrinamas sudėtingų konfliktų metu.

Štai 1429–1430 m., kilus konfliktui su Lenkija Vytauto karūnacijos byloje, didžiojo kunigaikščio raštininkai lenkai darbais įrodė savo ištikimybę, už kurią praėjus pusei amžiaus juos peikė lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas.

Žymiausi ir ilgiausiai tarnavę Vytauto raštininkai buvo lenkai Mikalojus Cebulka, Mikalojus Maldžikas, Mikalojus Sapienskis, Baltramiejus iš Gurkos. Jų tarnystė Lietuvos valdovui buvo asmeninio pobūdžio. Nė vienas neliko tarnybos tęsti Vytauto įpėdinių dvare.

Žymiausi ir ilgiausiai tarnavę Vytauto raštininkai buvo lenkai Mikalojus Cebulka, Mikalojus Maldžikas, Mikalojus Sapienskis, Baltramiejus iš Gurkos. Jų tarnystė Lietuvos valdovui buvo asmeninio pobūdžio. Nė vienas neliko tarnybos tęsti Vytauto įpėdinių dvare.

Mažiau žinoma apie rusėniškos kanceliarijos dalies personalą. Šie veikiausiai iš stačiatikiškų šalies žemių kilę raštininkai daugiausia rengė vietos reikšmės dokumentus ir statusu bei veiklos pobūdžiu neprilygo plačiu tarptautiniu lygiu veikiantiems svetimšaliams kolegoms iš lotyniško skyriaus.

Kanceliarijų karai – tarptautinė diplomatija

Svarbi šių rašto žmonių veiklos sritis buvo tarptautinė politika, ypač santykiai su Vokiečių ordinu. Aukšto lygio Ordino diplomatija ir raštvedyba buvo pavyzdys, į kurį orientavosi LDK valdovai. Neatsitiktinai naujas kanceliarijos veiklos aspektas išryškėjo 1409–1411 m. karo su Ordinu metu, kuomet šis konfliktas įgavo ir „kanceliarijų karo“ pobūdį.

Dar iki karo abi konflikto dalyvės rašytiniais memorandumais pareiškė savo požiūrį į „teisingą karą“, siekdamos savo naudai palenkti Europos viešąją opiniją. Tuoj po Žalgirio mūšio Lenkija ir Lietuva suorganizavo didelio masto propagandinę kampaniją, poleminiais tekstais ir diplomatinėmis misijomis pristatė „teisingą“ Jogailos ir Vytauto politiką.

Lenkijoje ir Lietuvoje atsirado nauji politinės ir diplomatinės komunikacijos būdai, politinėje kovoje buvo naudojami išsilavinusių tarėjų argumentai. Šią naujovę iliustruoja totorių būrių Žalgirio mūšio lauke pateisinimas.

„Netikėlių“ parama buvo bene svarbiausias argumentas Ordino propagandinėje kovoje dėl „teisingo karo“ interpretacijos. Totoriai Europoje senokai buvo įgavę neišdildomą „tikėjimo priešų“ įvaizdį, o kaltinimas sąjunga su jais buvo populiarus diskredituojantis motyvas.

Jogailos ir Vytauto atstovai neneigė totorių dalyvavimo, bet pareiškė, kad totoriai galėjo dalyvauti mūšyje kaip karaliaus valdiniai. Panašus tarėjų argumentas suformuluotas 1413 m. ginče dėl Žemaitijos.

Vytauto atstovas raštininkas Mikalojus Cebulka, atsakydamas į Ordino argumentus dėl Žemaitijos atidavimo, kurie buvo paremti Jogailos ir Vytauto dokumentais, tvirtino, kad nors žemaičiai ir yra šių valdovų valdiniai, tačiau nesuteikė jiems teisės disponuoti jų žemėmis. Taip tarėjų ir raštininkų grupė padėjo valdovams formuoti užsienio politiką ir įgyvendino ją praktiškai.

Vytauto raštinė laiku parengdavo atsakymus įvairiems ir įvairias rašto kalbas vartojantiems adresatams, kartais net pasirūpindavo vertimais iš retesnių kalbų (pvz., yra žinomi Ordino magistrų prašymai išversti jiems nesuprantamus totorių laiškus).

Laiškų ir pasiuntinybių dėka Vytauto dvaras buvo integrali tuometės Europos dvarų sistemos dalis. Vytauto raštinė laiku parengdavo atsakymus įvairiems ir įvairias rašto kalbas vartojantiems adresatams, kartais net pasirūpindavo vertimais iš retesnių kalbų (pvz., yra žinomi Ordino magistrų prašymai išversti jiems nesuprantamus totorių laiškus).

Kiek vėliau kanceliarijoje pradėtas plataus masto valdžios „surašymo“ procesas, kurio metu sukurtas dalykinės raštijos kompleksas (kodeksai, nuostatai, sąrašai), leidęs racionaliau tvarkyti valstybės reikalus.

Galiausiai kanceliarija buvo vieta, kurioje atsirado pasaulietinė kūryba – istoriniai kūriniai (metraščiai ir kronikos) ir poleminė literatūra (Erazmas Ciolekas, Mykolas Lietuvis).

LDKistorija.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min