Dovanojimai buvo dvejopo pobūdžio: oficialūs, kai dovanos buvo teikiamos atstovaujamo asmens (monarcho ar jo šeimos narių bei aukštų valstybės pareigūnų vardu) ir personaliniai, kuriuos pasiuntinybės nariai teikdavo asmeniškai.
Šiai ceremonijai paprastai vadovaudavo dvaro pareigūnas, kuris palydėdavo pasiuntinybės narius į audiencijų menę ir pristatydavo juos valdovui: pakildamas iš vietos jis tardavo dovanojančiojo vardą ir skelbdavo, kokią dovaną atvykėlis žemai lenkdamasis įteikia.
Lietuvos pasiuntinių dovanos (auksiniai pinigai, medžiokliniai šunys, ristūnai ir brangūs ginklai) atitiko Europos vėlyvųjų viduramžių standartus. O Maskvos pasiuntinybių atvežtos dovanos atspindėjo šios šalies specifines dovanojimų tradicijas.
Ta pati procedūra kiekvieno dovanotojo atveju būdavo kartojama iš naujo. Šalia stovėdavo iždo pareigūnas, kuris surašinėdavo dovanojamus daiktus ir juos įteikiančius asmenis.
Lietuvos pasiuntinių dovanos (auksiniai pinigai, medžiokliniai šunys, ristūnai ir brangūs ginklai) atitiko Europos vėlyvųjų viduramžių standartus. O Maskvos pasiuntinybių atvežtos dovanos atspindėjo šios šalies specifines dovanojimų tradicijas.
Didžiąją su pasiuntiniais siunčiamų dovanų dalį sudarė voverių, kiaunių, šermuonėlių ir sabalų kailiai. Pastarieji laikyti vertingiausia dovana, Maskvos valstybėje simbolizavę klestėjimą ir turtingumą. Neretai buvo dovanojamos prabangios rytietiškos žirgo ekipuotės dalys ir medžiokliniai paukščiai.
Dovanų „kalba“ viduramžių diplomatijoje
LDK ir Maskvos valstybės diplomatiniame bendravime dovanos turėjo tik simbolinę prasmę, tačiau rytietiškų kraštų papročių įtaka Maskvos monarcho dvarui prisidėjo prie diplomatinių dovanų sureikšminimo.
Vakaruose keitimasis diplomatinėmis dovanomis (sena diplomatinė tradicija, žinota dar senovės civilizacijose) – vis menkesnį vaidmenį vaidinantis paprotys, susijęs su geranoriškumo ir taikingumo demonstravimu.
Kitokį pobūdį dovanos įgaudavo Rytuose: Maskvos dvare iš atvykstančių pasiuntinių griežtai reikalauta dovanų, kreiptas didelis dėmesys į jų vertingumą ir gausumą. Tam įtakos galėjo turėti Maskvos diplomatiniai ryšiai su totoriais, kurie anksčiau užėmė svarbiausią diplomatinės veiklos dalį.
Kitokį pobūdį dovanos įgaudavo Rytuose: Maskvos dvare iš atvykstančių pasiuntinių griežtai reikalauta dovanų, kreiptas didelis dėmesys į jų vertingumą ir gausumą.
Specifinis dovanų supratimas Rytuose paveikė ir Maskvos diplomatinį ceremonialą, tačiau jų suvokimas skyrėsi: totoriams dovanos buvo pasipelnymo šaltinis, o LDK ir Maskvos valstybės diplomatiniame ceremoniale jos išlaikė tik simbolinę reikšmę.
Svarbesne tapo antroji dovanojimų funkcija, reiškiant pagerbimą ir palankumą. Dovanos demonstravo dovanotojo statusą, rodė jo turtingumą, galią ir dosnumą, kuris tuo metu buvo laikomas būtina idealaus monarcho savybe. Dovanų teikimo ritualas priskiriamas senam papročiui, kai dovanotojas ir tuo pačiu dėkojantysis susisieja ypatingu magiškos kilmės ryšiu, kuris nesąmoningai galėjo būti suvokiamas kaip sėkmingo diplomatinio bendravimo pagrindas.
Dovanos atspindėjo požiūrį į diplomatinių kontaktų partnerį – dovanojimais galėjo būti rodomas palankumas, draugiškumas, teikiant išskirtines dovanas, arba pabrėžiamas pranašumas, atsilyginant gausesnėmis ir bangesnėmis dovanomis, ar net demonstruojamas priešiškumas, grąžinant dovanas.
Atvykus tuščiomis – gero nelauk
XV a. pab.–XVI a. pradžioje dovanojimai abiejų valstybių santykiuose dar nebuvo įgavę tokios reikšmės kaip vėlesniais dešimtmečiais, ypač Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano IV valdymo laikais, kai netinkamos dovanos ar jų nebuvimas galėjo komplikuoti tarpvalstybinius santykius.
1503 metais Maskvos diplomatiniuose dokumentuose, kuriuose aprašomas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žygūno atvykimas, išreikštas nepasitenkinimas, kad jis neatvežęs valdovo vardu dovanų: „Karaliaus vardu didžiajam kunigaikščiui ir jo vaikams dovanų neįteikė, tik padavė dukters dovaną didžiajam kunigaikščiui“.
Vėlesniais dešimtmečiais panašių nusižengimų neužfiksuota. Maskva skyrė ypatingą dėmesį formaliems diplomatinio bendravimo aspektams. Iš diplomatinių partnerių pradėta griežtai reikalauti dovanų, jei užsienio valstybių įgaliotiniai jų neatveždavo, Maskva atvirai demonstruodavo nepasitenkinimą.
Pasiuntiniai galėjo neįteikti lauktuvių valdovo vardu, tačiau asmeninių dovanų nebuvimas pagal to meto supratimą užtraukdavo negarbę pačiam diplomatui.
Keitimasis valdovų dovanomis priklausydavo nuo tarpvalstybinių santykių būklės (po 1549 m., kai Lietuva nepripažino naujo Maskvos didžiojo kunigaikščio titulo caras, dovanomis valdovų vardu nebuvo keičiamasi iki 1584 metų).
Keitimasis valdovų dovanomis priklausydavo nuo tarpvalstybinių santykių būklės (po 1549 m., kai Lietuva nepripažino naujo Maskvos didžiojo kunigaikščio titulo caras, dovanomis valdovų vardu nebuvo keičiamasi iki 1584 metų). Tuo tarpu asmeniniai diplomatų dovanojimai mažai siejosi su bendra tarpvalstybinių santykių situacija; svarbiausia jų paskirtis – pasiuntinių geros valios išreiškimas.
Grąžintos dovanos: spaudimas nusileisti ir pranašumo rodymas
Pagrindinės problemos kildavo ne dėl dovanojimų nebuvimo, bet dėl dovanų nepriėmimo arba jų grąžinimo. Dažniausiai taip atsitikdavo pablogėjus tarpvalstybiniams santykiams, reiškiant nepasitenkinimą kita šalim ar darant spaudimą į derybas atvykusiems pasiuntiniams.
Nors konkreti priežastis šaltinyje nenurodyta, tačiau galima numanyti, kad 1521 m. Maskvoje buvo atsisakyta priimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio žygūno Mikalojaus Šestakovo dovanas dėl paaštrėjusių tarpvalstybinių santykių.
1536–1537 metais derybų Maskvoje metu, grąžinus LDK didžiųjų pasiuntinių atvežtas dovanas, tarp abiejų šalių prasidėjo įnirtingi ginčai, vos nesužlugdę derybų. Maskvos atstovai, rodydami nepasitenkinimą Lietuvos pasiuntinių nenoru prisiimti papildomus įsipareigojimus, grąžino iškilmingoje audiencijoje įteiktas dovanas ir kartu pridėjo savąsias.
LDK įgaliotiniai atsisakė jas paimti, tokį Maskvos derybininkų poelgį vertindami kaip negarbę atstovaujamam monarchui ir asmeninį įžeidimą: „Dovanas atvežėme, kokios pridera jo [Ivano IV] valstybei, ir tikėjomės padaryti jam ir savo valdovui garbę, ir valdovas nepaimdamas mūsų dovanų mus įžeidė“.
Nuo XVI a. vidurio buvo grąžinamos visos arba dalis į Maskvą atvežtų pasiuntinių dovanų, tuo pat metu apdovanojant diplomatus vertingesnėmis nei jie atvežė dovanomis.
Iždininkas, įkalbinėdamas pasiuntinius priimti dovanas, teigė, kad šiuo atveju vadovautasi senu papročiu, pagal kurį valdovas gali grąžinti dovanojimus ir dar savo pridėti: „Kas mūsų valdovui patinka <...>, tą jis ir priima, o kas jam nepatinka, tą liepia atiduoti, o pamalonindamas apdovanoja daugiau nei gavo. Bus susitarta ar ne, bet valdovas vis tiek pamalonins dovanomis, nes tai priklauso jo rangui“.
Nuo XVI a. vidurio buvo grąžinamos visos arba dalis į Maskvą atvežtų pasiuntinių dovanų, tuo pat metu apdovanojant diplomatus vertingesnėmis nei jie atvežė dovanomis. Taip buvo siekiama pabrėžti Maskvos monarcho turtų gausą ir jo viršenybę, teikiant Lietuvos valdovo diplomatiniams įgaliotiniams malones bei apdovanojant juos.
Nepaisant europinių tendencijų, Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo priversta taikytis prie Maskvos valstybės nuostatų, sureikšminusių diplomatines dovanas.
