Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Mariavičių vienuolijos misionieriška veikla

Šv. Stepono bažnyčia, prie kurios veikė Mariavičių vienuolynas
Šv. Stepono bažnyčia, prie kurios veikė Mariavičių vienuolynas
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Krikščioniškoje aplinkoje klaidingus tikėjimus įtikėjusių nekrikščionių atvertimo idėja buvo gaji. Viduriniųjų amžių ir ankstyvųjų moderniųjų laikų Katalikų bažnyčia nuosekliai ieškojo būdų ir priemonių, kaip atversti ir pakrikštyti judėjus ir musulmonus. LDK visuomenė nebuvo išimtis. Greta didžiojo kunigaikščio Aleksandro iškeltos žydų krikšto sąlygos iš valstybės tremiamiems žydams, pavienių iniciatyvų populiarinant katalikybę tarp nekrikščionių aspektu LDK išsiskyrė XVIII a. neofitų socialinės integracijos programą sukūrusi Maria Vitae (lot. Marijos gyvenimo) – mariavičių vienuolija.

Naujakrikštų inkubatorius

Šios vienuolijos steigimo data nėra tiksliai žinoma, veikiausiai ji įkurta tarp 1737 ir 1746 metų. Pirmoji galima vienuolijos data siejama su jos įkūrėjo kunigo Stepono Turcinavičiaus  (?–1773) darbo Šv. Stepono bažnyčioje (pagrindinėje vienuolijos bažnyčioje Vilniuje) pradžia.

Tarp Vilniaus diecezijos aktų esantys dokumentai leidžia teigti, kad 1746 m. vienuolija buvo įkurta ir veikė, tais pačiais metais ir Vilniaus vyskupas davė leidimą šios vienuolijos veiklai. Iš pradžių tikėtasi įsteigti ir vyrų, ir moterų vienuolijas, tačiau dėl nežinomų priežasčių įsteigta tik moterų.

Netrukus jos tinklas iš centro Vilniuje sparčiai plėstas, ypač Gudijoje, unitų bažnyčios paplitimo srityse, kuriose tuo metu telkėsi gausesnės žydų bendruomenės (Mozyriuje, Pinske, Minske, Slanime, Bobruiske, Kaune, Kražiuose, Naugarduke, Oršoje, Vitebske, Volkovyske). Apie 1767 m. aštuoniolikoje ordino veikimo vietų iš viso buvo apie šešiasdešimt vienuolių.

Tinklas iš centro Vilniuje sparčiai plėstas, ypač Gudijoje, unitų bažnyčios paplitimo srityse, kuriose tuo metu telkėsi gausesnės žydų bendruomenės (Mozyriuje, Pinske, Minske, Slanime, Bobruiske, Kaune, Kražiuose, Naugarduke, Oršoje, Vitebske, Volkovyske).

Buvo dvi mariavičių vienuolijos regulos redakcijos. Viena jų, išleista 1752 m, dingo, jos turinys nežinomas; antroji (galbūt identiška pirmajai) išliko ir paskelbta 1817 metais. Manoma, kad mariavičių regula buvo sudaryta remiantis augustinijonų (Šv. Augustino) vienuolijos regula.

Pagrindiniai seserų veiklos tikslai – visuomenei naudingas darbas ir visų, norinčių priimti katalikybę, priglaudimas vienuolyne bei tikėjimo tiesų ir dievobaimingumo mokymas.

Originaliausia jos vieta yra šeštasis skyrius „Dėl įvairių asmenų: žydų, karaimų, totorių ir ect. būtent moteriškos lyties, Šv. Romos – katalikų tikėjimo priėmimo“. (Nors reguloje misijų objektais nurodomos visų nekrikščioniškų LDK konfesijų atstovės, tačiau pagrindiniu mariavičių veikos taikiniu buvo žydės.)

Šį skyrių sudaro 11 straipsnių, kuriuose aptarta busimų neofičių (naujai priėmusių religiją) mokymo eiga, jų priežiūra ir išlaikymas bei galimi būdai, leidžiantys sutvarkyti jų gyvenimą po krikšto. Pastaroji dalis buvo svarbiausias ne tik regulos, bet ir visos vienuolijos veiklos savitumas – suformuota naujakrikščių socialinio integravimosi programa, turinti laiduoti neskausmingą įsiliejimą į svetimą, mažai pažįstamą krikščionišką aplinką, užtikrinti jų religinių pažiūrų stabilumą ir užkirsti kelią galimam grįžimui į buvusį tikėjimą.

Vienuolės turėjo ne tik išlaikyti žmones, norinčius įsijungti į Bažnyčios gyvenimą, bet ir nuosekliai vesti juos į krikštą. Sakramento suteikimas galimas tik po egzamino (simbolinis veiksmas, kurio metu stengiamasi labiau įsitikinti sprendimo tvirtumu ir neprievartiniu jo priėmimu nei tikėjimo tiesų išmanymu), kuris vyksta dalyvaujant dviem ar trim doriems liudininkams.

Po krikšto neofitės buvo lavinamos, mokomos įvairių buities darbų ir amatų. Kaip alternatyva darbui, galinti palengvinti adaptavimąsi krikščioniškoje aplinkoje, buvo vertinamas ir ištekėjimas už krikščionio, šeimą suprantant kaip veiksmingą prevencinę priemonę galimam atitolimui nuo krikščionybės.

Tinkamų partijų naujakrikščių vedyboms parinkimu rūpinosi ir vienuolės. Vienuolijoje naujakrikštės galėjo būti išlaikomos tol, kol neapsispręsdavo dėl joms priimtino gyvenimo (buvo galima ir tapti mariavite) ir pragyvenimo būdo. Neofičių išlaikymas ir nepakankamas visuomenės dėmesys jų iškeltiems tikslams lėmė prastą vienuolijos finansinę padėtį.

Sėkminga veikla ir prievartos šešėlis

Mariavičių veikla sukėlė žydų bendruomenės nepasitenkinimą, kilo konfliktų, pasklido kaltinimai žydų vaikų grobimu, prievartiniu krikštu. Seserys tai vertino kaip žydų bendruomenės kenkimą jų veiklai.

S.Turcinavičius pateikė įrodymų, kad po krikšto nei viena neofitė nepakeitė religinių įsitikinimų, liko katalikėmis. Konversijos tvarumas buvo išskirtas kaip religijos keitimo tikrumo ir laisvos valios pasireiškimo įrodymas.

Esama duomenų, kad S.Turcinavičius ir jo vadovaujamos vienuolės propagavo žydaičių – mergaičių grobimą ir prievartinį krikštą. Dėl šių kaltinimų XVIII a. devintajame dešimtmetyje Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis stengėsi mariavičių vienuoliją sekuliarizuoti.

Mariavičių misionieriška veikla – įspūdinga: per tris dešimtmečius jos pakrikštijo 400 moterų, o per visą ordino istoriją – apie 2000.

             

Į Romą nuvykusios vienuolės išsirūpino popiežiaus raštą, draudžiantį naikinti tai, ką jis aprobavo ir įtvirtino; leista vienuoliją reformuoti, jei būtų nuspręsta, kad tai yra būtina.

Nepaisant prieštaringų vertinimų, mariavičių misionieriška veikla – įspūdinga: per tris dešimtmečius jos pakrikštijo apie 400 moterų, o per visą ordino veikimą – apie 2 000.                 

Maria vitae vienuolija veiklą tęsė iki 1841 m., kai Rusijos imperijoje buvo išleistas įsakas dėl  vienuolijų turto nusavinimo ir jų uždarymo.

Veikti liko tik vienuolijos, kurias dėl didelio skaičiaus nebuvo paprasta uždaryti, arba tos, kurios, manyta, pačios sunyks. Veikiausiai šiai grupei buvo priskirtos ir mariavitės. Dalis vienuolijos filijų buvo uždaryta, vienuolės perkeltos į benediktinių vienuolyną prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Paskutinė Vilniaus mariavitė mirė 1892 metais.

LDKistorija.lt

 

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min