Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Pirmasis Lietuvos Statutas – Bajorų Konstitucija

Pirmasis Lietuvos statutas
Pirmasis Lietuvos statutas
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos Statutas – LDK XVI a. priimtų trijų teisės kodeksų (1529, 1566 ir 1588 m.) pavadinimas. Nors Pirmojo Lietuvos Statuto (PLS) pirmosios redakcijos rengėjai jį pavadino „Rašytine teise“ (Права писаные), tačiau 1530 m. į lotynų kalbą išversto teksto nuorašų įžangoje jis jau vadinamas Statutu (statuta seu iura scripta). Šis terminas įsigalėjo ir juridinėje praktikoje, ir kasdienybėje.

Ikistatutinėje epochoje Lietuvos valstybėje egzistavusi teisinė sistema rėmėsi papročių teise. Istorikai diskutuoja, ar lietuviai buvo surašę savo papročių teisės rinkinį, kuris iki šiol nerastas, ar mūsų protėvių teisė išliko verbalinė. Tačiau turime gausybę XV a. pab. – XVI a. pr. užrašytų paprotinių normų, kurios „gyveno“ teisėjų galvose.

Turime gausybę XV a. pab. – XVI a. pr. užrašytų paprotinių normų, kurios „gyveno“ teisėjų galvose.

XVI amžiaus pr. susiklosčiusią Lietuvos (ir LDK) teisės sąvoką liudija šaltiniuose sutinkami įrašai: Lietuvos teisė, šalies teisė, LDK teisė (ordine terrae Lithuaniae). Dėl politinės ir kultūros raidos aplinkybių rašytinė teisė Lietuvoje atsirado vėlai. Jos pagrindas – didžiojo kunigaikščio Jogailos ir kitų valdovų luominės privilegijos, kuriose deklaratyviai suformuluoti tik bendriausi LDK teisinės sistemos principai bei valstybinės ir civilinės teisės pagrindai, taip pat įrašyti ir naujos krikščioniškos teisės postulatai.

Svarbus PLS šaltinis buvo ir Kazimiero teisynas (1468 m.), skirtas tėvoninių (dominijos) teismą vykdžiusiems žemvaldžiams ir reguliavęs daugiausia baudžiamąjį procesą. Ponų tarybos, o vėliau seimuose priimami specialūs nuostatai (įstatymai), dažnai sukonkretindavę bendruosius valdovų privilegijos principus, irgi turtino LDK teisę.

Jos sistemą ypač formavo teismų praktika, o pradėtos vesti teismų knygos, į kurias buvo įrašomi teismo protokolai ir sprendimai, tapo svarbiu PLS šaltiniu. Visų jų pagrindu, taip pat perėmus ir pritaikius kai kurias kitų šalių (ypač romėnų ir lenkų) teisės normas, parengtas PLS reiškė LDK luominės teisinės sistemos sukūrimą.

XVI amžiuje visoje Europoje kilęs visuotinis susidomėjimas teisės kodifikavimu buvo susijęs su teisės, kaip valstybės sampratos, įsivyravimu („valstybė statoma ant teisės pamatų“) ir su valstybės suverenumo doktrinos, kurios svarbiausias atributas – sava teisė, stiprėjimu.

Lietuvos didysis kunigaiktštis Žygimantas Senasis
Lietuvos didysis kunigaiktštis Žygimantas Senasis

Tačiau teisės kodifikavimo tendencijos, kurioms darė įtaką pagyvėjusi teisės mokslo sklaida Europoje, kitose šalyse liko praktiškai nerealizuotos. O Lietuvoje tiek dėl sociopolitinių bei luominės monarchijos brendimo faktorių, tiek dėl sudėtingos LDK tarptautinės padėties, reikalavusios stiprinti valstybės politinį vientisumą bei žemių integraciją, ambicinga visuotinio įstatymų kodifikavimo programa, t. y. Statuto parengimas, buvo įgyvendinta.

Pirmą kartą būtinybė parengti LDK įstatymų sąvadą deklaruota 1501 m. didžiojo kunigaikčšio Aleksandro privilegijoje Voluinės žemei. Valdovo kanceliarijoje paruoštas, greičiausiai, vadovaujant broliams – LDK kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui (apie 1470–1522) ir šalies maršalui  Jonui (1474–1522) Mikalojaičiams Radviloms, PLS buvo svarstomas ir priimtas 1522 m. vasarą Vilniaus seime.

Tačiau po to dar 7 metus trukusiems redagavimo ir tobulinimo darbams vadovavo naujasis LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas (mirė 1539 m.). PLS kodifikavime dalyvavo ir LDK bajorai, siekę Statute įteisinti kiek įmanoma platesnes savo teises bei apriboti ponijos valdžią ir išskirtinę jurisdikciją.

Todėl naujoji PLS redakcija buvo priimta Vilniaus seime tik 1529 m. vasarą, o rugsėjo 29 d. Žygimanto Senojo įsakas jį paskelbė veikiančiu visoje LDK teritorijoje. Kadangi PLS nebuvo išspausdintas, o minėtas įsakas reikalavo nuo rugsėjo 29 d. visiems pareigūnams ir teisėjams vadovautis tik „šita  rašytine teise“ ir vykdyti teisingumą „atvertus knygą ir perskaičius Statutą“, raštininkai turėjo nurašyti daugybę jo nuorašų.

Šiuo metu iš mokslininkams žinomų 9 nuorašų originalo (rusėnų), lotynų ir senąja lenkų (išverstas 1532 m.) kalbomis yra išlikę tik 7 (visi saugomi užsienyje: 5 – Lenkijoje, 1 – Vokietijoje ir 1 – Rusijoje). Originalas – dingęs.

Šiuo metu iš mokslininkams žinomų 9 nuorašų originalo (rusėnų), lotynų ir senąja lenkų (išverstas 1532 m.) kalbomis yra išlikę tik 7 (visi saugomi užsienyje: 5 – Lenkijoje, 1 – Vokietijoje ir 1 – Rusijoje). Originalas – dingęs.

Nors Pirmajame Statute nemaža archaikos, tačiau kodifikavimo mąstymas buvo modernus, paveiktas Renesanso idėjų, kurios nulėmė pažangų ir gana tobulą pasaulietišką jo turinį, ryškų sistemingumą ir didelę apimtį. Jame buvo numatyta galimybė įrašyti naujas, bet seime sankcionuotas normas.

Todėl 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje sukurta PLS išplėstinė redakcija, kurioje jau buvo 282 straipsniai (vietoj 243-ių pirminėje redakcijoje). PLS sudarė 13 skyrių, aprėpusių svarbiausias teisės šakas: valstybinę, karo, civilinę, santuokos ir šeimos, globos, baudžiamąją, proceso ir kitas. Statuto tekstas pradedamas iškilminga įžanga, kuri iš esmės sutampa su 1506 m. Žygimanto Senojo privilegijos pabaiga.

Įžangoje PLS suteikimas pateikiamas tarsi valdovo malonės aktas. I skyrius pavadintas „Apie valdovo asmenį“, II sk. – „Apie šalies gynybą“, III sk. – „Apie šlėktos laisves ir apie Didžiosios Kunigaikštystės plėtimą“,  IV sk. – „Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą“, V sk. – „Apie globėjus“, VI sk. – „Apie teisėjus“, VII sk. „Apie smurtą šalyje ir apie sumušimą, ir apie šlėktų nužudymus“, VIII sk. – „Apie žemės bylas, apie ribas ir apie ežias, apie kuopas“, IX sk. – „Apie gaudymvietes, apie girias, apie drevinį medį, apie ežerus, apie bebrynus, apie apynynus, apie sakalų lizdus“, X sk. – „Apie dvarus, kurie praskolinti, ir apie įkeitimą“, XI sk. – „Apie keliuočių  ir žmogynų bei bernų galvapinigius“, XII sk. – „Apie grobimus ir apie atlygius“ ir XIII sk. – „Apie vagystę“.

PLS įtvirtino monarchiją, tačiau didžiojo kunigaikščio valdžia buvo apribota; apibrėžė bajorų luomo teises ir pareigas (valstybės gynimas privalomas visiems žemvaldžiams); užtikrino žemvaldžių asmens saugą (principas: nieko nesuimsime be teismo sprendimo); teisiškai įtvirtino pagrindinį baudžiavos principą – valstiečių asmeninę priklausomybę nuo žemvaldžio, įformino 4 patekimo vergijon formas.

PLS įtvirtino monarchiją, tačiau didžiojo kunigaikščio valdžia buvo apribota; apibrėžė bajorų luomo teises ir pareigas (valstybės gynimas privalomas visiems žemvaldžiams); užtikrino žemvaldžių asmens saugą (principas: nieko nesuimsime be teismo sprendimo).

PLS išplėtojo LDK – suverenios valstybės – koncepciją ir tarsi sulydė viso bajorų luomo teises su Lietuvos valstybingumu. Tačiau PLS įteisino ponijos politinį viešpatavimą, o visam bajorų luomui politinės teisės dar nebuvo suteiktos.

Ne tik 1529 m. rugsėjo 29 d. Žygimanto Senojo įsake, bet ir paties Statuto VI sk. įvade buvo nurodyta, kad nuo tos šv. Mykolo dienos visi LDK urėdininkai ir teisėjai turi vadovautis „tik šita rašytine teise“. Todėl ne tik valdovo kanceliarija, bet ir visi teismai privalėjo turėti Statuto tekstą – nusirašytą nuo seime priimto originalo kopiją.

Apie tai byloja 1547 m. Vilniaus seime duotas Žygimanto Augusto nurodymas dar jo tėvo Žygimanto Senojo Brastos seime priimtus nuostatus „įrašyti ne tik į savo valdovišką Statutą“, bet taip pat į ponų tarėjų, seniūnų, net į visų kunigaikštaičių ir ponaičių „savuosius statutus“.

Tai, jog teismo metu Statuto nuorašas beveik visada gulėjo ant teisėjų stalo, kalba teismo raštininkų užfiksuotas dažnas bylą nagrinėjusio teisėjo nurodymas atversti ir perskaityti Statutą. Nors konkretus straipsnis teismo dokumente ilgokai nebuvo nurodomas (bene iki 1541 m.), dažniausiai tiesiog įrašius, jog sprendimas priimtas „pagal Statutą“, bet „cituojamo“ teksto ir Statuto straipsnio tekstologinės skirtybės buvo minimalios.

Pabrėžtina, kad jau 1529 m. rudenį aptinkame teismų sprendimus, pagrįstus Statutu arba „šalies rašytine teise“, o 4-ame dešimt. nagrinėtose bylose patys bylininkai prašydavo teisėjų sprendimą priimti „pagal Statutą“. Labai retai būta atvejų, kaip 1541 m. Ruoščiuose (Žemaitijoje), kai valdovo dvarų laikytojų paskirti vienos šalies teisėjai nebaigė proceso, atsisakę išklausyti (!) Statute įrašytą straipsnį ir pareiškę, kad kreipsis į valdovą, t. y. jie kliovėsi tik „aukščiausio ir teisingausio“ teisėjo autoritetu.

LDKistorija.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min