Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Priesaikos teisme – dramatiški teisingumo drabužiai

LDK vyriausiasis tribunolas
LDK vyriausiasis tribunolas
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Įrodymų sistema ėmė formuotis, atsiradus teisingumo sampratai ir teismo institucijoms. Iš viduramžių teisenos paveldėtas akuzatyvinis (kaltinamasis) teismo proceso pobūdis ir formalių įrodymų teorija nulėmė pasyvų teisėjų vaidmenį: bylininkai patys privalėjo rinkti ir teikti įrodymus teismui, kuris juos tik vertino. Nors Pirmajame Lietuvos Statute (PLS) nėra teisminio įrodymo definicijos, išlikusios teismų knygos liudija, kad įrodymų hierarchija ir formos susiklostė dar iki Statuto.

Žodinis įrodymas

Svarbiausias kaltės įrodymas, net nereikalavęs patikrinimo, – prisipažinimas. Jau nuo XV a. vidurio racionaliems įrodymams buvo priskiriami daiktiniai įrodymai (įkaltis), rašytiniai dokumentai ir liudytojų parodymai.

Ši hierarchija, atsispindėjusi išplėstinės PLS redakcijos VI sk. 29 straipsnyje, imperatyviai suformuluota Antrojo Statuto IV sk. 52 str., kur rašytiniai įrodymai ir liudytojai pavadinti „svarbiausiais ir pagrįsčiausiais“, o jų neturint, leidžiama teisumą įrodyti priesaikos būdu. Nors XVI a. I p. LDK tolstama nuo varžybinio teismo proceso, kol jame vyravo formalioji įrodymų doktrina, iš papročių teisės atėjusi priesaika liko svarbi neracionalių įrodymų forma, ypač vartota baudžiamosiose bylose.

Priesaika kaip sakralinis elementas gyvavo Europos barbarų teisynuose. Tikėjimas žodžio, ištarto šventoje vietoje arba liečiant šventenybes, galia, šaukiantis dievybės, kaip keršytojos už netiesą, dažnai prijungiant savęs prakeiksmą, turėjusį garantuoti tiesą, tapo juridine formule, kurios veiksmingumą lėmė gausi aliteracija ir dramatiška forma.

Šie archajinės teisės elementai, būdingi ir indoeuropiečių tautų sakytinei teisinei kultūrai, pateko į 1340 m. Pamedės teisyną (Iura Prutenorum) ir išliko Lietuvos Statutuose.

Šie archajinės teisės elementai, būdingi ir indoeuropiečių tautų sakytinei teisinei kultūrai, pateko į 1340 m. Pamedės teisyną (Iura Prutenorum) ir išliko Lietuvos Statutuose. Tačiau teisės raidą paveikus krikščionybei, priesaika įgijo krikščioniškas formas ir buvo grindžiama Bažnyčios sankcijomis.

Nors LDK XV a. pab. – XVI a. I p. gerokai išaugo rašytinių įrodymų vertė, tačiau priesaika taikyta plačiai. Visi svarbesni liudytojų parodymai buvo duodami, jiems prisiekus.

Šalia priesaikos, kaip pagrindinės įrodymo formos, per procesą prireikdavo ir vadinamų bendrasiekių (priesaikos pagalbininkų), kurių priesaika dažniausiai paremdavo liudijimą. Prisiekti galėjo tik tas asmuo, kuris pats pasirinko tokį įrodymo būdą ir kuriam teismas paskyrė prisiekti. Todėl asmeninė priesaika šaltiniuose dažnai vadinama „kūno“ priesaika (iuramentum corporale, присяга телесная). XVI amžiuje galiojo trys priesaikų rūšys: išsiteisinamoji („nuvalanti“ kaltinimą), kaltinamoji (skiriama rečiau, nei išsiteisinamoji), įvertinamoji (skiriama, bylą išnagrinėjus iš esmės, leidžiant prisiekti dėl žalos dydžio).

Ritualai, apsaugantys nuo melo 

Priesaika paprastai buvo atliekama teisėjo nurodytoje vietoje: kartais teisme, bet dažniausiai maldos namuose. Tik savivaldžių miestų burmistrams ir tarėjams buvo leidžiama prisiekti rotušėje, o paliegusiems – namuose, žydams – prie sinagogos durų rabino akivaizdoje.

Prisiekiama pridėjus du pirštus prie krucifikso arba evangelijos (kai prisiekdavo dvasininkai ir Ponų tarybos nariai), o Mozės penkiaknyge žydai prisiekdavo tik bylose dėl didelio ieškinio.

1563–1565 metais seimuose evangelikai, siekę lygių teisių, prašė valdovą suvienodinti priesaikos formą ir leisti prisiekti „tik Dievo vardu kiekvienam pagal jo tikėjimą“.

1568 metais Gardino seime visų krikščioniškų konfesijų teisės buvo sulygintos. Priesaikos ceremonija aiškiai nustatyta Antrojo Statuto IV sk. 56 str. ir Trečiojo Statuto IV sk. 81 str., nors panašios tvarkos buvo laikomasi ir XVI a. I pusėje.

Teismui paskyrus priesaiką, kuri turėjo rimtų materialinių ir moralinių pasekmių, prisiekiančiajam buvo suteikiamos trys dienos tą žingsnį apmąstyti. Priesaika duodama pirmoje dienos pusėje, o prisiekiantysis atvyksta nevalgęs ir negėręs (pvz., Dusetų vikaras neleido prisiekti bajorui, atvykusiam į bažnyčią po pusiaudienio, „pavalgiusiam ir gėrusiam“). Prisiekiantysis išmokdavo atmintinai priesaikos žodžius arba juos kartodavo, skaitomus teismo pareigūno.

„Ant ta kaipo sprawiedliway prysiekiame, teip mumis Pone Diewe padeki, a iay niesprawiedliway prysiekiam, Pone Diewe mumis uzmuski“ (1624)

Plintant raštui, atsirado rašytinės priesaikos, vadinamos rota, kurių tekstą, atsižvelgę į konkrečios bylos aplinkybes, sudarydavo teisėjai. Ankstyviausios rotos išlikusios iš XVI a. 2-ojo dešimtmečio, o surastos lietuviškos mus pasiekė iš 1624 ir 1634 metų.

Jų pabaigos klauzulės išliko panašios net ir XVIII a.: „Ant ta kaipo sprawiedliway prysiekiame, teip mumis Pone Diewe padeki, a iay niesprawiedliway prysiekiam, Pone Diewe mumis uzmuski“ (1624); „Ant ta to prisiekieme po teysey, teyp mumus Pone Dewe padeki, a iey ne po teysey, Dewe mus uzmusk ant dusios ir ant kuna“ (1634).

Šitokią rotą iš teismo raštininko paimdavo priesaikai vedanti šalis. Jau papročių teisėje buvo laikomasi normos, kad priesaiką privalėjo prižiūrėti (stebėti) antroji bylos šalis, nors buvo leidžiama vietoj savęs atsiųsti atstovą.

Tačiau vėliau priesaikos procedūroje turėjo dalyvauti dar ir teismo skiriami su byla nesusiję asmenys – stebėtojai (dažniausiai teismo pareigūnas žvelgūnas, o XVI a. II p. – vaznys). Tobulėjant teismo raštvedybai, jau XVI a. I p. stebėtojas surašydavo įvykusios (arba ne) priesaikos procedūros protokolą – ataskaitą („registrą“), įrašomą į atitinkamą Lietuvos Metrikos knygą.

Už melagingą priesaiką – mirties bausmė

Bajorės buvo visateisės teismo proceso dalyvės, todėl jos irgi turėjo teisę prisiekti ir stebėti (vesti) kitos šalies  priesaiką. Tuo tarpu „prasto“ luomo žmonių (vyrų ir moterų) priesaika buvo laikoma mažiau vertinga nei kilmingųjų.

Priesaika buvo efektyvi įrodymų forma. Šalies neatvykimas prisiekti arba atsisakymas vesti kitą šalį priesaikai turėjo juridinių pasekmių – ji bylą pralaimėdavo. Melagingai („kreivai“) prisiekusiam grėsė mirties bausmė, įteisinta 1557 m. Valakų nuostatuose. Jei prisiekti verždavosi abi bylos šalys, neturėjusios kitokių įrodymų, teisėjai nustatydavo, kuri prisieks pirmoji. Nesant aiškios bylos aplinkybių persvaros, priesaikos pirmenybę nulemdavo burtai.

Nors istoriografijoje teisėtumo įrodymas priesaikos būdu laikomas pigiu, iš tiesų ilgainiui jis ėmė kainuoti nemažus pinigus, nes už rotos tekstą teko mokėti raštininkui, o pagal 1544 m. valdovo nuostatus už priesaikos priėmimą šalis, vedusi priesaikai kitą, turėjo sumokėti 2 grašių priesaikinės mokestį.

Buvęs Upytės pavieto teismo archyvas (1614 m.)
Buvęs Upytės pavieto teismo archyvas (1614 m.)

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija
LDK istorija
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min