Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

LDK istorija: Puotos. Viešo vartojimo spindesys

Riteris ir Prancūzijos valdovo pasiuntinys Ghillebert’as de Lannoy porą kartų lankėsi Lietuvoje ir atsiminimuose keliomis eilutėmis aprašė 1421 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto surengtas puotas.
Viduramžių puota prasidėjo
Viduramžių puota prasidėjo

 Viduramžių stalas: gausa vietoj įmantrumo

„Pervažiavęs žemutinę Rusią atvykau pas didįjį Lietuvos kunigaikštį ir karalių Vytautą, kurį radau Rusios mieste Kremenece kartu su žmona ir vienu totorių kunigaikščiu, apsuptą daugybės kitų kunigaikščių, kunigaikštienių ir riterių. [...] Šis valdovas taip pat mane labai pagerbė ir gerai pavaišino: tris kartus surengė man pietus; pasodino mane prie savo sosto, kur sėdėjo jo žmona ir Saracėnų totorių kunigaikštis. Beje, mačiau prie stalo valgant mėsą ir žuvį, nors buvo penktadienis“, - rašo prancūzas.

Šis lakoniškas pasakojimas teikia daugybę smulkių, bet to laiko puotoms būdingų žinių. Puotos vyksta viešai, sušaukus valdovo aplinkoje buvusius ir jo pagerbimo nusipelniusius žmones.

Pagrindinę vietą puotoje užima valdovo stalas, prie kurio sėdi ir valdovo žmona bei garbingi svečiai. Tikėtina, kad ir

Viduramžių Europos valdovų stalininkas
Viduramžių Europos valdovų stalininkas

visi likę puotos dalyviai pasodinti ne į atsitiktines vietas, o pagal valdovo aplinkoje užimamą padėtį.

Nors Lietuvos valdovo dvaras jau oficialiai katalikiškas, tačiau religinių draudimų laikytis pasninkų čia kol kas nepaisoma. Viduramžiais visoje Europoje puotų stalas buvo tapatinamas su keptos mėsos kalnais, todėl nelengva buvo greitai pakeisti senus įpročius.

 „Pervažiavęs žemutinę Rusią atvykau pas didįjį Lietuvos kunigaikštį ir karalių Vytautą, kurį radau Rusios mieste Kremenece kartu su žmona ir vienu totorių kunigaikščiu, apsuptą daugybės kitų kunigaikščių, kunigaikštienių ir riterių.“

Turbūt todėl G. de Lannoy neužsimena apie maisto kokybę ar jo paruošimo būdus. Akivaizdu, kad jie nebuvo įmantrūs. Maisto gausa, o ne paruošimas ir pateikimas ant stalo buvo svarbiausi. Nieko nepasakoma apie asmeninius stalo įrankius, todėl anksti kalbėti apie apgalvotą serviravimą.

Pusryčiai su karaliumi

Tik nuo XV a. europiečių puotavimo papročiai ėmė keistis. Iš Renesanso kultūros lopšio Šiaurės Italijos po visą žemyną plito profesionalūs virėjai, maisto gaminių receptų knygos bei asmeninių stalo įrankių naudojimo paprotys. Gausėjantys stalo indai tapo jų šeimininkų didžiavimosi objektu, per šventes kurioziškai demonstruojamu žioplių miniai.

Bet ir baigiantis amžiui šios mados stipriau dar nepaveikė Lenkijos ir Lietuvos valdovo dvaro.

1477 metais Lietuvos valdovo dvare Trakuose lankęsis Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinas taip aprašė pusryčius su Kazimieru Jogailaičiu: „Kitą dieną, t. y. vasario 15, karalius liepė įteikti man purpurinius damasto drabužius, papuoštus kiaunių kailiukais. Jais apsivilkęs buvau nuvežtas į karaliaus rūmus karieta, kurią traukė šešetas arklių, o lydėjo 4 bajorai ir būrys kitų.[...] Po kitų kalbų mane nuvedė į rūmus, kur buvo paruošti pusryčiai. Tuojau atėjo karalius su sūnumis, jų priekyje su karališku spindesiu žengė trimitininkai. Karalius atsisėdo pirmas, jo dešinėje – abu sūnūs, kairėje užėmė vietą pirmasis karalystės vyskupas. Šalia jo, netoli karaliaus, buvo paskirta vieta man. Bajorai, kurie taip pat dalyvavo puotoje, atsisėdo toliau. Per pusryčius buvo apie 40 asmenų. Kai tik nešdavo naujus valgius, trimitininkai išeidavo į priekį ir sutrimituodavo. Ant stalo buvo dedami padėklai, gausiai prikrauti įvairių valgių. Pusryčiai truko dvi valandas.“

Šiame pasakojime, kaip ir Vytauto laikais, matome tuos pačius, tik geriau organizuotus puotų papročius. Puotoms iškilmingumą suteikia pusryčiuose dalyvaujančių asmenų gausa.

Šie žmonės – ne minia, jie paklūsta dvaro hierarchijai ir užima jiems numatytas vietas prie stalų. Atrodo, puotoje dalyvavusių asmenų skaičius nusileido gausiam aptarnaujančiam personalui: išskirtinius svečius visur lydėjo palyda, dvi valandas trukusiam veiksmui tam tikrą ritmą suteikė trimitininkai, tarp stalų zujo padavėjai…

Valgymas panašus į kelių veiksmų vaidinimą puošniame teatre, kurio veikėjai – ir veiksmo žiūrovai. Bet visa ši pompastika kvėpuoja viduramžiška dvasia. Maistas patiekiamas ant padėklų, iš jų imamas rankomis. Į ką jos buvo valomos? Sunku pasakyti, nes servetėlės paplito tik Apšvietos laikais.

Tiesa, iš užuominų šaltiniuose žinome, kad XVI a. pr. bent jau Lietuvos valdovui po kiekvieno patiekalo rankas padėdavo nusivalyti (gal ir nusiplauti) specialūs tarnai – rankšluostininkai.

Didikų pietūs: užstalės spektaklis

Tiesa, iš užuominų šaltiniuose žinome, kad XVI a. pr. bent jau Lietuvos valdovui po kiekvieno patiekalo rankas padėdavo nusivalyti (gal ir nusiplauti) specialūs tarnai – rankšluostininkai.

Reikšmingesnės permainos Lietuvos valdovo, diduomenės ir net bajorų maisto ruošimo ir vartojimo papročiuose įvyko ne anksčiau kaip XVI a. II pusėje. Apie tai galime spėti iš smulkių, bet gausių užuominų šio laikotarpio šaltiniuose: taurių, šaukštų, įvairių stalo dubenų iš sidabro, cinko, medienos minėjimo dvarų inventoriuose.

Visi jie kalba apie personalinių stalo įrankių triumfą ir įmantrių patiekalų atsiradimą, kurio garsiausias liudytojas – anglas Jerome’as Horsey, apie 1590 m. viešėjęs Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos rūmuose: „Jo didenybė pakvietė mane pietų, suteikė garbę būti lydimam po miestą penkiasdešimties alebardininkų, o raiteliams ir ginkluotai sargybai, kurią sudarė 500 žmonių, įsakė palydėti mane į jo rūmus. Jis pats su būriu jaunų didikų priėmė mane terasoje, įvedė į didžiulį kambarį, kur buvo grojama vargonais ir dainuojama, už ilgo stalo sėdėjo vaivados, ponai ir ponios, o pats jis sėdėjo po baldakimu. Aš buvau pasodintas priešais jį pačiame užstalės viduryje. Aidėjo trimitai ir dundėjo būgnai. Kai buvo atneštas pirmasis patiekalas, juokdariai ir poetai ėmė gyvai šnekučiuotis, instrumentai pritilo ir švelniai, melodingai grojo. Įėjo grupė prašmatniai apsirengusių neūžaugų, moterų ir vyrų, kambarį užliejo darnūs ir liūdni dūdelių garsai ir gražios dainos, juos tarsi apvainikavo Dovydo tamburinai ir maloniai skambantys Arono varpeliai. Ši įvairovė neleido nuobodžiauti. Jo didenybė gėrė į Jos Šviesybės Anglijos karalienės sveikatą. Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, išskėstasparnių erelių, gulbių ir kitokios figūros, o į jų pilvus supilti įvairūs vynai ir prieskoniai, iš išskobtų dalių pasigardžiuoti išpjaustyti visokiausi saldumynai, kurių kiekvienam skirta po sidabrinę šakutę. Nusibostų vardinti įvairius patiekalus ir retenybes. Gerai pavaišintas, pagerbtas ir pamalonintas, aš buvau nulydėtas į savo buveinę.“

Viešo vartojimo spektaklių variacijoms nebuvo galo.

LDKistorija.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Užsisakykite 15min naujienlaiškius