Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Rusiškos ikonos – karinis grobis ir kulto objektas

Lukiškių Dievo Motinos ikona
Lukiškių Dievo Motinos ikoną 1649 m, iš karo su maskvėnais į Dumblių dvarą parsivežė Lazdijų seniūnas Korvin-Gosevskis.
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

LDK bažnyčių ir dvarų inventoriuose yra fiksuojamos „rusiškos tapybos“, „graikiško stiliaus“, „maskvietiškos“ ikonos. XVII amžiuje ne viena iš Rusijos atgabenta ikona imta laikyti stebuklinga, pvz., Vilniaus (Šv. Jono bažnyčios), Lukiškių, Naugarduko, Pašiaušės, Tverų, Gudagojaus, Astravo, Krosnos ir kitos.

„Maskvietiškos“ ikonos LDK bažnyčiose

Lenkų meno istorikas Waldemaras Franciszekas Wilczewskis, remdamasis XVII a. Vilniaus dekanato vizitacijos aktų duomenimis, tyrinėjo, kiek ir kokių dalykų, vadintų „rusiškais“ ar „maskvietiškais“, būta XVII a. LDK bažnyčiose.

Istorikas apžvelgė apie 300 šventovių visose Vilniaus diecezijos dekanatuose ir konstatavo, jog 90 bažnyčių buvo minimi „rusiški“ arba „maskvietiški“ dalykai, įvardijami ir kaip „graikiški“, „cerkvės“.

XVII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje paminėtas 161 maskvietiškas atvaizdas 33 bažnyčiose, o šeštame dešimtmetyje – 90 ikonų 22 šventovėse.

Mokslininkas nustatė, kad daugeliu atveju taip buvo vadinamos ikonos. LDK šventovių vizitatoriai smulkiau aprašydavo altoriuose kabėjusius paveikslus, o apie ikonas dažniausia informuodavo statistiškai, pvz., „Daugeliškėse yra 4 maskvietiški paveikslai“, nes ikonos dažnai būdavo kabinamos ant bažnyčios sienų. XVII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje paminėtas 161 maskvietiškas atvaizdas 33 bažnyčiose, o šeštame dešimtmetyje – 90 ikonų 22 šventovėse.

Šaltiniai leidžia teigti, jog rusiškos ikonos bažnyčiose atsidurdavo dovanojimo keliu, dažniausiai jas dovanodavo bajorai. Štai Olykos parapinei bažnyčiai Kristaus Atsimainymo maskvietišką atvaizdą dovanojo Steponas Kruckis, Dievo Motinos – Šalevskis, o aštuoniolika „maskvietiškų paveikslų“ parūpino Gotovieckis. 

Pagrobta ikona išgarsėjo stebuklais

Įdomi Lukiškių Dievo Motinos ikonos istorija. Rašytiniai šaltiniai liudija, jog ją iš Maskvos karo apie 1649 m. į savo Dumblių dvarą atsivežė Lazdijų seniūnas, Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas-Gosevskis.

Po Motiejaus mirties jo sūnus Vincentas Korvinas-Gosevskis, dvaro lobyne aptikęs „apleistą“ ikoną, ją dovanojo Seinų dominikonams, o pastarieji 1684 m. ją atidavė Vilniaus Lukiškių dominikonų Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai. Dominikonai nuo 1684-ųjų pradėjo užrašinėti per atvaizdą patirtų stebuklų liudijimus. Taip artilerijos generolo iš karų parsigabenta ikona tapo bažnyčioje gerbiamu kultiniu atvaizdu.

Daugybė maskvietiškų ikonų LDK atsidūrė XVII a. pr. kaip karo trofėjai ir kaip religiniai suvenyrai, nes LDK kariūnai grobė ikonas. Šis reiškinys buvo aiškinamas kaip šventenybių išlaisvinimas iš kitatikių nelaisvės. Dalis jų buvo laikoma privačiose kolekcijose, rūmų lobynuose, dalis – dovanojamos bažnyčioms.

Nelygiaverčiai atvaizdų mainai tarp Rytų ir Vakarų

Patekusios į katalikišką terpę ikonos neretai tapdavo garsiomis, stebuklingomis. LDK katalikiškoji visuomenė jas priimdavo, apgaubdavo pamaldžiu dėmesiu ir pagarba. Tai svarbu LDK religinės kultūros suvokimui, nes, pvz., stačiatikiškoje Rusijoje iš Vakarų atvežti šventųjų atvaizdai nebūdavo naudojami liturgijoje ir bendruomenės maldoje.

Patekusios į katalikišką terpę ikonos neretai tapdavo garsiomis, stebuklingomis. LDK katalikiškoji visuomenė jas priimdavo, apgaubdavo pamaldžiu dėmesiu ir pagarba. Tai svarbu LDK religinės kultūros suvokimui.

Kitoje konfesinėje aplinkoje atsiradęs ar net fiziškai pabuvojęs atvaizdas buvo suvokiamas kaip „suterštas“. Štai 1606–1607 m. iš Italijos per Rusiją į Persiją keliavę basieji karmelitai padovanojo Carycino cerkvei Švč. Mergelės atvaizdą – Romos Santa Marija del Popolo ikonos kopiją.

Kai paveikslą vietiniai žmonės ėmė garbinti, Astrachanės arkivyskupas cerkvės šventiką barė už tai, kad šis išniekino cerkvę. Arkivyskupas liepė išnešti lotynų vienuolių dovanotą daiktą ir užkasti kur nors toliau nuo cerkvės. Stačiatikybė meninio importo sąmoningai nepriėmė.

Tuo tarpu LDK pastebimas priešingas reiškinys: iš stačiatikiškų Rytų atsigabentos ikonos vertinamos, gerbiamos ir neretai laikomos stebuklingomis. Iš karo grobio jos virsdavo ne tik bažnyčių puošmenomis, bet ir kulto objektais.

„Stebuklingos“ stebuklingo paveikslo transformacijos

Kaip ikonos funkcionavo LDK katalikiškose šventovėse? Ar jos išliko atpažįstamomis kitos kultūros vertybėmis, ar transformuotos, artinant jas prie paveikslų, pritaikant prie barokinių altorių aplinkos?

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas, priskirtinas Maskvos aplinkoje XV a. pab. – XVI a. pr. paplitusiam Smolenskaja Hodegetria ikonų tipui, bėgant amžiams buvo transformuotas.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas, priskirtinas Maskvos aplinkoje XV a. pab. – XVI a. pr. paplitusiam Smolenskaja Hodegetria ikonų tipui, bėgant amžiams buvo transformuotas. Pakito ne tik Dievo Motinos ir Kūdikėlio Jėzaus veidų išraiška ir tapybos stilistika, bet ir kompozicija, ikonografija.

XVII a. ketvirtame ketvirtyje paveikslui padirbintame sidabriniame auksuotame aptaise (kaip galima spęsti iš senos fotografijos ir A.Frydricho Marijos stebuklingiems atvaizdams skirtoje knygoje pateikiamo raižinio) Kūdikėlis Jėzus jau neturi rankoje Šv. Rašto ritinėlio, kaip įprasta Smolenskaja tipo ikonoms, aplink Marijos galvą atsirado spinduliai ir du angelėliai, laikantys karūną.

Tad katalikų bažnyčių kulto objektais tapusios ikonos būdavo pertapomos, vienas detales naikinant, kitas pridedant, dengiamos vakarietiško stiliaus aptaisais, nusagstomos votais. Metams bėgant jos būdavo vadinamos ne „ikonomis“, o vieno ar kito titulo stebuklingais atvaizdais.

LDKistorija.lt

 

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min