Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Visagaliai balveriai – chirurgai

Kunigaikštis Skirgaila - pirmasis žinomas Lietuvos chirurgas
Kunigaikštis Skirgaila - pirmasis žinomas Lietuvos chirurgas
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Archeologiniai radiniai (taisyklingai suaugę lūžę kaulai, trepanuotos kaukolės), rodo, kad pagoniškoje ir pereinančioje į krikščioniškąjį pasaulį LDK būta savamokslių medikų, šiandienine prasme – chirurgų. Vienas pirmųjų – kunigaikštis Skirgaila. Jis 1386 m. išgydė mūšyje sužeistą, į nelaisvę pakliuvusį Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo sūnų Jurgį.

Ūmaus būdo kunigaikštis Skirgaila, kartais per išgertuves sužeisdavęs savo sugėrovus, kitą dieną rūpestingai tvarstydavo jų žaizdas...

Chirurginį išsilavinimą turėjusių medikų reikėjo visais laikais. Traumų daugėdavo karų ir medžioklių metu. Štai 1426 m. kovą medžioklėje Lenkijos ir LDK valdovas Jogaila susilaužė koją. Tuomet jį gydę medikai (gal dėl aukšto ligonio rango) šaltiniuose įvardyti kaip gydytojai.

Barzdaskučiai – chirurgai

Profesinį pasirengimą intervencinės medicinos srityje turėję asmenys LDK šaltiniuose plačiau pradėti minėti nuo XV a. pab. – XVI a. pradžioje. Jie paprastai vadinti chirurgais arba barzdaskučiais (lot. barbitonsor, lenk. balwierz, barwierz).

Pacientas pas balverį
Pacientas pas balverį

Šis „balverio“ (kitaip „ciriuliko“) terminas paplito labiausiai.

Kartais vienas ir tas pats asmuo, kaip Aleksandro Jogailaičio dvare tarnavęs vokietis Hanusas ir Žygimanto Augusto dvariškis Liudvikas Verada iš Feraros, vadinami ir balveriu, ir ciriuliku, ir chirurgu.

Balveriai priklausė vidurinei medicinos personalo grandžiai. Profesionalių, universitetinį išsilavinimą turėjusių gydytojų stigo, todėl balveriai XVI–XVIII a. vid. buvo labiausiai paplitusi ir populiariausia medikų grupė. Jie gydė valdovus ir diduomenę, didesniuose miestuose būrėsi į cechus, dirbo ir pavieniui. Jų profesinė veikla buvo prilyginta amatui, o veiklos sferos – įvairios.

Populiariausi darbai – kraujo nuleidimas (flebotomija), dantų traukimas. Jie dėjo taures, darė klizmas, masažą, ruošė vonias, gydė opas ir žaizdas, pūlinius, trauminius vidaus organų pažeidimus, kaulų lūžius, siuvo žaizdas, atstatinėjo išnirimus, amputavo galūnes. Balveriai darė visas tuomet žinotas chirurgines operacijas (išskyrus išvaržos, kataraktos ir šlapimo pūslės akmenų šalinimo). Be to, jie kirpo plaukus, skuto barzdas. Žodžiu, atliko šiandienių chirurgų, odontologų, dermatologų, traumatologų ir net teismo medikų funkcijas.

Reikalingi ir valdovams, ir valstiečiams

Balverių padėtis visuomenėje priklausė nuo jų profesinio pasirengimo ir tarnybos vietos. Geriausiai apmokami buvo valdovų ir didikų balveriai. Vienu metu valdančiojo elito dvaruose tarnaudavo nuo 1 iki 3 tokių specialistų.

Ypač daug jų turėjo pirmieji Vazų dinastijos atstovai. Tarp žymesnių valdovų balverių – nemažai užsieniečių vokiečių ir italų (Lukas Volfas, Janas Hešas, Gerhardas Breitsprachas ir kiti).

Tarp garsių valdovų balverių – nemažai užsieniečių vokiečių ir italų (Lukas Volfas, Janas Hešas, Gerhardas Breitsprachas).

Pajamomis nuo jų nedaug atsiliko diduomenės balveriai. Jei valdovui tarnavę medikai gaudavo nuo 40 iki 100 auksinų, tai didikų dvare vidutinės pajamos siekė 60 auksinų per metus.

Tiek gaudavo XVII a. pr. Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio balveris Jurka. Kaip rodo išlikusios atskirų metų šio didiko sąskaitų knygos, minėtas specialistas gaudavo atskirą 1–3 auksinų atlygį už papildomą darbą – pleistrų gaminimą ir jų uždėjimą, vaistų parengimą, dvaro personalo gydymą.

Didikai įprastai tenkinosi vieno balverio paslaugomis. Pablogėjus sveikatai, būdavo samdomi iš karto keli. Išvykus į užsienį, ne visuomet savi balveriai keliavo kartu.

Štai sunkiai sirgusį Vilniaus kaštelioną Jonušą Radvilą XVII a. pr. Vokietijoje gydė ne jo balveris Matysas, bet Vokietijos chirurgijos tėvu vadinamas Gulelmas Fabricius Hildanas.

Tarp valdovų ir diduomenės balverių užsieniečių būta nemažai. Štai XVIII a. pab. grafų Nagurskių Kurtuvėnų dvaro žmones gydė Onufras Mickevičius, Kramatšteteris ir kiti. Ne tokiems turtingiems miestiečiams ar net pasiturintiems valstiečiams labiau prieinamos buvo LDK miestuose ir miesteliuose dirbusių balverių paslaugos.

Balverių mokslai

Kai kur įsikūrė jų cechai. Pirmasis toks cechas 1509 m. įkurtas Vilniuje, nuo 1545 m. tokia organizacija susikūrė Kaune, nuo XVII a. pr. cechai veikė Breste, Minske, Polocke, Gardine, Slucke, o 1705 m. – ir Klaipėdoje. Vilniaus cecho statutas byloja, jog hierarchijos viršūnėje buvo meistrai, po jų ėjo pameistriai ir mokiniai. Meistras vienu metu galėjo mokyti vieną pameistrį ir du mokinius.

Balveriui reikėjo „mokėti skustuvą, žirkles ir flebotomą išgaląsti pagal mūsų amato reikalavimus; turi taip pat rudą ir rusiškąjį tepalą paruošti, taip pat juodą ir žalią tepalą bei miltelius sulaužytam kaului (gydyti).“

Apie balverį vietiniai žmonės sužinodavo iš prie balverio namų kabinamo cecho ženklo iškabos – varinės lėkštelės. Ji simbolizavo dažniausiai beveik nuo visų ligų balverių praktikuotą kraujo nuleidimą.

Jis turėjo išmanyti nemažai medicinos dalykų, siejamų su žaizdomis, lūžiais, opomis. Po trejų mokslo metų mokinys tapdavo pameistriu, o dar po metų, išlaikęs egzaminą, galėjo tapti meistru. Našlė turėjo teisę verstis tuo amatu metus po vyro mirties. Iš viso Vilniuje cechui priklausė apie 30 asmenų.

Apie balverį vietiniai žmonės sužinodavo iš prie balverio namų kabinamo cecho ženklo iškabos – varinės lėkštelės. Ji simbolizavo dažniausiai beveik nuo visų ligų balverių praktikuotą kraujo nuleidimą.

Profesionalių medikų pirmtakai

Nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pab. balveriai praktikavo daugelyje šiandieninės Lietuvos miestelių. Įsikūrę didesniame, jie aptarnaudavo ir aplinkinių vietovių gyventojus. Kėdainiuose balveriai minimi nuo XVII a. pradžios.

Vienu metu čia praktikavo 4–5 šio amato žinovai. Visi jie buvo turtingi miestiečiai. Štai 1624 m. nurodytas balverio Tomo sklypas Kauno gatvėje bei dvaras Vilniaus gatvėje, o balveris Aleksandras Katerla 1637 m. evangelikų liuteronų bažnyčiai paaukojo sidabrinį indą.

Namus Kėdainiuose turėjo ir 1634–1686 m. dirbę Levekas Jokūbovičius, Dovydas Hiršas ir kiti. Kėdainių balveriai nesijungė į cechą, jų veiklą reglamentavo kiti teisiniai aktai. 1652 metų ir 1666 m. Kėdainių savininkų Jonušo ir Boguslovo Radvilų nuostatai reikalavo, kad balveriai praneštų magistratui apie muštynėse ar ginkluotame susirėmime nukentėjusį asmenį, kuriam jie suteikė pagalbą.

1785/1786 m. Vilniaus universitete pradėjus rengti profesionalius chirurgus, balverius pamažu keitė tas pačias funkcijas atlikę, tačiau diplomuoti, patvirtintą kvalifikaciją turintys specialistai.

LDKistorija.lt

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min