Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

LDK istorija: Žaliojo tilto Vilniuje statytojas – apsukrus viduramžių vokietis Ulrichas Hozijus

Vilniaus Žaliuoju tiltu kasdien pravažiuoja ir pražingsniuoja daugybė žmonių. Sykiu tai ir prieštaringas miesto simbolis – nuo 1952 m. ant tilto stovi okupnatų pastatytos sovietinio realizmo skulptūros. Tačiau retas vilnietis žino, kad Žaliojo tilto vietoje dar 1532 m. Ulricho Hozijaus sumanymu pradėtas statyti vienas seniausių tiltų per Nerį (Žaliuoju jis imtas vadinti tik XVIII a.).
Žaliasis tiltas, 1874 m.
Žaliasis tiltas, 1874 m. / Józefo Czechowicziaus nuotr.

Pforzheimas-Krokuva-Vilnius

Ulrichas Hozijus (šaltiniuose pavardė įvairuoja – Hose, Hosz, Hos, Hoz, Hoże, Hosius) gyveno apie 1455–1535 m., buvo kilęs iš Pforzheimo miesto (Vokietija).

Ulricho Hozijaus šeima buvo garsi mieste. Ulricho brolis Jurgis buvo Badeno markgrafo patarėjas. Apkeliavęs nemažai krikščioniškų kraštų ir pagonių apgyventų žemių, 1500 m. Ulrichas Hozijus vedė Krokuvos miestiečio Erhardo Sliacherio našlę Oną, o 1503 m. ir pats tapo Lenkijos karalystės sostinės bendruomenės nariu.

Ulrichas Hozijus (šaltiniuose pavardė įvairuoja – Hose, Hosz, Hos, Hoz, Hoże, Hosius) gyveno apie 1455–1535 m., buvo kilęs iš Pforzheimo miesto

Tradiciškai viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenėje įsilieti į miesto bendruomenę buvo galima tik turint sklypą mieste, priėmus miesto teisę (prisiekus miestui Rotušėje) ir jai paklusus. Tai padarę asmenys šaltiniuose lotynų, vokiečių ir lenkų kalba atitinkamai buvo vadinami civis, burger, mieszczanin.

Ulrichas Hozijus Krokuvoje turėjo du namus ir kartu su giminaičiais Henriku Sliacheriu bei Henriku Karlovičiumi (pastarojo žmona Barbora buvo U.Hozijaus žmonos sesuo) tiekė sidabrą vietinei monetų kalyklai.

1504 metais U. Hozijus kartu su giminaičiais išvyko į Lietuvą. Čia jiems buvo pasiūlyta Vilniaus pinigų kalykla ir Kauno muitinės nuoma. Tačiau vos atvykęs į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Henrikas Sliacheris mirė. Todėl Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras 1504 m. gruodžio 31 d. atnaujino sutartį su H. Sliacherio testamento vykdytojais – U. Hozijumi ir H. Karlovičiumi.

Pastarieji velionio valia privalėjo „jo siela rūpintis ir tą muitą, tą laiką, trejus metus laikyti“. Tais pačiais 1504 m. U.Hozijus pradėjo vadovauti ir Vilniaus monetų kalyklai.

Turtus sukrovė darbas monetų kalykloje

 Tapęs H.Sliacherio įpėdiniu ir testamento vykdytoju, kurio priedermė buvo ir mažamečių velionio vaikų priežiūra, U.Hozijus pasirūpino ir asmenine karjera. Tikėtina, kad 1509 m. šaltiniuose minimas kunigaikščio Mykolo Glinskio (1460–1534) iždininkas Ulrikas (lot. Ulricus, thesaurarius Michaelis) būtent ir yra Ulrichas Hozijus.

Šią prielaidą stiprina žinia, kad Mykolas Glinskis asmeniškai prižiūrėjo Vilniaus monetų kalyklos valdymą, patikėdamas šį darbą savo rūmų iždininkui. Tiesa, mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, 1506 m. valdovu išrinktas Žygimantas Senasis nusprendė uždaryti Vilniaus monetų kalyklą.

Valdovas siekė įvykdyti piniginę uniją tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau pasipriešino Lietuvos diduomenė. Todėl 1508 m. Vilniaus monetų kalyklos veikla atnaujinta. Tuo metu kalyklos valdymas atiteko žydų kilmės stačiatikių naujakrikštui Abraomui Jezofovičiui, kuris įstaigos valdymą patikėjo U.Hozijui.

1529 metais Vilniaus monetų kalyklos veikla nutrūko, tačiau iš šios tarnybos jos buvęs valdytojas susikrovė nemažus turtus

1529 metais Vilniaus monetų kalyklos veikla nutrūko, tačiau iš šios tarnybos jos buvęs valdytojas susikrovė nemažus turtus. Vilniaus monetų kalyklos valdytojas Vilniuje įsikūrė Vokiečių g., pasistatęs didžiulį mūrinį namą (dab. Vokiečių g. 24).

Statytojas ir kalėjimo prižiūrėtojas

U.Hozijus Vilniuje pagarsėjo kaip statybos ir rekonstrukcijos darbų organizatorius. Nuo 1513 m. jis ėmėsi Žemutinės pilies perstatymo darbų, o 1515 m. rūpinosi milžiniškų karaliaus malūnų statyba. Trečdalis pajamų iš malūnų priklausė malūnų statybos iniciatoriui.

Kitas svarbus U. Hozijaus statybų projektas – vandentiekio tiesimas. Vandentiekio nuosavybė atiteko Vilniaus dominikonų vienuoliams, su kuriais U.Hozijus palaikė artimus ryšius (1520 m. mirusi U.Hozijaus pirmoji žmona Ona greičiausiai palaidota Šv. Dvasios dominikonų bažnyčioje).  

1518 m. U. Hozijui patikėtos Vilniaus pilininko pareigos, kurias jis užėmė iki 1535 metų. Vilniaus pilių valdymu rūpinosi Vilniaus vaivados, tačiau Žemutinės ir Aukštutinės pilies pastatus prižiūrėjo Vilniaus pilininkai (horodničiai).

Pilininkas buvo vyriausias valdovui priklausiusios pilies teritorijos administratorius. Jis rūpinosi pilies kalėjimais ir kalinių priežiūra. Šiam valdovo pareigūnui pilies teritorijoje buvo specialiai paskirtas pilininko namas, kuris išliko iki mūsų dienų (Arsenalo g. 1).

Greta pilininko pareigybės U.Hozijus gavo ir „statybininko“ (budovničiaus) pareigybę. Šios pareigybės nedera suprasti tiesiogine prasme, nes „statybininkas“ ne statė, bet organizavo Vilniaus pilių statybos darbus.

Už nuopelnus ir naudingus patarimus valdovas 1516 m. padovanojo Hozijui Bezdonių valdą, o 1528 m. jis turėjo ir Vilniaus vaiskio pareigybę (pareigybės turinys dvejopas: pareigūnas rūpinosi kariuomenės aprūpinimu arba prižiūrėjo gėrimus dvare).  

Žaliojo tilto „prosenelio“ statybos

Vienas svarbiausių U.Hozijaus statybos projektų atliktas po 1530 metų. Žygimanto Senojo privilegijoje (1536) dėl teisės rinkti muitą iš pirklių, vykstančių tiltu per Nerį, rašoma: „Mes ankstesniais metais svarstėme mūsų LDK valdinių, o ir kitų žmonių sunkumus, išlaidas ir nepatogumus, kuriuos perkėloje per Neries upę prie mūsų miesto patirdavę, keliantis per tą upę nukentėdavę jų daiktai.

Apmąstydami, kaip mūsų pavaldiniai galėtų išvengti šių nepatogumų, sumanėme per tą upę pastatydinti tvirtą tiltą, dėl ko mus anksčiau ragino ir garbingasis Ulrichas Hozijus, mūsų Vilniaus pilies viršininkas. Nusprendėme, kad tai reikalingas dalykas. Trokšdami tai įgyvendinti, gerai pažindami ir deramai įvertindami šio garbingo Ulricho Hozijaus dorumą ir sąžiningumą, pavedėme jam, kad jis tą tiltą per Neries upę prie mūsų Vilniaus miesto nutiestų ir pastatytų.“

Paveldėtojams jis paliko gausų turtą: 3 namus Vilniuje, 2 namus Krokuvoje ir teisę į karaliaus malūnų bei tilto administravimą.   

Hozijaus pastatytas tiltas buvo medinis ant mūrinių atramų, turėjo mūrinius vartus iš abiejų pusių ir patalpas tilto sargams bei muitininkams. Pajamos iš muito turėjo padengti tilto statybos išlaidas.

Valdovas įpareigojo U.Hozijų prie Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios pastatyti viešą špitolę (prieglaudą vargšams) ir visuomet ją išlaikyti. 1535 metais prasidėjo špitolės statymo darbai, tačiau juos buvo lemta baigti Ulricho sūnui Jonui.

Užmezgęs glaudžius santykius su dominikonų vienuoliais, U.Hozijus ėmėsi dominikonų vienuolyno Vilniuje statybos darbų. Šiam reikalui jis pervesdavo dalį iš tilto muito surenkamų pajamų. Tačiau vienuolyno statybos darbų pabaigos nesulaukė – 1535 m. jis mirė. Paveldėtojams jis paliko gausų turtą: 3 namus Vilniuje, 2 namus Krokuvoje ir teisę į karaliaus malūnų bei tilto administravimą.   

Šiandien, eidami Žaliuoju tiltu, galime prisiminti XVI a. pradžios asmenybę, Vilniaus pilietį ir karaliaus pareigūną – U.Hozijų, kuris, persikėlęs iš Krokuvos į Vilnių, likimą susiejo su Lietuvos sostine ir jos labui nuveikė daug darbų.

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius