Viduramžiais ištisus šimtmečius žmonės gyveno bijodami vampyrų. Radinys šiaurės vakarų Lenkijoje tai tik patvirtina bei atskleidžia, kokių atsargumo priemonių žmonės griebdavosi, apsisaugojimui nuo šių kraujasiurbių mitinių būtybių.
Įtariamojo kapas buvo rastas Pamario Kamenio mieste ir visi požymiai rodo, kad tai vampyro pomirtinio poilsio vieta. Manoma, kad kūnas šalia miesto bažnyčios palaidotas dar XVI amžiuje, nors kapavietėje asmeninių daiktų nebuvo, todėl tikslią datą konstatuoti sunku.
Dažniausiai pasitaikantis šio laikotarpio prevencijos prieš „vampyrus“ ženklas buvo kojos pervėrimas kuolu. Kad neatsikeltų iš numirusių, neretai jie būdavo dar ir prikalami ar kitaip pritvirtinami prie žemės.
Atkasę šį neeilinį radinį Lenkijoje, mokslininkai galvojo, kad nelaimėlis tiesiog patyrė kojos traumą. Vis dėlto, apžiūrėjus atidžiau, paaiškėjo, jog tai dūrio aštriu daiktu padarinys. Maža to, numirėlio burna buvo be dantų, o vietoje jų buvo akmens gabalas, kuris turėjo neleisti vampyrui prisikėlus iščiulpti aukų kraują.
Rasti vampyro kapą Lenkijoje nėra taip neįprasta. Pastaraisiais metais jų buvo aptikta dar keletas. Manoma, kad šios rūšies kapai Pamario Kamenio apylinkėse buvo paplitę XIII–XVII amžiuje. Liaudis tikėjo, kad tie žmonės, kurie savo gyvenimo metu buvo laikomi blogais, gali virsti vampyrais jau po mirties. Siekiant to išvengti, „apeigų organizatoriai“ prieš laidodami nudurdavo „nedorėlį“ geležiniu ar mediniu strypu.
Dažnai šie „vampyrai“ buvo intelektualai, aristokratai ir dvasininkai. Po jų mirties, ar netgi prieš tai, vietiniai imdavosi priemonių, kuriomis užtikrindavo, kad prisikėlę įtariamieji tikrai neterorizuos savo bendruomenės.
