Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos gynėjų likimai: Meilė nugalėjo sovietų agresiją, tačiau meilę užmušė laikas

Leonardas Skirpstas. Sausio 13-oji - meilė prie agresiją.
Leonardas Skirpstas. Sausio 13-oji – meilė prieš agresiją.
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš pat Sausio 13-ąją fotografas Leonardas Skirpstas redakcijai atsiuntė gražios jaunos poros portretą ir prašymą kaip nors surasti iš minios išsiskiriančius jaunuolius. Skaitytojų padedamas portalas 15min.lt išsiaiškino, kad L.Skirpsto objektyvas anuomet nukrypo į archeologą Arvydą Asadauską (Žvirblį) ir istorikę Nelę Asadauskienę (dabar – Kostinienė). Kaip nepriklausomoje Lietuvoje susiklostė šios poros gyvenimas?

Asadauskų, 1993 metais susilaukusių sūnaus, santuoka nutrūko 2002-aisiais.

„Išsiskyrėme taikiai, be pykčių. Vieną dieną supratome, kad turime skirtingus interesus, skirtingas vertybines nuostatas“, – skyrybų priežastį įvardijo N.Kostinienė.

Bet juk anuomet, kai stovėjo laisvės gynėjų gretose, apsikabinusi pora žvelgė viena kryptimi, tikėjo tais pačiais idealais. „Žmonės keičiasi – kažkuris, matyt, ir pasikeitė“, – į detales nesileido moteris.

Pasirinko ne savo kelią ir palūžo

Geras žmogus – taip buvusį vyrą apibūdino po skyrybų antrą šeimą sukūrusi N.Kostinienė: „Tačiau jo gyvenimas susiklostė nelabai sėkmingai. Taip atsitiko ne vienam mano kartos draugui, ne vienam bičiuliui: po nepriklausomybės jie bandė ko nors ieškoti, tačiau pasirinko ne savo sritį... Kartais pasidarydavo per sunku ir jie tiesiog palūždavo“, – pasakoja N.Kostinienė.  

Po nepriklausomybės jie bandė ko nors ieškoti, tačiau pasirinko ne savo sritį... Kartais pasidarydavo per sunku ir jie tiesiog palūždavo.

„A.Asadauskas iš archeologijos akiračių jau senokai dingęs, todėl nepavyko rasti archeologų, kurie turėtų jo kontaktus“, – tokio paaiškinimo portalas 15min.lt sulaukė iš Lietuvos archeologijos draugijos.

Glaudžių ryšių su buvusiu sutuoktiniu nepalaiko ir N.Kostinienė. Sako girdėjusi, kad jis gyvena Kaišiadoryse.

Iš archeologijos A.Asadauskas pasitraukė 1997 ar 1998 metais. Tuomet ėmėsi savo verslo, tačiau nei šeimyninės, nei asmeninės laimės jis neatnešė.

Stengėsi būti įvykių sūkuryje

Iki šių metų Sausio 13-osios L.Skirpsto nuotraukos N.Kostinienė nebuvo mačiusi. Tačiau moteris nebijo nupūsti laiko dulkių ir atsigręžti į praeitį, į studijų metus, kai viskas atrodė įmanoma.

Nelė Kostinienė
Nelė Kostinienė

Nelė ir Arvydas susipažino studijuodami Pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Trečiame kurse užgimė jausmai ir jaunuoliai pradėjo draugauti.

1991 metais abu jau buvo baigę studijas – Nelė dirbo Pedagoginiame universitete, o Arvydas – Istorijos institute.

Apie normalią tautinę valstybę, nors ir nedidelę, bet tvirtą ekonomiškai, jau buvo galima pasvajoti.

„Kalbant apie Sąjūdžio gimimą ir visus tuos laisvėjimo procesus, ir aš, ir mano tuometis vyras buvome labai entuziastingai nusiteikę. Dalyvavome ir „Roko maršo“ koncertuose, ir Lenino paminklo nukėlime, ir visuose mitinguose. Prie Vilniaus sporto rūmų sukinėjomės ir steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Visada stengėmės būti įvykių sūkuryje“, – prisimena N.Kostinienė.

Ji neslepia: 1988 metais gal ir sukirbėdavo nerimas, ar Lietuvoje nepasikartos Čekoslovakijos ar Budapešto įvykiai: „Tačiau vėliau jau tikrai tikėjome, kad būsime laisvi, kad Lietuva atgims. Apie normalią tautinę valstybę, nors ir nedidelę, bet tvirtą ekonomiškai, jau buvo galima pasvajoti.“

Begalinis bendrumo jausmas

Šeimą sukūrę Arvydas ir Nelė Asadauskai glaudėsi nedideliame kambarėlyje – neįrengtoje virtuvėje – Pedagoginio universiteto bendrabutyje. Kambario langai žvelgė į gatvę, todėl pora galėjo stebėti link Aukščiausiosios Tarybos judančius žmones. Matė ir keliu pravažiuojančią karinę techniką.  

Sausio 13-osios išvakarėse bendrabutyje kilo sujudimas: ir studentai, ir budėtojos šaukė, kad Lietuvą puola.

„Jaunimas greitai sušoko į mašinas ir nurūko prie Televizijos bokšto. Mūsų mašina, toks prastas žiguliukas, neužsivedė. Atsimenu, labai susinervinome, kad nebūsime įvykių epicentre“, – atvirauja pašnekovė.

Sutuoktiniai nusprendė eiti prie Aukščiausiosios Tarybos. Pakeliui, ties Žvėryno tiltu, Nelė ir Arvydas pamatė merginą, bėgančią be batų – tik su vilnonėmis kojinėmis.

Toli gražu ne tik „megztosios beretės“ kaip skaičiau interneto komentaruose po nuotrauka.

Vėliau paaiškėjo, kad ji yra medicinos studentė – būsima gydytoja. „Vėliau ji prižiūrėjo mūsų vaiką, – nusišypso N.Kostinienė. – Kiek supratome, jos batus sudraskė kažkokios mažos kulkutės, todėl nuo Televizijos bokšto namo ji bėgo basa. Turėjo pasiekti Šeškinę, bet neaišku, kaip atsidūrė ant Žvėryno tilto, matyt, buvo labai sutrikusi ir apimta panikos.“

Asadauskai nepažįstamąją parsivedė į savo namus: „Palikome sušilti tame mūsų kambarėlyje. Atidavėme raktus, kad, jei mūsų nesulauktų, užrakintų duris ir atiduotų raktus budinčiajai. Patys vėl išskubėjome prie Seimo.“

N.Kostinienė iki šiol prisimena tą žmones užvaldžiusį begalinį bendrumo jausmą: minioje buvo labai daug vaikų, studentijos, jaunų porų. „Toli gražu ne tik „megztosios beretės“ kaip skaičiau interneto komentaruose po nuotrauka“, – pabrėžia moteris.

Keiskis ir nesitikėk, kad kiti pasikeis!

Iš N.Kostinienės lūpų šiukštu neišgirsi frazės „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Pasak jos, kiekvienas turi tai, ko nusipelno.

Nelė Kostinienė
Nelė Kostinienė

„Niekada savo problemų ar nesėkmių neperkeliu ant ko nors kito. Vadovaujuosi liberalizmo idėjomis, kurios suteikia žmogui laisvę veikti pačiam. Jei tau kas nors blogai, ieškai išeities, o ne skundiesi ir ką nors kaltini. Būna, žmogus sėdi vienoje darbovietėje daugybę metų ir galvoja – kaip viskas įgrisę ir neįdomu! Tai daryk ką nors, keiskis, o nenorėk, kad visi kiti dėl tavęs pasikeistų“, – svarsto istorikė.

Pedagoginį darbą ji vadina savo pašaukimu, todėl šalia darbo Pedagoginiame universitete ji visada istorijos mokė ir vaikus mokykloje.

Jei tau kas nors blogai, ieškai išeities, o ne skundiesi ir ką nors kaltini.

Darbo universitete N.Kostinienė atsisakė prieš ketverius metus, pagrindine veikla pasirinkusi istorijos mokymą Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje. Be to, nuo praėjusių metų vasaros moteris dirba „Šviesos“ leidykloje – dalyvauja rengiant vadovėlius.

Su N.Kostiniene galima susidurti ir atkurtuose Valdovų rūmuose. „Čia esu stažuotoja pagal Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programą, pagal kurią mokytojas gali vienus metus padirbėti kitose darbo vietose: tyrimų centruose, privačiame versle, įvairiose institucijose ir pan.“, – sako pašnekovė.

Valdovų rūmuose ji veda ekskursijas „Pažinkime Valdovų rūmus“ ir rūpinasi naujų edukacinių programų rengimu.

„Lyg ir pasipūtę, lyg ir žagrė iš kišenės kyšo“

Sprendimą atidžiau pažvelgti į bene vieną prieštaringiausių Lietuvos statinių N.Kostinienė priėmė ne atsitiktinai. Dar studijuojant universitete ją labiausiai domino LDK klestėjimo laikotarpis: XV a. pabaiga–XVI amžius.

Valdovų rūmai
Valdovų rūmai

„Ypač domėjausi LDK kilmingosiomis giminėmis. Savo daktarato temai buvau pasirinkusi vieną iš gimininių – nagrinėjau Lietuvos didikų Kiškų giminės istoriją“, – atkreipia dėmesį istorikė.

Valdovų rūmai jai pirmiausia yra inovatyvi institucija, kurioje labai įdomu stebėti muziejininko darbą.

Reikia žinoti, kad kadaise galėjome didžiuotis ir dvarų kultūra, Vilnius anuomet buvo kultūrinis ir ekonominis centras, o Valdovų rūmai miestą garsino už jo ribų.

„Vėliau iš to bus naudos ir pedagoginiame, ir metodiniame darbe, – neabejoja pašnekovė, nuo pat pradžių pritarusi Valdovų rūmų atkūrimo idėjai. – Lietuvį dažniausiai įsivaizduojame šokantį klumpakojį, valgantį cepelinus ir besididžiuojantį savo gintarais. Tačiau reikia žinoti, kad kadaise galėjome didžiuotis ir dvarų kultūra, Vilnius anuomet buvo kultūrinis ir ekonominis centras, o Valdovų rūmai miestą garsino už jo ribų. Todėl manau, kad ir pastatas, ir muziejinė ekspozicija gali paskatinti pasididžiavimą savo valstybe.“

O didžiuotis jau ir dabar yra kuo: gyvename laisvoje demokratinėje visuomenėje, kur už nuomonių įvairovę nebaudžiama: „Tačiau dar matau labai daug provincialumo, noro, kad vienas žmogus būtų panašus į kitą, labai daug netolerancijos. Iš vienos pusės norisi būti pasipūtusiam, tačiau lyg ir žagrė iš kišenės kyšo. Lyg ir myliu save, tačiau užsiimu ir saviplaka – ne toks geras, ne toks tobulas.“

Gerai ten, kur mūsų nėra

Ar pačiai N.Kostinienei niekada nekilo mintis apie emigraciją?

„Gal ir buvo momentų... Tačiau dėl kalbos barjero savo išsilavinimo ir žinių nelabai galėčiau pritaikyti svetur, o dirbti mažai kvalifikuotą darbą manęs niekada netraukė. Apie studijas užsienyje sūnus irgi negalvojo. Gerai ten, kur mūsų nėra – visa mano auklėjimo metodika tuo rėmėsi. Matyt, ji suveikė“, – šypsosi moteris ir pacituoja J.Erlicko žodžius: „Gerai mylėti gražią, bet mylėk ir negražią.“

Turizmas
Emigracija

Vis dėlto su emigracijos problema savo aplinkoje ji susiduria gana dažnai. „Klasėje turėjome šešis berniukus – šiandien tik vienas iš jų Lietuvoje. Alytus, iš kurio esu kilusi, yra arčiau Kauno, todėl dauguma klasės draugų baigė Technologijos universitetą. Sistema keitėsi – nei tų inžinierių, nei ekonomistų reikėjo...“ – atsidūsta N.Kostinienė.

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min